Doktorantė gestų kalbą pamilo vos su ja susipažinusi

Vilniaus universiteto doktorantė Anželika Teresė tyrinėja gestų kalbą ir dosniai dalijasi įgytomis žiniomis, mokslinių tyrimo rezultatais. Su šia kalba jauna moteris susipažino studijuodama Vilniaus kolegijoje ir ją iškarto pamilo. „Vertimas į gestų kalbą ir iš jos, jos analizė, kurčių vaikų mokymas scenos kalbos, teatro pagrindų, gestotyros žinių sklaida, plastikos ir ritmikos įgūdžių ugdymas – tai mano kasdienė saldžioji duona“, - sako pašnekovė. Ir visos šios veiklos seniai tapo neatsiejama jos gyvenimo kelio dalimi

Doktorantė gestų kalbą pamilo vos su ja susipažinusi
A. Teresė: jaunoji mokslininkė, gestotyros ir kalbotyros plastikos ir ritmikos lektorė, mokytoja, vertėja ir, žinoma, talentinga savo gyvenimo kūrėja.

Vieną pirmųjų doktorantę gestotyrininkę A. Teresę kalbina neetatinė „Akiračio“  korespondentė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ.

Scenos kalbos ir LGK meno pamokos, dainos, gestų kalbos poezija, vizualinis vernakulas. Taip jūs pristatėte savo, teatro mokytojos, dienotvarkę Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre (LKNUC). Kas slypi už šių sudėtingų frazių?

Vos baigusi Vilniaus kolegiją buvau kone iškart pakviesta į LKNUC perimti teatro mokytojos pareigų. Netrukus pastebėjau, jog mokiniai turi lakią fantaziją, įdomių patirčių, didelių svajonių, o jas reiškia (net sau!) itin kukliai, ne visada rišliai. Pradėjome jaukintis drąsą būti  savimi, o pasitelkę įvairias gestų kalbos meno rūšis prisijaukinome ir scenos kalbos meną.                                              

Pradėjome teatro pamokas nuo meninių istorijų gestų kalba ir trumpojo metro filmuko kūrimo. Padrąsinti sėkmės – filmukas pelnė apdovanojimą ir pripažinimą kurčiųjų bendruomenėje – kibome į mokslus dar atkakliau. Netrukus radome mokiniams itin patinkančią kryptį – dainas gestų kalba. Bus aiškiau, jei papasakosiu, kaip kartą susitelkėme į vieną pasirinktos dainos sakinį „Kai mes vėl kartu, viskas tampa gyva“. Atrakinome šią perkeltinę prasmę – žmonės įsimyli, tada jiems atgyja visas sustabarėjęs pasaulis, – ir užrakinome gestais ją vėl. Gestų kalba dainavome apie sąstingio ištiktą pasaulį, kuris atgijo jiems susitikus, pilkame pasaulyje staiga išsipylė spalvos. Po pirmojo filmavimo mokinių akyse pamačiau džiaugsmą. Jie pamėgo filmavimo procesą, ėmė stiprėti ir jų tarpusavio ryšys, atsirado vienas kito palaikymas. Galutinis rezultatas – jų bendras kūrinys, sugulęs į penkių minučių vaizdo įrašą, puikiai įrodantis jų kūrybinį augimą.

Pamažu žengėme vis drąsiau – pradėjome dažniau dainuoti gestais, kurti improvizacinius etiudus. Taip pabuvome vaikais ir pasenome, kartu išmokome prarasti ir atrasti - kūrėme charakterius. Su mokiniais itin ilgai analizavome repą ir pačius reperius kaip savotiškus personažus. Vėliau vienas mūsų realizuotų kūrinių ir buvo repo stiliaus. O įveikus šią viršukalnę, vargu ar kitos begali mano mokinius sustabdyti.

Dabar po truputį pažindinamės su labai populiarėjančia tarp kurčiųjų gestų kalbos meno rūšimi – vizualiniu vernakulu. Tai artimas poezijai žanras, tačiau vernakulo kūriniuose nėra gestų, kuriuos galime rasti žodyne, viskas koduojama naujadarais, kreipiamas dėmesys į detales, smulkmenas. Ši meno rūšis, kaip ir gestų kalbos poezija, – įrankis kurtiesiems atskleisti ne tik kalbos grožį, bet ir pasidalyti itin subtiliais asmeniniais ar bendruomeniniais išgyvenimais, patirtimi, idėjomis, lūkesčiais.

Jau ne kartą atrodė, kad ir Lietuvoje visai netrukus bus suburta profesionalių kurčiųjų aktorių studijų grupė. Tačiau jos kaip nėra, taip nėra. Gal jums žinoma, ar šioje srityje  pasiekta proveržio?

Šią puikią idėją pirmasis Lietuvoje pradėjo puoselėti teatro režisierius Olegas Kesminas. Ją parsivežė iš Čekijos, Brno miesto. Ten jau 25 metus vykdoma kurčiųjų aktorinio meistriškumo studijų programa. Specialybė – labai paklausi. Kurtieji įgyja trijų krypčių išsilavinimą ir labai sėkmingai plėtoja savo veiklą. Tačiau Lietuvoje realizuoti šią specialybę pritrūko susitelkimo, bendradarbiavimo. Dabar viltis – kurčiųjų rankose. Jų entuziazmas ir pasiryžimas išbandyti naują profesinę sritį, tikiu, atgaivins diskusijas su valdžios institucijomis ir galbūt specialybei užtikrins bent dalinį valstybės finansavimą.

Vilniaus kolegijoje dėstote ritmikos ir plastikos discipliną, skaitote kalbotyros ir gestotyros kursą. Gal pravertumėte auditorijos duris ir skaitytojams?

Ritmikos ir plastikos paskaitose remiuosi daugiamete teatrine patirtimi, žiniomis iš teatro gastrolių po užsienį, profesionalių mokymų. Visa tai jungiu su specialia balso lavinimo technika ir naudoju teatriniuose žaidimuose, improvizacijose. Įvairių pratimų metu mokomės atsikratyti vidinio kritiko, gebėti dirbti komandoje, girdėti, reaguoti į partnerį ir jam talkinti, eiti per užduotį su juo koja kojon. Tai būsimam vertėjui itin svarbu. Su girdinčiais studentais laviname balsą, kad jis būtų sodrus, raiškus, visada eitų tarsi iš viso kūno. Vienas iš būdų, kaip mes to siekiame – gerai apšilę atliekame labai sudėtingus fizinius pratimus mintinai sakydami pasirinktą tekstą. Pradžioje studentai gaudo orą, šnabžda, dūsauja, nuolat pertraukia tekstą įkvėpimais. Semestro pabaigoje sudėtingiausiose kūno pozicijose tekstas liejasi sodriai ir lengvai. Bus dar paprasčiau, kai asmuo patogiai stovės arba sėdės vertimo metu vėliau.

Taip pat mokomės jausti ritmą, savo kūno plastiką, suprasti kiekvienos gautos užduoties tikslą ir realizuoti geriausiai, kaip galime tą akimirką. O tam būtina išmokti būti ČIA ir DABAR. Tai pusmetį trunkantys vien praktika grįsti užsiėmimai. Žinoma, verčiamo teksto turinys visada bus svarbiausias dėmuo vertėjo darbe, tačiau kalbos niuansai, intonacijos, stiliaus atliepimas, balso stiprumas ir sodrumas yra taip pat labai svarbu. Tai raktas į visapusiškai kokybišką vertimą.

Iš Mantrimo Danieliaus perėmiau gestotyros paskaitas. Su juo mes nuolat bendraujame, bendradarbiaujame, jo nuomonė dėl gestotyros paskaitų ir apie patį gestotyros kelią Lietuvoje ir užsienyje man yra labai svarbi. Tiesa, mūsų tyrimų objektai, patirtys labai skiriasi. Tad tariantis, koreguojant ankstesnes įžvalgas, pildant naujomis, paskaitos, kaip koks gyvas organizmas, nuolat auga.

Mane itin džiugina pastaruoju metu vykstantys pokyčiai – kurtieji drąsiau renkasi gestų kalbos studijas ir neria į gestų kalbos analizę. Yra bakalauro studijas baigusių gestų kalbos vertėjų, kurie toliau kaupia žinias magistrantūros pakopoje, gilindamiesi į gestotyrą, gestų kalbos vertimą. Tai yra aiški žinutė – Lietuvoje pradėjo augti šios krypties mokslininkai. Jų nedaug, bet pradžia viltinga. Stipri kurčiųjų ir girdinčiųjų, tiriančių gestų kalbą, komanda per kitus 20 metų gali realizuoti tiek darbų, kiek kol kas net sunku aprėpti mintyse. To labai viliuosi ir atsakingai, nuoširdžiai prisidedu prie to pati.

Jūs ir pati nevengiate imtis gestų kalbos vertėjos pareigų, verčiate LRT televizijos laidas. O jų yra įvairaus pobūdžio: vienur reikia didelio tikslumo, kitur - meninės įtaigos. Kaip vertėjas nustato ribas tarp vertimo stilių? Kokie čia iššūkiai tyko?

Vertėjo iššūkiai tyko turbūt visur. Tikslus informacijos perdavimas neinterpretuojant, nepridedant ir neatimant yra būtinybė, profesionalumas. Labai svarbu, kaip vertėjas geba reaguoti ir prisitaikyti prie konteksto, parinkti tinkamas priemones konkrečiam vertimo stiliui, atvejui. Per darbo metus įsitikinau, kad kone kiekviename vertime susiduriama su įvairių stilių jungimais tarpusavyje, pasitelkiamos įvairios kalbos strategijos. O štai, pavyzdžiui,  dainų vertimas, atrodo, yra visai kitas pasaulis. Dainavimo intonacijoms ir intencijoms perteikti reikia daugiau nei vien tinkamai parinktų gestų. Čia svarbūs gerai atlikti namų darbai, išankstinis ruošimasis, teorinės žinios, rėmimasis moksliniais šios srities tyrimais. Visa, ką studentams perteikiu per ritmikos ir plastikos, gestotyros paskaitas, LRT televizijoje pasitelkiu ir pati. Vis dėlto manau, kad kiekvienas vertėjas turi tam tikros srities vertimo gyslelę. Manoji – būtent ši, meninių kūrinių vertimas. Patiriu didelį malonumą dirbdama šioje srityje. Tik turiu pažymėti, kad niekada nesiimu panašaus pobūdžio vertimų neišklausiusi kurčių kolegų patarimų, su jais nepadiskutavusi.

 

Atviroje erdvėje ant Alytaus teatro stogo aktorės Andros Kavaliauskaitės kūrinio vertimas į gestų kalbą. Nuotr.  Miško Motės

Kurtieji nekantriai laukia pirmojo mokslinio darbo, disertacijos iš gestų kalbos srities. Gal jau yra kuo juos pradžiuginti?

Į gestų kalbą aš panėriau, viena vertus, iš didžiulės, nuoširdžios meilės, kita vertus, dėl aiškaus jausmo, kad būtent čia turiu būti. Po sėkmingo studijų baigimo neketinau mokslų tęsti, bet vis dažniau kviečiant kurčiųjų bendruomenei mane į vertimus supratau, kad man trūksta raiškos priemonių. Jų paieškos mane atvedė į išlyginamąsias studijas, paskui ir į magistrantūrą, o dar vėliau – į doktorantūrą. Studijos trunka ketverius metus, dabar aš – antrakursė doktorantė. Mokslinio darbo vadovė - doc. dr. Loreta Vilkienė.

Mano tyrimų kryptis – lietuvių gestų kalbos poezija ir vizualinis vernakulas, jų raiška. Gilinuosi, kas būtent šiuos meno kūrinius padaro meninius, kokios yra to sudedamosios dalys. Meninės raiškos priemonių sąvoką taip išsamiai pirmą kartą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje pradėjau analizuoti savo magistro darbe. Pasaulio tyrinėjimų praktikoje dauguma gestų kalbos poezijos pavyzdžių turi rašytinį pagrindą. Lietuvoje analizuoju autentiškus kūrinius gestų kalba, tokių rašytine forma nerastume. Tai mano pačios surinkti kurčiųjų meniniai kūriniai (poezijos ir vizualinio vernakulo), jų vaizdo įrašai. Esu labai laiminga ir dėkinga, kad kurtieji mato šio tyrimo prasmę ir patiki savo neretai itin jautrų, subtilų kūrinį mano kaip gestotyrininkės mokslinei analizei.

Didžiausi iššūkiai šiame kelyje – gebėti analizuoti skaitomą literatūrą, nes visa medžiaga – ne gimtąja kalba, o aprašyti aspektai labai subtilūs – juk tai meninė raiška. Kai staiga atsiveria supratimo laukas ir imu pastebėti dėsningumus, užčiuopiu priemones, kurios atitinka teoriškai aptartas taisykles, sunku būna suvaldyti džiaugsmą. Mano darbo vadovė taip pat pastebi, kad esu įsimylėjusi kiekvieną respondentą, kiekvieną jų kūrinį, matau daugiasluoksnę tyrimo naudą.

Dar vienas iššūkis – gestotyrininkų, išmanančių šią tyrimų kryptį, trūkumas. Tad ieškau atsakymų disertacijose, monografijose, kituose mokslinių tyrimų darbuose bei kurčiųjų mokslininkų visame pasaulyje. Be to, esu įsitikinusi: jei nėra norimo kelio, visada gali jį nutiesti pats!

Ir keletą žodžių apie savo šeimą, laisvalaikį, pomėgius...     

Vienas mano ir mano vyro Audriaus pomėgių pamažu virto į nedidelę šeimos veiklą – „Wood Food“. Tai veganiškų desertų gamyba. Su Audriumi kepame veganiškus pyragus, tepame tortus, šokoladainius, šokoladu liejame saldainius. Vedame kulinarines pamokas. Esame tinklaraščio „Saldūs miškai“ įkūrėjai. Mūsų planuose – ūkyje, miškų apsuptyje, pasistatyti namą ir studiją-virtuvę. Čia kviestis visus mokytis meno valgyti ir meno gaminti. Būti sveikatoje, darnoje ir laimėje su savimi ir kitu. 

Kiekviena mano laisva akimirka yra dovanojama šeimai – Audriui ir mažai mūsų atžalai. Niekada nemaniau, kad geriausia ryto mankšta – vartytis ir lakstyti su pagalvėmis po didžiulę lovą visiems trims, o paskui link dangaus ant ištiestų rankų kelti mažąjį. Arba daryti jogą ant kilimo, kai ant nugaros lipa papildomi beveik 10 kilogramų – tai pakelia ne tik ryto ūpą, bet ir kūno tonusą. Nemaniau, kad geriausi rudens vakarai – ėjimas takais palei Nerį, po paltu į vaikjuostę pasitupdžius sūnų. Bet dabar turiu laimę tai patirti, todėl tuo mėgaujuosi visa širdimi.

Audrius ir Anželika grožisi ką tik jų šeimos virtuvėje gimusiu bendru kūriniu – veganišku skanėstu. Nuotr. Dovaldės Butėnaitės 

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

"Akiračio" info.