V. Karaliūnaitė: ,,Kai įveiki baimę, viskas tampa įmanoma“

,,Ji – labai stipri moteris“, – taip panevėžietę Vilmą KARALIŪNAITĘ (50) apibūdino Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro (PKRC) vadovė Otilija Kolodenskytė-Di Fazio. Ir vargu ar kas tuo  suabejotų, bent trumpai pabendravęs su Vilma.

Gimusi kurčia, artėjant pilnametystei sėdusi į neįgaliojo vežimėlį, mergina sugebėjo nepalūžti. Dabar, pozityviai į pasaulį žvelgianti, tvirtą nuomonę įvairiais klausimais turinti ir ją nevengianti išsakyti moteris, yra aktyvi Lietuvos kurčiųjų draugijos ir PKRC valdybos narė, tarptautinių renginių organizatorė ir dalyvė. Savarankiškai išmokusi anglų ir tarptautinę gestų kalbas, Vilma atvėrė sau neribotas galimybes bendrauti su pasauliu, o ką tik išlaikytos teisės ir įsigytas automobilis leidžia nuo nieko nepriklausyti ir laisvai judėti.

Priėmusi savo likimą kaip duotybę,  Vilma sako: ,,Esu atvira, drąsi, nebijau iššūkių, visko imuosi, niekada nesigėdiju klausti.“ O burtažodis, padedantis jai įveikti sunkumus bei atverti sau galimybes, susideda iš keturių stebuklingų žodžių: ,,galiu, noriu, man reikia.“

Tačiau moteris pripažįsta, kad kelias, kuriuo ėjo iki tol, kol sustiprėjo jos dvasios sparnai ir išaugo stiprybės kalnas, ne kartą buvo aplaistytas ašaromis, pažymėtas kančia ir  bemiegėmis naktimis.

Vaikystė toli nuo namų

Dėl to, kad gimė kurčia, Vilma nei vaikystėje, nei paauglystėje labai skaudžių išgyvenimų nepatyrė. Dukros negalia buvo mamos rūpestis ir skausmas, nes klausos negalią turinčių žmonių nei šeimoje, nei giminėje daugiau nebuvo. Problema iškilo Vilmai pradėjus lankyti Panevėžio girdinčiųjų darželį, nes ji visai negalėjo bendrauti su aplinkiniais. Tačiau tai išsisprendė, kai motina dukrą atidavė į kurčiųjų darželį Vilniuje.

Paklausta, ar nebuvo baisu mažytei, vos dvejų metukų, likti vienai be tėvų su svetimais žmonėmis, mūsų herojė prisipažino, kad iš pradžių buvo daug ašarų. Bet globojama labai nuoširdžios auklėtojos, šalia esant likimo draugų, su kuriais galėjo bendrauti, netrukus ji apsiprato, tapo gera ir lengva. ,,Pripratau ir atrodė, kad viskas taip ir turi būti“, – sakė Vilma.

Po darželio tuometis Švietimo centras mergaitę nukreipė mokytis į Telšių kurčiųjų mokyklą, bet Vilmos mama dėjo daug pastangų ir išsikovojo, kad dukra mokytųsi Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje. Jos visi vilniečiai darželio draugai pradėjo mokslus nuo pirmos klasės, Vilma dėl savo gabumų iš karto buvo priimta į antrą klasę. Mergaitė svajojo ten įgyti ir vidurinį išsilavinimą, bet dėl finansinių sunkumų šeimoje, baigusi devynias klases, grįžo į Panevėžį ir įsidarbino PKRC.

Dar vienas likimo smūgis

Po metų, baltai žydinčią gegužę, įvyko tai, kas pakeitė visą Vilmos gyvenimą. Darbe, smarkiai sušalusi, mergina susirgo stuburo smegenų uždegimu. Neįtardama nieko blogo, Vilma visą savaitę, turėdama temperatūros, pragulėjo namuose. Situacijai negerėjant, išsigandusi motina iškvietė medikus, kurie nustatė, kad jaunai merginai paralyžiuotos kojos. Nors ir labai vylėsi, bet trys mėnesiai, praleisti ligoninėje, Vilmos ant kojų jau nebepastatė.

 ,,Aš vis tikėjausi, kad galbūt dar vaikščiosiu, tačiau žlugus paskutinėms viltims, negalėjau sulaikyti ašarų. Nuo tada jau 33 metai, kai sėdžiu neįgaliojo vežimėlyje“, – atviravo moteris. Dėl tokios padėties iš pradžių ją slėgė kančia ir gėda. Pirmąją stiprybės dozę suteikė tokio paties likimo draugai. Sanatorijoje, kur jai buvo taikomas reabilitacinis gydymas, Vilma sutiko daug girdinčių žmonių, kurie dėl įvairių sveikatos sutrikimų ar traumų taip pat buvo prirakinti prie neįgaliojo vežimėlio. ,,Tai buvo geri žmonės, jie mane kėlė iš uždarumo ir kančios. Aiškino, drąsino ir aš po truputį stiprėjau ir vadavausi iš mane slėgusios nelaimės ir vienatvės. Taip vėl pradėjau bendrauti, medikų padedama, dariau pratimus ir jaučiausi truputėlį drąsiau“, – pasakojo pašnekovė.

Pasak jos, jaunystėje jai atrodę, kad, prirakinta prie vežimėlio, ji daug ko negalėsianti, daug ko teks atsisakyti. Tačiau stiprybės ir užsimiršimo dėl ją ištikusios tragedijos jauna mergina ieškojo ir rado ne tik žmonėse, bet grožinėje literatūroje.

Mokymosi, skaitymo ir kelionių gydomoji galia

Kadangi tuo metu kompiuterių ir interneto dar nebuvo, tad intensyviai, beveik septynerius metus, pozityvaus požiūrio į pasaulį Vilma sėmėsi skaitydama istorinius romanus, knygas apie gyvenimą ir meilę. Tai itin išplėtė ir praturtino jos žodyną. Ir tai akivaizdu: jos taisyklinga rašto kalba ir sklandus minčių dėstymas leidžia manyti, kad rašo girdintis, o ne kurčias žmogus. Tam pritarė ir ji pati: ,,Per tą laikotarpį labai patobulėjau. Negaliu tvirtinti, kad rašau visai kaip girdintieji, bet tikrai mintis reiškiu laisvai.“

Stiprybės ir jėgų Vilmai suteikė ir Ispanijoje gyvenančios lietuvės draugės palaikymas. Ji nuolat kartojo: ,,Tu gali, turi eiti, turi nepasiduoti.“ Bendraudama „Facebook“, išmokusi tarptautinę gestų bei anglų kalbas, moteris susipažino su kitais užsienyje gyvenančiais likimo draugais. Jie padėjo suprasti, kad, kai nugali baimę, išauga pasitikėjimas savimi ir, kaip pabrėžė, viskas tampa galima ir įmanoma.

Tai ji patyrė 2018 m., pakviesta į Italijoje vykusi tarptautinį kurčiųjų teatrų festivalį. Tuo metu, dar nesiryždama vykti viena, paprašė draugės ją palydėti. Tačiau tai, ką pamatė festivalyje, patyrė bendraudama su žmonėmis, pakeitė jos požiūrį į save ir pasaulį. Matydama, kaip bendrauja jos likimo draugai, kiek džiaugsmo, pozityvumo, laisvės jų veiduose ir sielose, Vilma įgijo didžiulės drąsos gyventi ir džiaugtis gyvenimu.

,,Ten pasisėmiau džiaugsmo ir teigiamų emocijų, ir tai iš esmės pakeitė mano pasaulį“, – teigė moteris. Grįžusi į Lietuvą, ji iniciavo panašų festivalį ir Panevėžyje. Su komanda organizuotas ir puikiai pavykęs tarptautinis renginys Vilmai tapo dar vienu stipriu įkvėpimo šaltiniu, užgrūdino nebijoti iššūkių.

Automobilis – kad nuo nieko nepriklausytų

2020 m. moteris ryžosi mokytis vairuoti automobilį. Prasidėjo pandemija, mokymosi etapas užsitęsė, iškilo kitų nesklandumų, tačiau 2021 m. pabaigoje Vilma vis dėlto išlaikė vairavimo egzaminą, o dabar ji jau važinėja šį pavasarį įsigytu rankiniu būdu vairuojamu automobiliu. Pašnekovė neslepia, kad tai nebuvo lengvas etapas, bet rezultatas –  įgytos teisės, atperka viską.

Moteris paviešino, kad nemokamus kursus neįgaliesiems organizavo Valakupių reabilitacijos centras Vilniuje, o kursai vyko Kaune. Vilma buvo viena kurčioji tarp girdinčiųjų, tad teko kreiptis pagalbos į gestų kalbos vertėjus. 2021 m. birželį iš antro karto išlaikiusi teorijos egzaminą, praktinio vairavimo instruktorių ir specialųjį transportą V. Karaliūnaitė surado tik Šiauliuose. Kad nuvyktų į Šiaulius, moteris kreipėsi pagalbos į Panevėžio savivaldybę, kuri skyrė specialų taksi ir apmokėjo vairavimo pamokas bei transporto išlaidas. Pirmas bandymas išlaikyti vairavimo egzaminą patyrė nesėkmę, nes sugedo mašina, o štai trečias kartas, nors, anot Vilmos, pasitaikė baisus oras – jai buvo sėkmingas.

2021 metai pažymėti ir dar vienu įveiktu iššūkiu: moteris nugalėjo vandens baimę ir išmoko plaukti! Vilma prisipažino nuo vaikystės bijojusi vandens, tačiau, sužinojusi apie Panevėžyje ,,Romantic” viešbutyje organizuojamus plaukimo kursus neįgaliesiems, ryžosi juose dalyvauti. Su specialiu keltuvu nuleista į baseiną, pritvirtinta specialiais diržais, moteris jau po pirmo užsiėmimo džiaugėsi išmokusi plaukti. Anot jos, gaila, kad daugiau tokios galimybės nebėra, nes vanduo teikia daug malonių emocijų.

Dorojasi su sunkumais ir pildo savo svajones

O kaip mūsų herojei sekasi atlaikyti išbandymus buitimi? Vilma sako, kad, pakeitusi butą iš antro aukšto į esantį pirmame, tapo dar savarankiškesnė. Savivaldybė prie jos namų įrengė specialų keltuvą ir dabar jau nebėra kliūčių įvažiuoti į pastatą ar išvažiuoti iš jo. Nebereikia prašyti artimųjų pagalbos. Tačiau vis dar iššūkis patekti į PKRC patalpas. Dar nėra tikrumo, kad klube bus įrengtas specialus liftas. Tad aktyviai kurčiųjų bendruomenės gyvenime dalyvaujančią narę kol kas vyrai į vidų įneša ant rankų.

Be nuolatinio bendravimo su draugais Lietuvoje ir užsienyje, aktyvios veiklos PKRC ir LKD, išvykų po Lietuvą, ir, be anksčiau minėtos Italijos, Vilma dar yra aplankiusi Ispanijoje ir Izraelyje gyvenančius draugus. ,,Norėčiau dar ir dar keliauti. Dėl pandemijos nepavyko kelionė į Graikiją, tačiau šį rudenį vėl esu pakviesta atvykti į Italiją”, – pasidalino gera naujiena pašnekovė. Kelionės į šią šalį, jos žodžiais, visai nebijo, nes žino, kad ten yra laukiama. Baimės nekelia ir oro uostai, nes juose viskas pritaikyta neįgaliesiems ir ji jaučiasi esanti lygi su visais.

Vilma nepaliauja svajoti. Jos ateities planuose – paskraidyti oro balionu ir nusileisti parašiutu. Kad svajonės tikrai išsipildys, bent kiek pažįstantiems Vilmą, abejonių nekyla.

Na, o pabaigai – ne tik nepalaužtos, bet gyvenimui plačiai besišypsančios Vilmos linkėjimai  Lietuvos kurčiųjų bendruomenei: ,,Būkite drąsūs. Kaip gyvenimas beparklupdytų, visada reikia keltis, eiti, bandyti. Tik pabandę suprasite, ar galite. Ir kasdien sau kartokite: aš galiu, noriu, man reikia.”

Teksto aut. Laima LAPĖNIENĖ

„Akiratis“ 2022 m. birželis

Vaizdo įrašo vertimą atliko Lietuvių gestų kalbos vertimo centras