Interviu su nauja VšĮ Surdologijos centro direktore Ieva Stelmokiene

Į motinystės atostogas išėjus centro direktorei Jolantai Radzevič, buvo paskelbtas konkursas šioms pareigoms eiti. Buvo keliamos dvi kandidatūros. Po ilgų svarstymų valdybos nariai priėmė sprendimą: kurčiųjų organizacijoms svarbiai įstaigai vadovaus Ieva Stelmokienė.

„Esu kurčių tėvų girdintis vaikas, tad gestų kalba mane supa nuo pat gimimo“, – tai svarbiausi Ievos žodžiai, „Akiračiui“ duotame interviu. Jie galbūt lėmė ir valdybos narių sprendimą ją skirti atsakingoms pareigoms, nes šis centras susijęs su gestų kalba.

Ieva, trumpai papasakokite apie savo šeimą, kurioje augote ir išmokote gimtosios kurčiųjų kalbos.

Mano tėvai - vilniečiai Dalia ir Jonas Čirbai. Praeityje ir dabar abu yra aktyvūs kurčiųjų bendruomenės nariai. Šeimoje augome dviese su sese. Dabar jau esame sukūrusios šeimas ir auginame savo vaikus. Tėvai labai palaikė ir parėmė, kai auginau vaikus, dirbau ir siekiau bakalauro ir magistro diplomų. Galiu drąsiai sakyti, jog tai, kad dirbu mėgstamą darbą ir galiu jam atiduoti visą savo energiją, yra didelis ir tėvų nuopelnas. Taip pat jie remia ir palaiko sesės šeimą. Džiaugiuosi, kad mano vyras taip pat mane palaiko ir skatina toliau tobulėti.

Kuriai kalbai teikiamas pirmumas jūsų šeimoje?

Mūsų šeimoje tiek lietuvių, tiek gestų kalba buvo ir yra svarbios ir vienodai vartojamos. Mano mama puikiai moka lietuvių kalbą, tad su manimi ir sese ji bendrauja žodine kalba arba gestų kalkine kalba. Su tėveliu bendraujame lietuvių gestų kalba. Svarbu paminėti, kad didelė dalis bendravimo su tėvais vyksta skaitant iš lūpų. Viena vertus, manau, kad jie, būdami senosios kartos atstovai, yra išlavinę šį įgūdį, kita vertus, juk tėvai savo vaikus supranta ir iš pusės žodžio. Tad galbūt dėl to nesureikšminame, kokią kalbos formą vartojame. Juk svarbiausia, kad visi susikalbame mums priimtinu būdu ir galime aptarti įvairiausias temas: nuo vaikų auginimo, sodininkystės iki užsienio politikos.

Kiek plačiau papasakokite apie bakalauro ir magistro diplomus, ar jie susiję su gestų kalba?

Tik pirmasis neuniversitetinis bakalauro diplomas yra susijęs su lietuvių gestų kalba. Jį įgijau Vilniaus kolegijoje. Tai lietuvių gestų kalbos specialybės bakalauro diplomas. Vėliau M. Romerio universitete įgijau viešojo administravimo bakalauro diplomą ir toliau mokslus tęsiau Tarptautinėje verslo ir ekonomikos mokykloje (ISM), kur gavau verslo vadybos magistro diplomą.

Jūs vadovausite Surdologijos centrui, kuris greitu laiku bus vadinamas Lietuvos gestų kalbos institutu. Ar prieš tai jūsų darbas buvo susijęs su kurčiųjų bendruomene?

Nors esu iš kurčiųjų šeimos ir nuo vaikystės mane supo kurtieji suaugę ir vaikai, ilgą laiką profesinėje veikloje vengiau kalbėti apie tai. Kol studijavau Vilniaus kolegijoje gestų kalbos specialybę, ši disciplina man sekėsi tikrai lengvai. Daugelis tai nurašydavo mano ,,statusui‘‘, bet juk mokantis kitų disciplinų reikėjo nemažai valios ir pastangų! Be abejo, mano smalsumas ir turimos gestų kalbos žinios atvėrė man duris į pirmąją darbovietę – VšĮ Surdologijos centrą. Tačiau tam, kad įsitvirtinčiau darbinėje srityje, vien buvimo CODA (taip vadinami kurčių tėvų girdintys vaikai – aut. past.) tikrai nepakako. Dabar, praėjus beveik penkiolika metų nuo pirmųjų studijų pradžios, pamąstau, kad tiesiog norėjau savo darbu įrodyti gebėjimus ir galimybes bei išsikovoti vietą po saule šioje bendruomenėje.

Taigi, grįžtant prie jūsų klausimo, norėčiau paminėti, kad studijų Vilniaus kolegijoje metu tarsi pats darbas mane susirado. Pirmasis oficialus mano darbas ir buvo Surdologijos centre. Tuomet mane, dar tik II kurso studentę, pastebėjo dėstytojai ir pasiūlė prisidėti prie lietuvių gestų kalbos žodyno rengėjų komandos. Tiesa, šis epizodas buvo ganėtinai trumpas, mat netrukus lietuvių gestų kalbos žodyno rengimo darbus perėmė Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras. Taigi taip aš kartu su žodyno rengėjų komanda atsidūriau Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre (LKNUC), kuriame dirbau iki šiol 13 metų.

Tiesa, vos baigus studijas Vilniaus kolegijoje, buvau pakviesta dirbti joje. Čia atradau dar vieną savo mėgstamą veiklą – gestų kalbos mokymą ir turėjau galimybę į gestų kalbą pažvelgti iš dar vienos perspektyvos. Juk sakoma, kad geriausiai žinios įsisavinamos tuomet, kai jomis pasidalijama su kitais. Šio darbo patirtis yra itin glaudžiai susijusi su viena iš  Surdologijos centro vykdoma veikla – gestų kalbos mokymu / kursais įvairioms girdinčiųjų grupėms.

Trumpai papasakokite apie darbą LKNUC. Ar jis susijęs su Surdologijos centro veikla?

Darbas LKNUC buvo įvairiapusis. Pirmiausia, kaip jau minėjau, pradėjau dirbti gestų aprašų rengėja ir kartu su darbo grupe rengdavau gestų aprašus. Pagrindinė mano funkcija šiame darbe buvo gestų aprašymas ir pavyzdžių iš gestų kalbos vertimas į lietuvių kalbą. Laikui bėgant įsitraukiau ir į kitas Metodinių priemonių rengimo ir gestotyros skyriaus veiklas. Viena jų – specialiųjų mokymo priemonių klausos negalią turintiems mokiniams rengimas. Taigi tobulėjau ir augau kartu su kolektyvu, įgijau daug neįkainojamos patirties. Šios dvi veiklos ligi šiol man yra labai artimos ir mielai jų imuosi! Po kurio laiko LKNUC administracija pasiūlė eiti minėto skyriaus vedėjo pareigas. Žinoma, kad nedvejodama sutikau.

Tad apibendrindama galiu pasakyti, kad veiklos, kurias vykdžiau dirbdama LKNUC, iš dales susijusios su Surdologijos centro veikla. Gal ne tiesiogiai, bet panašumų tikrai yra.

Kokios priežastys lėmė, kad jūs kandidatavote į Surdologijos centro direktoriaus pareigas?

Tikrai negalėčiau įvardyti vienos priežasties. Sprendimą kandidatuoti į šią poziciją lėmė ne vienas faktorius. Negaliu nepaminėti ir nepasidžiaugti, jog būtent LKNUC mane ,,užaugino‘‘. Esu tikrai dėkinga visai administracijai ir kolegoms už nepaprastą patirtį, už galimybę mokytis ir tobulėti, ieškoti savęs, lavinti savo stiprybes ir neužsisukti vienoje veikloje. Juk sutikdama tapti skyriaus vedėja neturėjau jokios projektų administravimo patirties! Ir tikrai tame kelyje buvo visko: ir smagių pergalių, ir klaidų, ir ašarų. Tačiau atėjo toks momentas, kai norėjosi save išbandyti ir kitur, kitoje įstaigoje.

Ar savo augimą įsivaizduojate būtent čia, Surdologijos centre?

Šiuo metu – taip. Tikrai nesivaikiau direktoriaus statuso. Tiesiog taip sutapo, kad atsilaisvino Surdologijos centro vadovo pozicija, ir kurčiųjų bendruomenė paskatino kandidatuoti. Kurį laiką dvejojau, tariausi su vyru. Žinojau, kad reikės įdėti nemažai darbo ir pastangų tam, kad centras sustiprėtų. Kadangi, kaip jau kalbėjome, abiejų organizacijų veiklos panašios (projektų įgyvendinimas, mokymų / mokymo (-si) medžiagų rengimas), pasiryžti buvo drąsiau.

Kalbėjote, kad ugdymo centre turėjote labai stiprią komandą. O kaip jums sekasi dirbti su nauja komanda?

Su centro darbuotojomis dar tik pažindinamės. Juk čia dirbu dar tik 10 dienų! Vieši konkursai jau buvo laimėti ir projektai pradėti įgyvendinti iki man pradedant dirbti. Tad šiuo metu esu labiau stebėtoja. Centre dirba dvi nuostabios, veiklios merginos, kurios puikiai išmano šių projektų administravimą, nusistovėjusią praktiką. Tai jos koordinuoja šiuo metu įgyvendinamus tris projektus. Taigi dabar mokausi iš jų! Galiu pasidalyti ir, žinoma, dalijuosi savo patirtimi ir įžvalgomis, tačiau neskubu imtis veiksmų ir iš karto keisti jų funkcijų arba tvarkos. Manau, tai ateis su naujomis veiklomis ir idėjomis, kurių tikrai netrūksta!

Kokios emocijos užplūdo šiame darbe, ar džiaugiatės priėmusi sprendimą dirbti čia?

Žinoma, kaip ir kiekvienam žmogui, nėra lengva žengti pirmąjį žingsnį ir išeiti iš komforto zonos. Pirmomis dienomis manyje virė tikra emocijų puokštė: buvo ir baimės, ir nerimo, ir džiugesio. Tačiau su kiekviena diena vis labiau apsiprantu ir jaučiuosi kaip savo rogėse. Jau matau sritis, kurias reikėtų stiprinti bei tobulinti, ir tai, kas puikiai veikia.

 Surdologijos centro direktorės I. Stelmokienės darbo kolegės Loreta Fedorec ir Lina Juozaitienė

               Vaida Lukošiūtė

LKD viešųjų ryšių koordinatorė