Interviu su Kauno TV meninių gebėjimų lavinimo organizatoriumi M. Balaišiu

Interviu su dabartiniu Kauno TVmeninių gebėjimų lavinimo organizatoriumi M. Balaišiu, kuris scenoje pirmą kartą pasirodė dar 16 metų ir publiką, savo pasirodymais,  džiugino 17 metų

Interviu su Kauno TV meninių gebėjimų lavinimo organizatoriumi M. Balaišiu
Kauno TV meninių gebėjimų lavinimo organizatoriums M. Balaišis su V. Eskertiene

Mykolai, esate vienas iš seniausių kolektyvo narių, o šiandien ir pats vadovaujate kultūrinei veiklai. Nuo ko viskas prasidėjo, kaip įsitraukėte į kultūrinę veiklą?

Viskas prasidėjo dar mokyklos laikais, kai mokiausi Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, aktyviai dalyvaudavau ir pasirodydavau įvairiuose renginiuose. Mokykloje mane pastebėjo ir pasiūlė lankyti imitacinio dainavimo būrelį Kauno kurčiųjų klube. Mane visuomet žavėjo muzika: patiko jos klausytis ir įsigilti į dainos prasmę, žodžius. Todėl pagalvojau, kad dainų prasmę ir mintis, galima perduoti kurtiesiems per imitacinį dainavimą. Man labai patiko ši idėja, todėl nuo 16 metų pradėjau lankyti imitacinio dainavimo būrelį. Scenoje gyvenau 17 metų. 

Trumpai papasakokite apie dabartinę veiklą

Šiandien aš esu meninių gebėjimų lavinimo organizatorius ir atsakingas už kurčiųjų kultūrą, bei koordinuoju būrelių veiklą. Bendradarbiauju su kitomis organizacijomis ir kai  mus pakviečia į pasirodymus, sudarau programą ir derinuosi kartu su būrelio nariais kokios yra jų galimybės dalyvauti viename ar kitame renginyje.

Kiek laiko jau einate meninių gebėjimų lavinimo organizatoriaus pareigas? Kas paskatino tave priimti šį sprendimą?

Šias pareigas einu jau dvejus metus. Iki manęs meno vadovė buvo V. Eskertienė. Šioje srityje ji dirbo 33 metus. Esu labai  dėkingas Vidai už patirtį, nes labai daug išmokau būtent iš jos: kaip atrodyti scenoje, kaip būti gražiam, tinkamai pasipuošti prieš lipant ant scenos. Tikrai daug pamokų buvo išmokta. Vidos prioritetas visuomet buvo nesuklysti scenoje, o jeigu ir suklysdavome, turėjome išmokti to neparodyti, neišsiduoti kitiems ir judėti toliau. Tai yra viena didžiausių pamokų, kurias išmokau ir mokau kitus. Kita svarbi pamoka – nebijoti scenos. Bet šiai baimei įveikti reikia laiko ir patirties, kuri ugdoma dalyvaujant įvairiuose pasirodymuose.

Kokie pagrindiniai motyvai lėmė, kas scenoje išbuvote net 17 metų? Ar per tą laikotarpį labai keitėsi kolektyvas?

Labai mėgau ir dabar mėgstu muziką. Į kurčiųjų klubą ateidavau atsipalaiduoti. Muzika man suteikia poilsio. Pasirodymų metu man labai patikdavo matyti žmonių šypsenas veiduose, džiaugiausi, kad galėjau perteikti jiems dainos mintis ir prasmę kurtiesiems jų kalba.

Bėgant laikui, žinoma, keitėsi ir kolektyvas. Susiklosčius aplinkybėms, kolektyvą paliko nemažai žmonių, tačiau ir dabar smagu prisiminti, kai kolektyvui priklausė Rasa Verbovskienė, Jurgita Jankutė, Kęstutis Vaišnora,  Birutė ir Aldona Kvaselytės, Vaida Lukošiūtė ir kiti nariai. Prisimenu, kad mano pirmoji imituojama daina buvo kartu su sesėmis Aldona ir Birute. Nepriklausomai nuo to, kad stipriai keitėsi kolektyvas, vis dar yra žmonių, kurie iki šiol priklauso imitacinių dainavimų būreliui ir su malonumu eina į repeticijas. Labai džiaugiuosi už tuos žmones.

Šiandien, sudėję visus būrelius kartu, turime 20 saviveiklininkų. Mažiau žmonių lanko imitacinį dainavimą, nes ne visi žmonės gali girdėti muziką. Saviveiklininkų didžiausia dalis yra kurtieji. Mes skatiname ir ieškome žmonių, kurie norėtų atrasti save per imitacinį dainavimą, bet tam reikia laiko, tai yra savanorystė, žmogus  turi tam rasti laiko.

Ilgiausiai išliko šokių bei pantomimos kolektyvai, čia yra narių, kurie lanko būrelį jau net 30 – 40 metų! Tai Roma Linkevičiūtė, Marijona Valiunienė, Alberta Žalioniss ir OnaPauplienė.

Beje, kuo mes iš ties galime didžiuotis, kad vieninteliai Lietuvoje turime tautinių šokių kolektyvą. Anksčiau turėjome ir pagyvenusių žmonių šokių kolektyvą, bet dabar, deja, jo jau neliko. Kolektyvas natūraliai iširo, kai sumažėjo narių skaičius, nebeliko porų.

Ar sunku yra perteikti dainą gestų kalba?

Yra dainų, kurios yra verčiamos pažodžiui, bet dabar labiau stengiamės perteikti dainos mintį. Tačiau visa tai priklauso nuo dainų: teksto, žanro. Ir jeigu daina turi daug paslėptų minčių, tuomet norint teisingai perteikti mintis gestų kalba, reikia laiko. Tikrai yra dainų, kuomet atrodo, kad dainuojame jau daug metų, bet dainos gestų kalba kinta, ieškome būdų tikslingiau perteikti informaciją. Atsirado ir naujas žanras – poezija gestų kalba, tačiau kaip visuomet – reikia žmonių.

Ar galite motyvuoti delsiančius prisidėti prie kurčiųjų kultūrinės veiklos?

Norėčiau pasakyti visiems – nebijoti scenos. Ji yra vieta, kur gali atsiverti jūsų gebėjimai.

Vaida Lukošiūtė

LKD viešųjų ryšių koordinatorė