Mamos surdopedagogės K.Rimkienės patirtis, kaip ugdyti klausos negalios vaiką

Kaip ir kasmet, rugsėjis vėl sukvietė mokinius į klases. Kai kuriems iš jų tai buvo pirmieji žingsniai į žinių pasaulį, lydimi tėvų jaudulio, abejonių, o gal ir nelengvų apsisprendimų. Du sutrikusios klausos vaikus: dukrą Mariją - į Klaipėdos Gedminų progimnaziją, o sūnų Tadą - į „Gilijos“ pradinę mokyklą išleido ir klaipėdiečiai Kristina ir Marius Rimkai.

Mamos surdopedagogės K.Rimkienės patirtis, kaip ugdyti klausos negalios vaiką
Surdopedagogė K.Rimkienė.

K. ir M. Rimkai, skirtingai nei daugelis tėvų, savo vaikus leidžia ne į kurčiųjų, bet į bendrojo lavinimo mokyklas. Pasak didelę pedagoginę patirtį turinčios K. Rimkienės, toks sprendimas jų šeimoje buvo priimtas tikint savo vaikų galimybėmis ir savo pačios pasiryžimu padėti jiems. Dviejų vaikų mama įsitikinusi, kad auginantys klausos negalios vaiką tėvai turi turėti galimybę rinktis, kur mokysis jų vaikas: bendrojo lavinimo ar kurčiųjų mokykloje.

Kristina nuo vaikystės neprigirdi, yra baigusi Vaikystės pedagogikos ir surdopedagogikos bakalauro, o vėliau  ir andragogikos magistro studijas. Klaipėdos technologijų mokymo centre (KTMC) surdopedagoge dirbanti moteris puikiai pažįstama ne tik Klaipėdos, bet Lietuvos kurčiųjų bendruomenei. Ji  yra  aktyvi tėvų, auginančių klausos negalią turinčius vaikus, bendrijos ,,Aidas“ vadovė, įvairių veiklų bei projektų iniciatorė, straipsnių autorė. Kaip tvirtino pati Kristina, jos vienas didžiausių motyvų ir veiklos priežasčių – vaikai. Jiems gimus teko daug ko išmokti, ir dar iki šiol mokosi. Tačiau moteris pripažino, kad prie sėkmės ir visaverčio gyvenimo daug prisidėjo ir tėvai, įskiepiję jai darbštumo pagrindus.

Kaip auklėti ir ugdyti klausos negalios vaiką, kad jis taptų pasitikinčiu, savarankišku žmogumi, mokančiu džiaugtis gyvenimu; koks tėvų indėlis į vaiko sėkmę, apie būtiną mokytojų ir tėvų bendradarbiavimą, svarbą šeimoje komunikuoti lietuvių ir gestų kalbomis bei daug kitų vertingų minčių skaitykite neetatinės ,,Akiračio“ korespondentės Laimos LAPĖNIENĖS interviu su Kristina Rimkiene.

 Kokių principų (kaip mama ir pedagogė) laikotės ir kokiais metodais remiatės augindama ir ugdydama klausos negalios vaikus, kad jie užaugtų  savarankiški ir pasitikintys savimi?

Vaiko savarankiškumo ir pasitikėjimo ugdymui, manau, reikalingas atviras bendravimas, tarpusavio pasitikėjimas ir pasirinkimo galimybės. Mūsų šeimoje dažnai kalbama įvairiomis temomis, aptariamos situacijos, kaip teisingai elgtis, kokie sprendimai galimi. Mums svarbu pasitikėti vieniems kitais, kad vaikai nebijotų iškilus sunkumų kreiptis į mus, tėvus. Taip pat stengiamės kuo daugiau laiko praleisti kartu per atostogas. Skatiname vaikų savarankiškumą – esu iš tų mamų, kurios stengiasi kuo mažiau daryti už juos (pvz.: vaikai savarankiškai po pamokų nuvyksta į treniruotes, patys parvažiuoja autobusu namo - gyvename už miesto). Taip žingsnis po žingsnio jie mokosi patys susitvarkyti su situacija, žinodami, kad esam šalia, jei reikės – padėsim. Kiekviena, kad ir mažiausia patirtis - svarbi ir vertinga, tik taip vaikai ruošiasi gyvenimui: atrasdami, suprasdami, patirdami. Jei kas būna neaišku – kalbamės ir analizuojame.

Su kokiais iššūkiais tenka susidurti kaip mamai ir kaip pedagogei?

Kaip mamai man buvo iššūkis auginti klausos sutrikimų turinčius vaikus. Net negaliu to įvardyti kaip sutrikimų. Jie –  normalūs vaikai, gebantys komunikuoti tiek lietuvių, tiek gestų kalba. Tas man svarbiausia. Nes šnekamosios arba rašytinės lietuvių kalbos mokėjimas suteikia savarankiškumo gyvenime. Dar labai noriu, jog vaikai pamėgtų knygas, nes dabar tai daro todėl, kad reikia. Kaip mokytoja susiduriu su įvairiausiomis mokinių situacijomis, kartais tenka pagelbėti duodant patarimus ar sprendžiant problemas. Liūdna, jog yra tėvų, kuriems sunku bendrauti su savo vaikais arba nėra tarpusavio ryšio, ir labai džiaugiuosi matydama, kad buvusiems mokiniams sekasi.

 Daug kalbama apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Kiek pasistūmėta šiuo klausimu nuo tada, kai buvote vaikas ir kai dabar auginate savo vaikus? Ką siūlytumėte, kad šis procesas vyktų sklandžiau ir greičiau?

Neįgaliųjų integracija į visuomenę – anksčiau ir dabar – didelis skirtumas. Visų pirma niekas nenorėdavo priimti „kitokių“ mokinių į mokyklas, siųsdavo į specializuotas. Kadangi mama nenorėjo manęs išplėšti iš šeimos, nuėjo ilgą kelią dirbdama su manimi, nes buvo pasiryžusi įrodyti, kad tikrai esu pajėgi mokytis kartu su girdinčiaisiais. Specialistų pagalbos komandos, kaip yra dabar (psichologas, surdopedagogas, specialusis pedagogas, socialinis pedagogas), nebūdavo. Gaudavau tik šiokią tokią logopedo pagalbą pradinėse klasėse, ir tai tėvų rūpesčiu. Mokykloje buvau uždara, stengdavausi kuo mažiau kalbėti, nors žinių atžvilgiu buvau prie stipresnių mokinių. Vienu žodžiu – įmesdavo į situaciją ir sukis pats. Išsikapstysi – gerai. Šiandien yra daug geriau – vaikas gali gauti reikiamų specialistų konsultacijas pagal poreikius. Tačiau reikalingas didelis tėvų  indėlis – turi nuolat sekti, kaip vaikui sekasi, padėti papildomai susidoroti su iškylančiais sunkumais, palaikyti ryšį su mokytojais. Bendradarbiavimas būtinas, norint sulaukti sėkmės.

 Apie neįgalių vaikų įtrauktį į bendrojo lavinimo mokyklas taip pat kalbama vis garsiau. Savo vaikus jūs leidžiate ne į kurčiųjų, bet į bendrojo lavinimo mokyklas. Kas lėmė tokį jūsų šeimos sprendimą? Kaip jiems sekasi prisitaikyti bendrojo lavinimo mokyklose?

Esu už, jeigu vaikas gali. Sutinku, kad vaikui tai yra iššūkis ir didžiulė patirtis. Šiandien dar nėra tam tinkamai pasiruošusi nė viena bendrojo lavinimo mokykla. Labai patiko Islandijos modelis, kur vaikai mokosi integruotai, bet ten yra visa reikalinga specialistų komanda: pradedant gestų kalbos vertėju ir kurčiuoju mokytojo padėjėju. Kaip minėjau, tėvai patys turi daug dirbti, norėdami sėkmės: padėti vaikui, konsultuotis su specialistais, kalbėtis su mokytojais. Pačiam vaikui integracija į girdinčiųjų visuomenę (ypač jei vaikas iš kurčiųjų šeimos) taip pat yra nelengva patirtis, o klasės draugams - tolerancijos bei supratimo pamokos. Mano vaikams pasisekė, kad su jais daug dirbo puiki surdopedagogė Jolanta Bružauskienė, kuri sudėjo kalbos pagrindus, reikalavo ne tik iš vaikų, bet ir iš tėvų.

Vaikus leisti į bendrojo lavinimo mokyklą lėmė asmeninė patirtis. Tikėjau savo vaikų galimybėmis ir savo pačios pasiryžimu padėti jiems. Vyras šiai minčiai neprieštaravo, palaikė. Matydama, jog mano vaikai geba, tikiu, kad tokių sėkmės istorijų gali būti daug daugiau ir jos gali tapti pavyzdžiu. Kurčiųjų mokykloms yra sudėtingi laikai, sutinku, tačiau tėvai turi teisę rinktis. Pasikartosiu, ne visi geba jaustis gerai bendrojo lavinimo mokyklose vien todėl, kad jos nėra tinkamai tam pasiruošusios.

Pradinėse klasėse labai svarbi mokytojo nuostata, autoritetas ir gebėjimas valdyti klasę. Mano vaikų pradinių klasių mokytoja savo mokiniams yra didelis autoritetas. Kai dukra Marija atėjo pas ją mokytis, mokytoja nerimavo, kaip jai seksis. Visą laiką mes palaikėme ryšį, būdavau informuota, kur reikėtų daugiau pasimokyti, pasitempti namuose. Antroje klasėje dukrai tapo sudėtingiau, tad priėmėme sprendimą, kad reikėtų mokytojo padėjėjo pagalbos pamokose. Trečioje klasėje jau išryškėjo teigiami to sprendimo rezultatai, na o ketvirtoje – mokytojo padėjėja pagelbėdavo ir kitiems vaikams klasėje. Šiandien dukrai mokytojo padėjėjas daugiau yra informacijos teikėjas, nes labai svarbu vaikui žinoti, kas vyksta klasėje, ką sako už nugaros sėdintys vaikai.

Sūnaus Tado klausa yra daug geresnė, jis niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų – tą pripažįsta ir mokytoja. Jam papildomos pagalbos reikia mažiau, bet kaip mama seku jo mokymosi pažangą. Kai tik turime laiko, stengiamės paskaityti kartu knygas. Sutinku, kad kurčiųjų mokyklos reikalingos: tėvai turi teisę pasirinkti, nes savo vaikams keliame skirtingus tikslus. Aš esu iš tų tėvų, kurie skatina priimti iššūkius ir juos įveikti.

Galiu pasidžiaugti, kad kol kas mokymasis sėkmingas ir duodantis rezultatų. Vaikai gerai jaučiasi, nors su dukra buvo visko. Jai labai svarbu bendravimas, tad pradžioje trūko draugų, bet ilgainiui viskas susitvarkė. Tiek pradinėje, tiek penktoje klasėje buvau atėjusi į klasę ir papasakojau apie gestų kalbą, kaip bendrauti su klausos negalią turinčiu žmogumi. Tokia įžanga labai svarbi ir duoda teigiamų rezultatų – girdintys klasės draugai žino, kaip elgtis, kaip bendrauti, susidomi gestų kalba ir nori sužinoti vis naujų gestų. Kartais pajuokauju, kad klausos sutrikimas labai gerai, kai būna kokių komentarų, replikų vaiko adresu. Pati tik po 20 metų sužinojau, kad klasės draugai nevengdavo iš manęs nepiktai pasišaipyti, o aš to paprasčiausiai negirdėdavau.

Esate stipri, drąsi, iššūkių nebijanti asmenybė. Kokie žmonės, įvykiai, sprendimai jus formavo ir augino kaip žmogų, moterį, motiną, mokytoją?

Galiu pasakyti, kad viską įgijau per patirtį. Kuo daugiau iššūkių, tuo daugiau žinių, gebėjimų. Tikiu, kad viskas, kas vyksta mano gyvenime, taip ir  turi būti, tai ne atsitiktinumai. Užaugau mažame miestelyje Kupiškyje, bet visą laiką svajojau gyventi Klaipėdoje. Buvo galimybė išvykti į Vilnių. Tačiau nepasirinkau jos. Atvažiavau į uostamiestį turėdama daug baimių ir kompleksų, bet su jais po truputį atsisveikinau įveikdama pati ar su artimų žmonių, draugų pagalba. Tėvai įskiepijo darbštumo pagrindus, tad kartais pajuntu, kad tampu darboholike, tenka save stabdyti, nors ne visada sėkmingai. (Juokiasi.) Mano gyvenimas yra įdomus, ir man patinka tai, ką darau, todėl kartais išklausau ir namiškių skundus dėl dėmesio stokos. Vienas didžiausių motyvų ir mano veiklos priežasčių – vaikai.  Gimus jiems turėjau daug padaryti ir išmokti, ir dar iki šiol mokausi.

Prieš dvejus metus perėmėte tėvų  bendrijos ,,Aidas“ vairą į savo rankas. Su kokiomis problemomis teko susidurti? Kokios strategijos žadate laikytis tolesnėje veikloje?

Tėvų bendrijos „Aidas“ veiklą perėmiau PAGAVOS pirmininkės Rimos Sitavičienės prašymu. Iki šiol žaviuosi šios moters energija, rūpesčiu, supratimu, kantrybe. Visada patars, duos patarimą, paskatins. Pradžia buvo sunki, nes kurį laiką bendrija buvo likusi be vadovo ir pasimetė daug dokumentų. Pagelbėjo buvusi ilgametė pirmininkė Elena Reznikienė, padėjo susigaudyti pačioje pradžioje. Šalia savęs turiu kolegę ir bendražygę Simoną Petrovskają, be jos pagalbos būtų sudėtinga. Galiu pasidžiaugti, kad mūsų suorganizuotos dvi konferencijos sulaukė daug teigiamų atsiliepimų, tas labai motyvuoja. Nėra taip paprasta suburti ir patenkinti visų tėvų poreikius vienu metu, nes yra trys grupės, turinčios skirtingus interesus: kurtieji tėvai ir girdintys vaikai, kurtieji tėvai ir kurti vaikai bei girdintys tėvai ir kurtieji vaikai.

Iš kur semiatės jėgų, idėjų stiprybės ne tik tobulinti save, bet ir optimizmu uždegti panašaus likimo tėvus?

Iš prigimties esu nepataisoma optimistė, dažnai paskrajojanti padebesiais. Vyras su vaikais kartais primena, kad nusileisčiau ant žemės. Jei iš tikro daryčiau tai, ką sumąstau, neužtektų ir paros. Idėjos gimsta pačios. Jei ką nors darai ir tau patinka, neabejotinai sugalvosi dar kaip padaryti kitaip, ar kokia mintis netikėtai šaus į galvą. Labai daug mąstau, kai vairuoju. Jei nepamirštu, paskui užsirašau. Mėgstu sportą, aktyvų poilsį, dievinu skaitymą (bet tą sau leidžiu tik per atostogas).

Šiuo metu daugelis kurčių jaunuolių ignoruoja šnekamąją kalbą, teigdami, kad yra vertėjai, todėl jos gyvenime nelabai prireiks. Ką jūs, kaip mama ir pedagogė, manote šiuo klausimu? Kokio principo laikosi jūsų šeima?

Mane liūdina toks jaunų žmonių požiūris į lietuvių kalbą. Nebūtinai šnekamąją, bent jau rašytinę lietuvių kalbą privalu išmokti. Taip jie patys sau stato barjerus turėti platesnes galimybes gyvenime. Elementarios žinios  iš Lietuvos ir pasaulio naujienų, svarbi informacija būtų pasiekiama daug greičiau ir patogiau. Vertėjai yra ir bus reikalingi, bet jie ne visada gali atsidurti čia ir dabar. Žmogus turi tobulėti visą gyvenimą, išmokti ko nors naujo, nebijoti iššūkių. Kalbos mokėjimas tik palengvina situaciją. Juk pripažinkime, jei nuvykstame į užsienį, daug geriau jaučiamės, kai galime paklausti bent jau angliškai (kad ir netobulai mokame). Kuo daugiau mokame, tuo geriau. Abi kalbos (tiek gestų, tiek lietuvių) yra lygiavertės. Manau, jaunimas mąsto taip todėl, kad neteisingai susiformuoja požiūrį iš tėvų. Juk tik vienetai girdinčiųjų tėvų moka gestų kalbą. Dažniausiai ji nuvertinama, nelaikoma kaip kalba. Taip jie automatiškai suformuoja vaiko požiūrį, kad galima menkinti kitą kalbą. Dauguma kurčiųjų tėvų, kiek jų pažįstu, labai skatina savo vaikus išmokti  lietuvių kalbą. Mūsų šeimoje vaikai su manim kalba šnekamąja kalba, su tėčiu – gestų kalba. Jei esam abu – vartojama „kalkinė“ kalba. Taip galiu pataisyti vaikų gramatines klaidas ar padėti suformuluoti sakinius. Nebuvo lengva, ypač dukrai. Ji norėdavo pasakyti, bet nežinodavo kaip, tada prašydavau, kad parodytų gestais, ir padėdavau išreikšti mintį. Taip mokomės ir toliau. Kai užaugs, priklausys nuo jų, kokias šeimas turės, kaip bendraus, bet šiuo metu mūsų šeimoje abi kalbos yra svarbios ir papildo viena kitą.

Jūsų dukra Marija ir sūnus Tadas turi klausos negalią, tačiau jūs nesiryžote jiems dėti kochlearinių implantų (KI). Kodėl?

Labai sudėtingas klausimas moraliniu aspektu. Esu mačiusi ir sėkmės istorijų, ir nepavykusių pavyzdžių. Džiaugiuosi, kai viskas gerai. Galutinis rezultatas – vaikas girdi ir kalba. Tą galima pasiekti ir su klausos aparatais (KA), kurie kartais nepelnytai nuvertinami. Darbas su vaiku, nešiojančiu tiek KA, tiek KI yra vienodai reikalaujantis pastangų, kantrybės ir valios. Kartais pagalvoju, kad dalis tėvų įsikibdami minties, jog jų vaikas žūtbūt turi girdėti, deda KI, lankosi pas logopedus, vartoja žodinę kalbą, bet užmiršta kitus vaiko poreikius. Ypač socialinius ir emocinius. Sūnui užteko klausos aparatų, dukrai siūlė dėti KI. Vyras su tuo kategoriškai nesutiko, kaip tik tuo metu atsirado rinkoje galingų klausos aparatų, juos išbandėme, dukrai tiko. Gyvenimas įvairus ir gražus visiems, nepriklausomai nuo to, ar girdi, ar negirdi. Aišku, kurtiems vaikams tenka įdėti daugiau pastangų, bet tai stiprina ir grūdina.

M.Rimkus su dukra Marija ir sūnumi Tadu.

Papasakokite daugiau apie savo gražią šeimą: kokie jūsų pomėgiai, džiaugsmai, rūpesčiai, laisvalaikis.

Mes daug keliaujam, stengiamės su vyru įdiegti, kad vaikai turi turėti savo pareigas ir atsakomybę, stengiamės plėsti vaikų akiratį. Pasiskirstome darbais namuose. O  tai, ką gauna iš mūsų, tėvų (kelionės, daiktai), jau yra privilegijos. Atradom slidinėjimo džiaugsmą. Skatinam vaikus planuoti savo pirkinius susitaupant pinigų. Daug kalbamės vakarais vakarienės metu, jei lieka laiko, žaidžiam stalo žaidimus, žiūrim filmus, juos aptariam. Norime, kad vaikai užaugtų stiprios asmenybės, gebančios savarankiškai priimti sprendimus, pagarbiai bendraujančios su aplinkiniais ir gebančios džiaugtis gyvenimu.

Gerbiama Kristina, nuoširdžiai dėkojame jums už interviu skirtą laiką, išsakytas mintis. Visokeriopos sėkmės jūsų gražiai ir darniai šeimai. 

Laima LAPĖNIENĖ

"Akiračio" info.

 

Kokia jūsų reakcija?

like
0
dislike
0
love
0
funny
0
angry
0
sad
0
wow
0