Savanorio darbai prilygsta milijoniniam loterijos laimėjimui
Pastaruoju metu daug rašoma apie savanorystę ir savanorius. Išleista net knyga „Būk savanoris – keisk pasaulį“ (autorės – N. Kurapkaitienė ir M. Kėžaitė-Jakniūnienė). 2011 m. Europos Komisija buvo paskelbusi Europos savanoriškos veiklos metais. Anksčiau žodis „savanoris“ pirmiausia siedavosi su kariais savanoriais. Šiandien savanorystė įgauna kitą prasmę – kaip pagalbą žmogui ir mūsų aplinkai. „Akiratis“ skaitytojams pristato Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos savanorį, Sraigių sodo, Žaliojo kalno ir įvairių lauko erdvių įkūrėją, 2018-ųjų Metų panevėžietį Gintautą Šimkų. ,,Tokių žmonių kaip Gintautas gyvenime neteko sutikti. Tai stebuklas – tas pats, kas išlošti milijoną. Loterijoje man nesiseka, tačiau šio žmogaus įsiliejimas į mūsų mokyklos bendruomenės gyvenimą – didžiulis laimėjimas“, – savanorio bendryste džiaugiasi mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė.
Direktorė nuo pat pirmųjų savo darbo dienų, gražindama mokyklos teritoriją, visada svajojo apie žmogų, kuris apsiimtų prižiūrėti mokyklos gėlynus. Su savanorio G. Šimkaus atėjimu, jo didžiuliu atsidavimu savo pomėgiui mokyklos vadovės svajonės ne tik išsiskleidė, bet ir sužydėjo visu grožiu. ,,Visiškai sutapo mūsų mintys ir vizijos. O svarbiausia, jog žmogus viską darė negailėdamas savęs, jėgų ir laiko, kad tos svajonės ir vizijos virstų realybe“, – neslėpdama dėkingumo ir susižavėjimo sako D. Kriščiūnienė. Anot jos, didžiausia vertybė yra tai, kad G. Šimkus gyvena tuo, ką daro, ir įkvepia kitus, ypač vaikus.
Neetatinės ,,Akiračio“ korespondentės Laimos LAPĖNIENĖS interviu su G. Šimkumi - apie kūdikystės ir vaikystės dienas auksarankių senelių namuose kaime, darbą teisėsaugos srityje, savanorystę Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje, nuo mažų dienų lydintį gėlių, augalų, o vėliau ir akmenų pasaulį, nenumaldomą grožio ir harmonijos troškimą, apie garbingą įvertinimą bei iš to išaugusį dar didesnį norą ir pareigą gražinti savo miestą ir kraštą.
Kas jus atvedė į aplinkos grožio kūrybos pasaulį? Kas lėmė tokį gilų aplinkos estetinį pajautimą?
Likimas taip susiklostė, kad nuo trijų mėnesių manimi rūpinosi seneliai – mano mamos tėvai. Senelio netekau būdamas aštuonerių metų, o močiutės – šešiolikos. Seneliai gyveno kaime, todėl mano talentinga ir labai darbšti močiutė Natalija, dirbdama įvairius darbus, visur mane su savimi nešiojosi, o vėliau vedžiojosi. Kartu ravėdavome daržus ir gėlynus, sodindavome gėles prie namų ir artimųjų kapavietėse. Turbūt turėjo reikšmės ir tai, kad močiutė buvo talentinga audėja. Geriausia savo krašte. Ausdavo lovatieses, išmargintas įmantriausiais raštais, laidotuvėms skirtus sienų uždangalus. Senelis Vincas buvo kalvis. Taip pat labai darbštus. Neseniai mano dėdė, vyriausiasis mano senelių sūnus, iš žiniasklaidos sužinojęs apie mano kuriamus gyvuosius paveikslus iš akmenų ir augalų, pasakė, kad savo talentą ir darbštumą paveldėjau iš senelių.
Be to, vaikystėje ir paauglystėje buvau aktyvus, daug kuo domėjausi. Dalyvavau skaitovų konkursuose, šokau sportinius ir tautinius šokius įvairiuose šokių kolektyvuose. 1982 m. su Panevėžio operetės kolektyvu (šokau baleto trupėje) buvau išvykęs į 22 dienų trukmės koncertinę-pažintinę kelionę po Kubą. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsirado galimybė geriau pažinti pasaulį – tapo prieinami anksčiau buvę uždrausti informacijos srautai, šaltiniai. Tada susidomėjau Rytų kultūra. Lankiau dziudo ir karatė treniruotes, jogos užsiėmimus, mokiausi arbatos ruošimo ir gėrimo ceremonijos meno. ,,Susirgau” Japonija: japoniško stiliaus sodais, bonsais, akmenų sodais.
Ilgą laiką dirbote teisėsaugos struktūroje. Ar lauko erdvių kūrimas, grožio puoselėjimas jums buvo atgaiva po sunkaus darbo?
Mirus mane auginusiai močiutei, mečiau studijas politechnikume (dabar Panevėžio kolegija), vidurinį išsilavinimą įgijau mokydamasis vakarinėje mokykloje. Grįžęs iš karinės tarnybos vedžiau ir po kurio laiko įsidarbinau policijoje bei įstojau mokytis į policijos akademiją. Tarnaujant policijoje, mano darbo kabinete gėlių buvo daugiau nei pas koleges moteris. Laisvalaikį leisdavau gamtoje su šeima ir draugais. Mėgau laukinėje gamtoje kurti stovyklavietes, pagražinti aplink esančius augalus, nukirpdamas ar nupjaudamas, mano manymu, jų nepuošiančias šakas.
Ar jūsų pirmasis kūrinys buvo Debesų sodas, ar jau prieš tai buvote prisilietęs prie kitų erdvių?
1992 m. su žmona įsikūrėme naujame bute, kuris yra pirmame daugiabučio namo aukšte. Po buto langais pasisodinome ramunių, alyvų krūmą, tują. Po truputį gėlynas plėtėsi. Prisodinome augalų iš trijų namo pusių. Po 22 metų eksperimentavimo su augalais ir akmenimis, kuriant gyvuosius paveikslus, 2014 m. mūsų puoselėjama aplinka laimėjo 1-ąją vietą Panevėžio miesto savivaldybės organizuojamame Gražiausiai tvarkomos aplinkos konkurse, daugiabučių namų kategorijoje. Tada kilo mintis šią aplinką pavadinti Debesų sodu. Japonijoje sode augantys medžiai vadinami sodo medžiais (Niwaki). Menas, augalus karpant ir formuojant, kad sodo augalų laja įgautų apvalią, ovalo ar plokščią formą, vadinamas Karikomi – debesų medis. Niwaki + Karikomi = debesų sodo medžiai. Iš čia – Debesų (medžių) sodas. 2017 m. Debesų sodas pakartojo jau minėtą rezultatą, o 2015 ir 2016 metais laimėjo Gražiausio Lietuvos gėlyno prie daugiabučio namo vardą.
Kokius jausmus tuo metu išgyvenote?
Visada smagu, kai tavo darbai vertinami kitų žmonių. Tai reiškia, kad jie yra naudingi, teikiantys džiaugsmą ir kitiems, ne tik tau. Laimėti konkursai suteikia galimybę plačiai išplatinti žinią apie sukurtą produktą, gautą rezultatą. Lietuvoje nėra įprasta ypatingai gražinti aplinką prie daugiabučių gyvenamųjų namų. Debesų sodas – pavyzdys, tikiuosi, užkrečiantis, kad ir daugiabučių namų aplinka gali būti puoselėjama ne tik tvarkingai, bet ir estetiškai – kūrybiškai, harmoningai.
Kaip prasidėjo jūsų savanorystės ir nuostabių lauko edukacinių erdvių kūrimo kelias PKNPM? Kas įkvėpė imtis to darbo? Kaip sekasi dabar (nes ta veikla, nors, atrodo, jau viskas išgražinta ir išpuoselėta, vis dar tęsiasi)?
Laimėjus Gražiausio Lietuvos gėlyno prie daugiabučio namo vardą, Panevėžyje tapau žinomas kaip Debesų sodo kūrėjas ir puoselėtojas. 2016 m. pavasarį buvau pakviestas į PKNPM pakonsultuoti aplinkos tvarkymo klausimais. Tuomet direktorei D. Kriščiūnienei pasakiau, kad sodo stuburas yra akmenys. Kadangi nuo devynerių iki keturiolikos metų pats gyvenau šalia šios mokyklos esančiame name, jos dabartinė teritorija buvo dalis mano vaikystės kiemo. Be to, mane užauginusi močiutė Natalija buvo neprigirdinti, kaip ir mano pusbrolis Rimantas. Pusbrolio draugai buvo ir mano draugai. Aš tarp jų užaugau. Todėl pasisiūliau šioje teritorijoje sukurti ką nors gražaus ir gavau direktorės Danutės pasiūlymą tapti mokyklos gėlynų globėju. Kartu su mokykloje dirbančiais pedagogais Ramūnu Kabeliu ir Artūru Juknevičiumi bei mokinio Jonuko Švalbono šeimos nariais atsivežėme kelias priekabas rėmėjų dovanotų akmenų ir ėmiausi darbo. Ir jau tų pačių metų rudenį įvyko šventinis Sraigių sodo ir Žaliojo kalno atidarymas. Kuriant Sraigių sodą mokyklos vidiniame kieme, labai pagelbėjo mano žmona Aldona. Paprašiau savo kaimyno skulptoriaus Kęstučio Krikščiūno, kad iš akmens sukurtų ir mokyklai padovanotų kurčiųjų simbolį - sraigę. Jis sukūrė ir padovanojo tris sraiges. Taip gimė Sraigių sodas.
Atrodė, kad mano misija šioje mokykloje baigta. Bet ilgainiui vis labiau susidraugavau su mokykloje besimokančiais vaikais, pedagogais, darbuotojais, tėvais (globėjais, rūpintojais). Jaučiau didžiulį mano darbų palaikymą ir vertinimą iš mokyklos direktorės Danutės, kuri pati atiduoda visą savo širdį mokyklai ir visai jos bendruomenei. Į naujų edukacinių erdvių mokyklos teritorijoje kūrimo procesą aktyviai, noriai, linksmai, žaismingai įsitraukė mokiniai. Po truputį prisidėjo visi mokyklos darbuotojai ir pedagogai. Ir mokyklos teritorija ,,uždainavo“. 2017 m. laimėjo antrąją vietą Panevėžio miesto savivaldybės organizuojamo Gražiausiai tvarkomos aplinkos konkurse įmonių ir įstaigų kategorijoje. 2018 m. mokyklos teritorijoje esančios edukacinės erdvės buvo kolektyviai patobulintos, sukurtos naujos ir laimėta pirmoji vieta minėtame konkurse. Taip pat mokykla laimėjo nacionalinį gražiausiai tvarkomų edukacinių erdvių Lietuvos formaliojo ir neformaliojo švietimo įstaigose konkursą ir buvo įrašyta į trisdešimtuko sąrašą. Tobulumui ir tobulinimui (ypač savęs) ribų nėra. Todėl draugystė tęsiasi.
Kas labiausiai džiugina širdį, kuo didžiuojatės?
Džiaugiuosi vienybe. Visada ir visur. Bendryste. Draugyste. Šiltu žvilgsniu, žodžiu, rankos paspaudimu. Kitus įkvepiančiais darbų rezultatais. Didžiuojuosi nesavanaudžiais žmonėmis, bendraminčių sėkme. Kurčiųjų bendruomenė - man tarsi giminė. Aš taip jaučiu. Mūsų tarpusavio bendravime daug šilumos. Nėra tuščio pasipūtimo, susireikšminimo. Yra draugiškos, linksmos akys. Ir nesvarbu, kad nemoku lietuvių gestų kalbos... Susikalbame. Širdimi.
Kaip išsiplėtė ar plečiasi jūsų savanoriška veikla, kūryba ir kodėl to vis imatės? Ką jums tai duoda?
Esu Lietuvai pagražinti draugijos (Panevėžio skyriaus valdybos) ir asociacijos Tautos skydas narys. Gražinti tėvynę Lietuvą - mano pareiga. Mano vidinis pasaulis – įgimtos ir išsiugdytos savybės, sukaupta patirtis – reikalauja realizacijos išorėje. Aš tam nesipriešinu. Viskas ,,dėliojasi“ savaime. Gyvenimas per mane vykdo Aukščiausiojo Kūrėjo valią.
Už nuoseklų savanorišką darbą ir atsidavimą, kuriant unikalias miesto erdves, 2018 m. buvote išrinktas Metų panevėžiečiu. Kokį jausmą tada išgyvenote ir kokią atsakomybę pajutote?
Kai žmona paskambino ir pranešė naujieną, ant manęs tarsi nusileido, apgaubė mane, begalinė didybė. Tarsi būčiau išrinktas šalies prezidentu. (Šypsosi.) Ir tuoj pat galvoje sukirbėjo klausimas: ką dabar reikės daryti? Kaip tai realizuoti? Po kelių minučių tas išgyvenimas praėjo. Išliko noras nuveikti daug gerų darbų ir viltis, kad šis vardas gerokai pagelbės. Paskatins turtingus ir įtakingus žmones prisidėti prie Metų panevėžiečio Gintauto gerų norų įgyvendinimo.
Papasakokite apie savo šeimą. Kaip jūsų atsidavimą aplinkos gražinimui vertina žmona Aldona? Ar čia esate bendraminčiai? Kaip šią jūsų veiklą priima jūsų vaikai?
Su žmona esame bendraminčiai. Tapome tokie ne iš karto. Mūsų santuokai - 31. Sako: su kuo sutapsi... Tampytis su sunkiais akmenimis ir kasti duobes – ne moterų darbas. Bet moters rankų prisilietimas yra būtinas. Jis tarsi įkvepia gyvybę. Mūsų jau suaugę vaikai – dukra (26 m.) ir sūnus (25 m.) – gyvena savo gyvenimus. Mes jiems netrukdome savo ,,ligomis.“ (Juokiasi.) Tačiau visada jaučiame jų palaikymą ir pasididžiavimą mumis.
Gerbiamas Gintautai, ,,Akiračio“ redakcijos vardu nuoširdžiai dėkoju jums už interviu skirtą laiką, išsakytas mintis, atvirumą, pamąstymus. Linkiu, kad jūsų kūrybinės idėjos išsilietų vis naujais gyvaisiais paveikslais, o nesavanaudiškas savanoriškas indėlis į savo miesto ir krašto erdvių kūrimą ir puoselėjimą būtų įkvėpimo šaltinis tiek jaunajai kartai, tiek verslo atstovams, galintiems finansiškai prisidėti prie jūsų idėjų įgyvendinimo.
Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos Sraigių sodo, Žaliojo kalno ir įvairių lauko erdvių įkūrėjas, 2018-ųjų Metų panevėžietis Gintautas Šimkus.
Laima LAPĖNIENĖ
"Akiračio info.
Kokia jūsų reakcija?
