Gestų kalbos atsiradimo istorija

Dažnai užduodamas klausimas, iš kur atsidaro gestų kalba? To paties galima paklausti ir apie šnekamąją kalbą. Laikais, kai egzistavo mamutai, o žmonės užsiimdavo jų medžiokle, reikėdavo susikomunikuoti, kaip sumedžioti grobį. Komunikacija vyko gestikuliuojant, o laikui bėgant komunikacija iš gestikuliavimo ir įvairių garsų peraugo į garsinę kalbą. Lygiai taip pat vystėsi ir gestų kalba. Gestų kalba atsirado natūraliai – buvo komunikuojama rankų judesiais tam tikram tikslui pasiekti.

Ar žinote įdomų faktą apie netoli Amerikos žemyno esančią Martha’s Vineyard salą? Šios salos istorija yra prieinama internete. Senais laikais šioje saloje gyvenantys žmonės bendravo gestų kalba. Paklausite kodėl? Iš tiesų tikslas buvo paprastas. Tam, kad žvejojant neatbaidytų žuvų, žmonės bendravo gestų kalba, kadangi įprastai keliamas triukšmas, riksmai gąsdina žuvis. Žvejyba buvo vienas pagrindinių šios salos verslų, tad ilgainiui gestų kalba tapo pagrindine komunikacijos forma. Saloje gyvenantys girdintys žmonės taip pat mokėjo gestų kalbą. Vartodami gestų kalbą kurtieji ir girdintieji puikiai integravosi bendruomenėje, plėtojo verslą. Tai yra išties įdomi istorija, kuri vyko XVIII a. – 1950 m.

Visi Martha’s Vineyard salos gyventojai vartojo gestų kalbą – tiek girdintys, tiek kurtieji, ir taip vyko natūrali integracija. Gyventojai drauge užsiimdavo žvejyba, vietiniu verslu. Tiesa, šioje saloje gyveno daug kurčiųjų, bet tai nebuvo trukdis.

Žemyninėje Amerikos dalyje buvo vartojama žodinė kalba, na, o anuomet niekas nesidomėjo žmonių gyvenimu atokiose vietovėse, nedokumentavo ar kitaip nefiksavo vietinių gyvenimo. Tiek žemyninėje Amerikos dalyje, tiek salose gyvenimas ėjo sava eiga, nebuvo jokių trukdžių. Po kurio laiko į Martha’s Vineyard salą atvykusius amerikiečius nustebino, jog vietiniai gyventojai vartoja gestų kalbą. Kolonizatoriai nesuprato, kodėl girdintys gyventojai kalba gestų kalba. Nuo to laiko viskas pasikeitė – amerikiečiai iš esmės pertvarkė salos gyvenimą.

Dar vienas įdomus faktas – kai kurie amerikiečių gestų kalbos gestai yra perimti iš Martha’s Vineyard saloje vartotų gestų.

Prancūzija yra laikoma kurčiųjų mokymo gestų kalba motina. Tai yra prancūzų nuopelnas. Prieš įsteigiant kurčiųjų mokyklas Prancūzijoje, gestų kalba buvo vartojama, tačiau nebuvo rašytinių šaltinių apie gestų kalbą, mokymosi metodiką. Gestų kalbos buvo mokoma(si) tarsi natūraliai. Pirmieji kurčiųjų mokytojai  būdavo dažniausiai vienuoliai ir dvasininkai, kurie globojo našlaičius, tarp kurių pasitaikydavo ir kurčiųjų. Tuomet kildavo problema, kaip juos ugdyti.

Europoje vyravo kelios kurčiųjų ugdymo filosofijos. Vieni mokė kurčiuosius rašytine forma, naudojo įvairias iliustracijas, kiti pirštų abėcėlę, gestus. Visa tai yra užfiksuota. Tačiau buvo viena problema –  tinkamos ugdyti kurčiuosius metodikos buvo slaptos, neviešinamos, kadangi nebuvo dalijamasi kurčiųjų ugdymo patirtimi. Įrodyti, kuri metodika yra tinkamiausia mokyti kurčiuosius, buvo neįmanoma.

Šiais laikais tiek kurtieji, tiek girdintieji pastebi, kad Europoje, palyginus su JAV, trūksta vertimo į gestų kalbą,  gestų kalbos metodinės medžiagos, tyrimų, mokslininkų ir panašiai. Ar tai yra dėl to, kad JAV gestų kalba pradėta mokyti anksčiau nei Europoje? Tai nėra tiesa.

Prancūzijoje Charles-Michel de l'Épée buvo pirmasis pradėjęs naudoti gestų kalbą kurtiesiems mokyti. Kai Prancūzijoje savo veiklą oficialiai vykdė kurčiųjų mokykla, Jungtinėse Amerikos Valstijose nebuvo nieko panašaus. Kartą Thomas Hopkins Gallaudet‘as sulaukė prašymo iš pasiturinčios šeimos, kuri augino kurčią dukrą, kad šis pamokytų ją už bet kokį atlygį. Gallaudet‘as ryžosi padėti ir mokyti jų dukra Alisą (angl. Alice).

Tuo laiku Europoje vyravo trys pagrindinės kurčiųjų mokymo metodikos: Prancūzijoje – gestų kalba, Vokietijoje – oralizmas, Didžiojoje Britanijoje – totaliosios komunikacijos principas. Gallaudet’as atvyko į Europą, norėdamas gauti metodinės medžiagos kurtiesiems mokyti. Būdamas Didžiojoje Britanijoje jis sužinojo, kad norint įgyti žinių apie kurčiųjų mokymą, turėsiąs įvykdyti dvi sąlygas: pasilikti trejiems metams bei įgytas žinias laikyti paslaptyje. Gallaudet’ui netiko toks pasiūlymas, jis atsisakė.

Laimei, Prancūzijoje jis sutiko Roch-Ambroise Cucurron Sicard, Jean Massieu ir Laurent Clerc. Pastarieji du vyrai buvo kurtieji. Gallaudett’ą labai nustebino tokie gabūs, net keturias kalba mokantys, išsimokslinę,  užimantys aukštas pareigas kurtieji. Gallaudet’ą tai pribloškė. Roch-Ambroise Cucurron Sicard būdamas vadovu priėmė Gallaudet’ą trims mėnesiams įgyti žinių apie kurčiųjų ugdymą ir neprašė visko laikyti paslaptyje. Ilgainiui Gallaudet’as, jausdamas, kad kažko trūksta, tad pasiūlė Clerc’ui  kartu vykti į Jungtines Amerikos Valstijas mainais, kad jis išmokysiąs Clerk‘ą anglų kalbos, o Clerc‘as jį – gestų kalbos. Clerc‘as sutiko su tokiu pasiūlymu. Drauge perplaukę Atlantą, vienas kitą išmokę kalbų,  jie tapo kurčiųjų mokymo gestų kalba pradininkais JAV. Dėl to dabartinėje amerikiečių gestų kalboje yra prancūzų gestų kalbos gestų. Nors kurčiųjų mokymas gestų kalba prasidėjo Europoje, Jungtinės Amerikos Valstijos padarė didesnę pažangą.

Vertimą atliko Lietuvių gestų kalbos vertimo centras.