Algirdas Mačiulis: talentui ribų nėra

Straipsnis apie talentingą kūrėją iš Kauno Algirdą Mačiulį.

Algirdas Mačiulis: talentui ribų nėra

 

Į susitikimą kaunietis Algirdas MAČIULIS atvyko kartu su vyriausiuoju sūneliu Aleksu. Ir viso netrumpo interviu metu nepaliovė stebinti ir žavėti. Ne tik bohemiška (menininko) apranga ir išvaizda, bet ir charizmatišku bendravimu, gausybe įdomių faktų iš savo gyvenimo ir kūrybos. Ne mažiau imponavo ir tėviška ramybė, kantrus bendravimas su sūneliu. Džiaugiamės galėdami skaitytojams pristatyti dar vieną išskirtinę klausos negalią turinčią asmenybę: menininką, meistrą ir šeimos žmogų.

Menininko gyslelę užčiuopė savyje labai anksti

Būdamas mažas, Algirdas kiekvieną vasarą su tėvais vyko atostogauti prie Dusios ežero. Jo pareiga buvo su tėčiu miške pririnkti šakų laužui. Vaikas ieškodavo kuo plonesnių šakelių, atsisėdęs ant jų drožinėjo įvairius užrašus. Domėjosi kitų drožiniais, atėjęs į svečius pas tėvų draugą stalių mėgo apžiūrinėti medžių raižinius, įsivaizduodavo, kaip galėtų išdrožinėti reikiamas figūras. Taip nuo mažų dienų ir brendo poreikis dirbti su medžiu. Tėvai nebuvo menininkai, bet mama mokėjo gražiai piešti. Jam irgi sekėsi piešti.

Kaune gimęs ir augęs Algirdas daug šiltų žodžių skyrė Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrui, kuriame mokėsi iki 9 klasės. Tačiau paaugęs pajuto, kad ten jam kažko pradeda trūkti, kol neišgirdo apie galimybę mokytis Kauno taikomosios dailės mokykloje. Ten galėjo ne tik baigti dešimtą klasę, bet ir įgyti staliaus-baldžiaus specialybę. Tiesa, įstoti buvo sudėtinga. Tais laikais į klausos sutrikimų turinčius asmenis žiūrėjo nepatikliai. Per pirmą pokalbį su direktoriumi teko gerokai dėl savęs pakovoti ir duoti daug pažadų. Tačiau jų nepakako: Algirdas turėjo parodyti savo darbus. Jie labai patiko vadovybei. Bet ir to buvo negana. Dar jaunuoliui buvo skirta praktinė užduotis. Jis ją atliko be priekaištų, nes jau turėjo žinių ir patirties iš meno būrelio bei medžio darbų pamokų kurčiųjų mokykloje. Po to buvo dar vienas pokalbis su keliais administracijos atstovais ir tik tada pagaliau Algirdas buvo priimtas mokytis.

Mokslai jaunuoliui sekėsi taip gerai, kad mokytojai negalėjo atsistebėti, kaip jis žengia priekyje savo girdinčių bendramokslių. Po mokyklos baigimo Algirdą įkalbinėjo mokslus tęsti tuometėje Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau ten nebuvo specialybės, susijusios su įvairių medžiagų apdirbimo technologijomis. O štai Šiaulių universiteto Meno akademijoje jis rado patinkančią studijų kryptį – dailės ir technologijos specialybę ir padavė prašymą ten studijuoti.

Įveikęs visas atrankas, studijų metais ir ten stebino savo gebėjimais ir talentu: per kelias dienas atlikdavo užduotis, kurioms kiti studentai skirdavo savaites. Dėstytojams nereikėjo per daug aiškinti, Algirdas greitai viską perprasdavo. Būdavo netgi taip, kad dėstytojams atrodo, jog darbas jau pilnai užbaigtas, o pats autorius dar nepatenkintas rezultatu, pildo, taiso. Po studijų dar svarstė tęsti mokslus magistrantūroje, tačiau jį atkalbėjo: turint neeilinių gebėjimų ir itin didelį žinių bagažą, kažin ar būtų įdomu ir naudinga. Tad vaikinas apsisprendė pradėti dirbti.

 

 

 

Iš ko duoną valgo

Algirdas daugeliui žinomas kaip įvairių sričių menininkas ir meistras: tapytojas, drožėjas, baldžius, restauratorius, namų interjero dizaineris ir tai dar ne viskas. O kuo jis pats save pirmiausia laiko ir iš ko pelno duoną? Pasak Algirdo, mėgstamiausia veikla tapyba, dailė šiandien yra tik laisvalaikio užsiėmimas, hobis. Iš to nepragyvensi – įvairios kompiuterinės technologijos leidžia tiesiog atsispausdinti norimo stiliaus ir dydžio darbus, o tapytų nebelabai kam ir reikia. Tad pagrindinis uždarbio šaltinis – baldų restauravimas, drožinių iš medžio gamyba. Vėliau prisidėjo ir tatuiruočių darymas. Atvirauja, kad  niekada nemanė, kad dirbs ir tokį darbą. Kai darėsi sau tatuiruotę pas pažįstamą meistrą, atidžiai stebėjo jo darbą. Meistras, pamatęs Algirdo susižavėjimą, pasiūlė pačiam pabandyti – tikrai nebuvo sudėtinga.

Kiekvienas darbas, kurį dirba, yra mielas širdžiai. Vyras mėgsta gaminti nestandartinius, išskirtinius baldus, juos restauruoti, „sendinti“, drožinėti iš medžio – bet kas, kas reikalauja kūrybiškumo, jam artima. Ypač mėgsta „užpildyti“ nestandartines erdves (pvz., loftus), taip pat neretai, pamatęs išskirtinį gaminį, stengiasi sukurti dar geresnį ar originalų variantą. Domisi atlikimo technikomis. Kartais įspūdingų rezultatų galima išgauti paprasčiausiomis priemonėmis, o atrodo prabangiai. Žmonai pritariant, eksperimentuoja su įvairiomis technikomis savo namuose, kuria išskirtines erdves ir kampelius, tad neretai svečiai nori pabūti ilgiau: namai jaukūs, traukiantys gera aura.  

Darbus A. Mačiuliui patinka derinti. Taip baldų gamyba nenusibosta, o tatuiruočių darymas suteikia atgaivos: pabendrauja su klientais, iš dalies patenkina tapybos, kuriai dabar nebėra laiko, poreikį. Tapyti nustojo prieš 7 m., bet nė kiek neabejoja grįšiantis prie dailės vaikams užaugus.

 

 

 

Sportas ir šeima

Mokykloje Algirdas intensyviai sportavo, lankė krepšinį, bet kai pradėjo studijas Šiauliuose, sporto medicinos gydytoja, matydama, koks vaikinas yra užimtas, patarė nebesiblaškyti ir susikoncentruoti į kūrybinę veiklą. Iš meno esą galima duoną valgyti visą gyvenimą, o sporto karjera gali greitai baigtis dėl traumų. Taip mūsų herojus ir atsisveikino su sportu.

Šeimoje intensyviai sportuoja žmona Justina, yra Lietuvos kurčiųjų krepšinio rinkinės narė. Kol žmona treniruojasi ar dalyvauja varžybose, vyras būna su vaikais, jai grįžus Algirdas išeina darbuotis. Vyras džiaugiasi, kad tuoj pradės darbuotis nuosavose dirbtuvėse, kurias pats pasistatė namų kieme.

Daug dirbantis vyras ilgokai neplanavo kurti šeimos. Apie tai pradėjo galvoti tik tada, kai visi draugai jau turėjo poras, kūrė šeimas. Ilgai svarstė, kokia būtų jo žmona: girdinti ar kurčia (Algirdas neprigirdi ir gali bendrauti ir su girdinčiaisiais, ir su kurčiaisiais). Viską sudėliojo į savo vietas likimas. Krepšinio treniruočių metu į akį krito simpatiška mergina, kuri irgi vis nerasdavo laiko pasimatymams, mat jos didžioji meilė tuo metu buvo sportas. Pamažu poros draugystė peraugo į rimtesnius santykius, jaunuoliai sukūrė šeimą. Akivaizdu, kad Mačiuliai žino laimingos santuokos receptą: neužgožia ir nenuvertina vienas kito veiklos, draugiškai pasidalija vaikų auginimo ir buities rūpesčius, laikosi susitarimų ir, svarbiausia, pasitiki vienas kitu. Šeima augina du sūnus: Aleksą (6 m.) ir Leoną (3 m.).

„Mes puikiai papildom vienas kitą: aš – menininkas, ji – sportininkė. Nelendam vienas į kito sritį, tad išvengiame nereikalingų ginčų ir diskusijų“, – šypsosi pašnekovas. Sūnūs stebi tėvo darbus, mamos pergales, tėvai laukia, kol vaikai paaugs, o tuomet pasidalins su jais savo patirties ir gebėjimų vaisiais. Kol bendro laisvo laiko veiklūs sutuoktiniai turi mažai, jį stengiasi išnaudoti kelionėms ir poilsiui gamtoje.

Klientai

Pasiteiravus, ar nebuvo kokių situacijų, kai nesutampa autoriaus ir kliento norai ir mintys, Algirdas pamąsto. Didžioji dalis jo baldų ir drožinių užsakovų – girdintieji. „Mano kuriami darbai yra autoriniai, originalūs, todėl turi savo kainą“, – sako jis. Vienas iš įsimintinų jam pačiam rezultatų buvo veidrodžio rėmo gamyba. Klientai užsisakė pas Algirdą baldus, liko jais labai patenkinti, bet šeimininkas paprašė patarimo, ką daryti su tuščia siena. Meistras rekomendavo pakabinti didžiulį veidrodį, tačiau įspėjo, jog rėmo gamyba bus nepigi. Klientai sutiko ir liko daugiau nei patenkinti – iš tikrųjų, darbas iš medžio nepalieka abejingų.

Kurtieji dažniau kreipiasi dėl tatuiruočių. Čia jiems yra privalumų: informaciją gali gauti gestų kalba, nebijo paklausti. Algirdui svarbu ir estetinis vaizdas – nesutinka tatuiruotės daryti, jei mato, kad ši žmogui netiks, neatrodys gražiai. Tuomet rekomenduoja dar pagalvoti, pataria. Tikrai nepyksta, jei žmogus persigalvoja ir atsisako darytis. „Man svarbiau pats rezultatas, o ne paimti pinigus už darbą. Yra žmonių, kurie ateina pasidaryti tik mažytės tatuiruotės, tačiau paskui nebegali sustoti ir nori vis daugiau ir daugiau. Kai paklausiu, kodėl taip daro, sako sulaukiantys daug komplimentų, pagyrimų, tai ir užsigeidžia dar ir dar“, – juokiasi vyras.

 

 

 

Kūryba

Paklausus, koks kūrybinis darbas yra brangiausias širdžiai, nedvejodamas įvardina netoli Merkinės esančios Pilnų namų bendruomenės Dievo gailestingumo koplyčios puošybą savo kūriniais: mediniu didžiulio paveikslo rėmu, įrengta svarbiausia koplyčios vieta – tabernakuliu, drožinėta Dievo akimi ir tapybos darbais. Iki šiol važiuodamas pro šalį užsuka į koplyčią tiesiog pabūti, pasigrožėti savo kūryba.

Istorija tokia: baigęs studijas, turėjo planų dirbti užsienyje, nes kaip tik tuo metu buvo pasaulinė ekonominė krizė. Pusseserė, turinti daug pažįstamų, pakvietė nuvažiuoti pasižiūrėti sienos, ant kurios reikės nutapyti kūrinį. Klientai, išsiaiškinę, ką moku, pasiūlė nuvykti į šalimais esančią Pilnų namų bendruomenę. Ten kaip tik ieškojo menininko, galinčio savo darbais papuošti koplyčią. Per pokalbį, kuris vyko tuščioje naujutėlėje koplyčioje, pastatytoje nuostabioje vietoje, kunigas ir vienuolis jį įspėjo, jog tai yra europinis projektas ir bus konkursas.

„Na, galvoju, konkursas tai konkursas: padariau 8 eskizus, išsiunčiau. Ilgai nebuvo jokios žinios, maniau, kad nepasirinko manęs dėl klausos arba nepatiko darbai. Po trijų mėnesių sulaukiau skambučio, kad laimėjau konkursą. Nemoku apsakyti, koks buvau laimingas“, – prisimena Algirdas. Tuo metu jaunas vyras dar nebuvo sukūręs šeimos, galėjo sau leisti dirbti be poilsio dienų: turėjo daugybę užsakymų, prisidėjo laimėtas konkursas. Tą laikotarpį prisimena ir kaip sudėtingą, ir kaip metą, kai dėjo savo materialinės gerovės pamatus: „Iki šiol esu dėkingas profesinei mokyklai bei universitetui už profesines žinias, kurios leido užsitikrinti darbo ir kūrybos sėkmę.“

Talentingas kūrėjas turi daug planų ir svajonių. Nors jam šeima yra svarbiausia, tačiau kryptingai siekia ir saviraiškos, nori užsiimti prasminga ir įdomia veikla. Išdavė ir vieną svajonę: atrestauruoti kokį nors dvarą, prikelti jį naujam gyvenimui. „Juk turime kažką po savęs gražaus palikti ateinančioms kartoms“, – užbaigia pokalbį menininkas.

 

Kristina RIMKIENĖ

Straipsnis spausdintas 2021 m. spalio mėn. leidinyje „Akiratis“

 

 

Kokia jūsų reakcija?

like
42
dislike
1
love
17
funny
0
angry
1
sad
3
wow
26