Rasa Kaunelytė-Songinė: tai yra dvikalbis metodas

Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro administracija pirmąkart savo istorijoje prieš dvejus metus kurčiųjų ugdymą pradinėse klasėse patikėjo ne girdinčiai ar neprigirdinčiai, bet kurčiai mokytojai Rasai KAUNELYTEI-SONGINEI. Šiandien turime galimybę į ketvirtokų ugdymo iššūkius pažvelgti kurčios mokytojos Rasos akimis.

Prielinksnių pinklės

Vyksta skaitymo pamoka. Toliau nagrinėjama istorija apie peliuką Antaną, kuris taip troško pagauti žuvį, kad net pergudravo pats save. Tai jis žuvims užrašą ant valties dugno parašė, kol galų gale susiprato, kad jos skaityti nemoka. Tai, siekdamas, kad būtų gražiau, uždažė užrašą ir nupiešė žuvį ilgais dantimis ir tuomet, užuot buvę gražiau, buvo baisiau ir visas žuveles ne pritraukė, bet išbaidė. Ką ten žuveles – antys klykdamos iš ežero išsilakstė.

Po pamokos sužinosiu, kad šios įtraukios istorijos autorės – LKNUC  darbuotojos: Ieva Čirbaitė (Stelmokienė), Milda Pošiūtė-Žebelienė, Nijolė Pivorienė, parengusios „Skaitinius pradinių klasių mokiniams, turintiems klausos sutrikimų“.

Tačiau ši istorija tik pašaliečiui smagi. Iš tikrųjų, mokiniai Lukas, Milana, Nojus ir Titas kartu su savo mokytoja Rasa tądien sunkiai dirbo, kad viskas, kas taip lengvai suprantama ir parodoma gestais, ir lietuvių kalba sugultų į jų sąsiuvinius. Jie mokėsi vartoti prielinksnius ir pagal juos parinkti tinkamą daiktavardžio galūnę.

Vėliau mokytoja paaiškins, kur mokinių tyko iššūkiai. Gestai yra nekaitomi linksniais, prielinksnių, kaip atskirų gestų, nėra. Pvz., „ant stalo stovi vaza“ frazę gestų kalba, rodė pašnekovė, pateikiame kaip vieną nedalomą junginį. Todėl, kai tą patį reikia užrašyti lietuviškai, žodžiai „ant“ ir „stovi“ vaikams „pradingsta“, jiems atrodo, kad parašę „vaza“ jie viską savaime pasako. O kaip įsiminti, kokio linksnio reikalauja prielinksnis, jei tavo gimtojoje kalboje tokios kalbos dalies nėra? Mokiniams kyla sunkumų suprasti, kodėl „bėga“ reikia vartoti ir kalbant apie vandenį, bėgantį iš čiaupo, ir pasakojant, kad bėga žmogus ar kiškis. Pagal gestų kalbos logiką tai yra skirtingai rodomi veiksmai.

Kaitydami veiksmažodį laikais, girdintieji net nesusimąsto, kad pasikeičia ne tik žodžio galūnė, bet kartais kinta ir šaknies balsės (sirgti–serga–sirgo). Kadangi neaišku, kada šaknis kinta, kada ne, vaikams belieka kaitymo mokytis mintinai. Be to, jiems nuolat tenka plėsti žodyną (tądien: luktelėti – truputį palaukti; galvoti – manyti) ir kasdien įsiminti daugybę naujų žodžių. Tad mokymosi mintinai – labai labai daug. Visa tai pasakodama pašnekovė žvilgsniu vis pasitikrina, ar viešnia supranta, kaip tai nelengva jos ugdytiniams.

Tačiau mokytoja nepasiduoda. Jos tikslas vaikus paruošti pagrindinei mokyklai, suteikti žinių ir ji atkakliai jo siekia. Galima numanyti, kad ji seka savo mokytojų pavyzdžiu. „Mano pradinių klasių mokytoja buvo Ramutė Vekerotienė, ji daug reikalavo iš mūsų, buvo stipri mokytoja. Pagrindinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mus mokė Milda Pošiūtė-Žebelienė, vidurinėje mokykloje – Agnė Jurelė. Visos mokytojos reikalavo daug skaityti, plėsti žodyną ir pasiekė rezultatų, – dėkingai apie savo ugdytojas atsiliepė pašnekovė ir pridūrė: – Ir save laikau reiklia mokytoja.“

Reikia atnaujintų mokymo priemonių

Pašnekovė teigė neįsivaizduojanti, kaip reikės dirbti pagal suvienodintas girdintiesiems ir kurtiesiems lietuvių kalbos ir literatūros programas. „Ieškodama savo mokiniams užduočių, nuolat vartau girdinčiųjų mokykloms skirtus 4 klasės tekstus. Mūsų centre jie nagrinėjami 7, kartais net 8 klasėje. Kurtieji skaityti ir rašyti mokosi lėčiau“, – ragina realiai vertinti kurčiųjų mokinių gebėjimus dėl klausos negalios R. K-Songinė.

Skaitymo pamokose mokytoja Rasa naudojasi kolegių parengta minėta knyga, pasitelkia ir vadovėlius girdintiesiems, tik žemesnėms klasėms. Renkasi teksto suvokimo, įvairias skaitymo knygeles. Gerai tinka Loretos Morkevičienės parengti vadovėliai, ypač „raudonoji knyga“ (taip vadinama dėl viršelio spalvų – red.). „Esu girdėjusi, kad autorė dirbo KKNUC, matyti, kad išmano kurčiųjų vaikų galimybes ir psichologiją. Tačiau labai norėtųsi, kad mokymo priemonės būtų atnaujintos. Kad būtų daugiau testų, pratybų, papildomų užduočių. Aišku, ir pati testus, užduotis ruošiu – vieną iš jų matėte ir pamokoje (testas, kuriame prie mokytojos pateiktų sakinių reikia pažymėti, ar jie teisingi, ar klaidingi  – red.),  bet mokytojams pagalbos reikia daugiau“, – komentavo pašnekovė.

Mokytoja pasiguodė, kad ir pasaulio pažinimo vadovėlis bendrojo lavinimo mokyklų ketvirtokams yra per sudėtingas jos vaikams. Anot jos, jis tiesiog užgriozdintas smulkmenomis. Pvz., kokiame dirvožemyje ir kokias sėklas bei kada sėti, koks tikslas ir t. t. Tiek informacijos, žodžių kurtiesiems, kurių žodynas skurdesnis, mokytojos Rasos žodžiais, įsiminti tiesiog neįmanoma.    

O štai matematikos vadovėlis „Riešutas“ su tokio pat pavadinimo pratybų sąsiuviniu girdinčiųjų mokykloms visiškai tinka ir dviem jos mokiniams. Darbas iš karto palengvėjo, kai jis papuolė į rankas. Kitaip nei kituose, jame mažai sąlyginių užduočių, čia jos formuluojamos trumpai, glaustai. Viešnagės dieną mokiniai iš „Riešuto“ ėmėsi naujos temos: mokėsi dauginti iš dviženklio skaičiaus stulpeliu.

Pažindinamės su ketvirtokais

Du vaikai klasėje yra iš kurčiųjų ir du iš girdinčiųjų šeimų. Du nešioja kochlearinius implantus, o du kompensuojamąja technika nesinaudoja. Du mokosi pagal bendrąsias programas ir du pagal „palengvintas“, o tarp pastarųjų dviejų vaikų taip pat yra gebėjimų skirtumas. Apskritai visi jos mokiniai esą skirtingų gebėjimų, tad pamokoje mokytojai tenka suktis už keturis.

Namuose  pamokoms ji ruošia tris skirtingus užduočių variantus. Jei, pvz., kitądien 2 lietuvių kalbos pamokos ir pasaulio pažinimo pamoka, tai iš vakaro tenka kaip reikiant paplušėti. Pamokose vaikams negali būti nei per lengva, nei per sunku – teigia, visada atsakingai ieškanti viduriuko.

Klasėje tikėjausi pamatyti ūgtelėjusius vaikiukus, bet teko sveikintis su paaugliais. Mokytoja priminė, kad kurčiųjų ugdymo įstaigose yra parengiamoji klasė, tai ketvirtokai čia yra mažiausiai metais vyresni, nei girdintys ketvirtokai. Vieniems jau sukako 12 metų, kiti gimtadienius švęs netrukus. Pašnekovė apgailestaudama pastebėjo, kad pernai jie buvo „tokie geri vaikai“, o šiemet nuotaikos vis dažniau „banguoja“, atsirado maišto, nepaklusnumo apraiškų, keičiasi ne tik elgsena, bet ir psichologija, išvaizda. Jie jau beveik išaugo vaikystės rūbą.

 „Mokau 4 dalykų: lietuvių kalbos ir skaitymo, matematikos, pasaulio pažinimo ir vedu dalykinės praktinės veiklos pamokas (tai – tarpdisciplininis dalykas). Kiti mokytojai moko dailės, fizinio ugdymo, muzikos ritmikos, tikybos ir etikos dalykų. Tačiau ir pasibaigus mano vedamoms pamokoms vaikai  ateina. Jie supranta, kad pamokos yra skirtos mokytis, bet užtai per pertraukas galima su manim aptarti savo reikalus. Nuobodžiauja per pertrauką – ateina, turi klausimų dėl išvaizdos, elgesio – klausia. Dalinuosi savo patirtimi ir pertraukas naudoju supažindinti su taisyklėmis, mandagiu elgesiu, padedu ruoštis savarankiškam gyvenimui. Mūsų ryšys, manau, stiprus“, – neslėpdama džiaugsmo sakė pašnekovė.

Gestų kalbos pozicijos vis tvirtesnės

Ugdymo įstaigoje tiek teigiamų pokyčių, kad net sunku visus suminėti. Pvz., pašnekovė sakė, kad daug dažniau bendrauja su girdinčiomis pradinių klasių mokytojomis nei su kurčiais kolegomis, dirbančiais darželyje ar su vyresniųjų klasių mokiniais. Juk su pirmaisiais ją sieja bendri profesiniai interesai. „Mano mokytojos patirtis, – atviravo pašnekovė, – tik truputį daugiau nei 2 metai, o visos kolegės dirba ilgiau. Kartais jaučiu, kad „kažkas ne taip“, „neveikia“, pasidalinu abejonėmis su jomis, apsikeičiame nuomonėmis, idėjomis. Sugyvename draugiškai, tikrai nėra taip, kad kiekviena dirbame kas sau ir nesidaliname ugdymo patirtimi. Problemų bendrauti nekyla, jos gerai kalba gestų kalba.“

Paklausta, ar gali patvirtinti, kad savo ugdytiniams taiko dvikalbį ugdymo metodą, mokytoja kurį laiką pasvarstė ir apsisprendė:  „Manau, galima sakyti, kad tai yra bilingvizmas.“

Asmeninio gyvenimo uždangą praskleidus

LKNUC, kurį kurtieji nuo seno vadina „Filaretų mokykla“, Rasai K-Songinei neperdedant yra antrieji namai. Vilnietė mergaitė čia mokėsi nuo mažens, ir, vos tik baigė mokyklą, 2010 m. pasiprašė joje dirbti. Įsidarbino Gestotyros skyriuje, tuo pat metu įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar – VDU Švietimo akademija). Padirbusi vos 1,5 metų, išėjo į gimdymo ir motinystės atostogas, tačiau studijas tęsė, jas baigė neakivaizdiniu būdu ir įgijo pradinių klasių mokytojos bakalauro diplomą.

Į darbą grįžti neskubėjo. Aktyviai sportavo. Iš viso orientavimosi sportui atidavė 15 metų, buvo  rinktinės narė. Moteris kuklinasi, kad medalių individualiose trasose pelnyti nepavyko (aukščiausia – ketvirtoji vieta), tačiau jos sąskaitoje yra estafetėje pelnyti apdovanojimai kartu su komandos draugais: bronza kurčiųjų žaidynėse ir pasaulio čempionate, sidabras Europos čempionate. Tačiau į pasaulį pasibeldė antrasis vaikelis ir Rasa nusprendė, kad sporto pakaks. Beje, jos vyras taip pat buvo orientacininkas, šiandien jie abu jau baigę sportinę karjerą.

Kai R. K-Songinė grįžo į darbą Gestotyros skyriuje, netrukus sulaukė pasiūlymo tapti pavaduojančia mokytoja. Tačiau prieš ją dirbusi girdinti mokytoja išėjo iš darbo visam ir su mokytoja Rasa darbo sutartis buvo pratęsta, kol jos ketvirtokai baigs pradinę mokyklą.

Ar ji turės galimybę kitą klasę? Pašnekovė mano, kad viskas priklausys nuo kelių veiksnių: kiek ateis vaikų į parengiamąją klasę, kaip jos darbo rezultatus įvertins mokyklos administracija. Tačiau moters akys sako: kad šis darbas jai labai patinka ir norėtų jį tęsti.

Kai baigia vesti pamokas savo ketvirtokams, mokytoja keliauja į Gestotyros skyrių. Ten ji atsakinga už naujų gestų filmavimąsi, vadinamųjų glosų įtraukimą į internetinį žodyną, diskutuoja su kolegomis apie gestų reikšmes, kuria jų vartojimo pavyzdžius gestų kalba, taiso leksinių vienetų aprašymus. Taip pat filmuojasi informacinius tekstus centro kolektyvui, esant poreikiui seka ir nusifilmuoja pasakas gestų kalba. Kuris darbas mielesnis? Rasa visa savo laikysena rodo, kad geriau to neklausti. Ji niekaip negalėtų pasirinkti:  abu labai patinka ir padeda subalansuoti jos darbo dieną.

Straipsnio aut. Nijolė Krasniauskienė