R. Klečkovskaja: rankdarbių namų jaukumui kūrėja

Buvusi Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentė, dabar UAB „Vikados“ darbuotoja Roma KLEČKOVSKAJA, prieš įsileisdama į žaismingą ir spalvotą savo kūrinių pasaulį, iškėlė vieną sąlygą: jo nedrumsti aktualijų aptarinėjimu. Kai pažadas buvo duotas, moteris svetingai pakvietė į puotą akims.

„Mano rankos nuo mažens prašėsi pagaminti ką nors pačiai, pirmi bandymai siekia vaikystę. O paskui – kaip visiems: darbas, reikėjo auginti dukrą, tad mielą užsiėmimą teko pastūmėti į šalį, – pradeda pasakojimą pašnekovė. – Žinoma, taip nebūna, kad visai išsižadi, kas patinka: siuvau sau drabužius, pati remontavau namus, bet visa tai buvo priešokiais. O dabar mano statusas – senjorė, Vilniaus kurčiųjų įmonėje dirbu nepilna apimtim, tad laisvo laiko gerokai daugiau. Kaip ir anksčiau, ne mano prigimčiai dykai būti ir tuščiu žvilgsniu į lubas spoksoti, tad nė nepajutau, kai grįžau prie savo hobio...“

Iš pradžių p. Roma pasakoja, kad bandė kalbinti molį, paskui jaukinosi betoną, bet tai nepalietė širdies. O štai angelų meistrystė truko ilgėliau, bet pamažėle esą ir tai kiek pabodo. Maždaug treji metai, kai gyvybę mūsų herojė „pučia“ lėlėms.

Darbo pradžioje jos buvo mažytės: 10-15 cm ūgio, o stiprėjant įgūdžiams ir pasitikėjimui savo kūrybinėmis jėgomis „augo“ ir stilingosios gražuolės, kol kai kurios pasiekė net pusės metro aukštį, esą nelygu, kokio dydžio klientas pageidauja. Šiuo metu kuriamas meistrė vadina barokinėmis lėlėmis. Iš tikrųjų, jos tikros aristokratės, traukia akį išskirtine elegancija ir yra skirtos namų interjerui puošti. Žodžiu, tiems, kas moka vertinti estetiką.

„Tai puiki relaksacija, geros nuotaikos užtaisas, vaistai nuo visokių ligų. Meistrauju savo lėles ir kaskart ne mažiau už kitus laukiu rezultato. Kai darbą baigiu, leidžiu sau juo pasidžiaugti, bet ne per ilgai. Rankos paprastai jau tiesiasi prie naujo darbelio. Kaskart slapčiomis viliuosi, kad galbūt pavyks dar geriau“, – linksmai pasakoja mūsų herojė.

Meistrė sakosi nepavertusi rankdarbių konvejeriniu darbu: gamina juk ne dėl pinigų, bet dėl to, kad užsiėmimas patinka. Turi laiko – prisėda, paskui vėl atsitraukia, pažiūri mėgstamą serialą ar vyksta į darbą „Vikadoje“, o „gimdo“ lėlytę tiek, kiek reikia.

Ją pagaminti nėra greitas darbas. Juk reikia, kad sužaistų ne tik vaizduotė, yra ir medžiaginė reikalo pusė. Pirmiausia galvoje moteris sudėlioja planą, tada kai kuriuos veiksmus parepetuoja. Tik po to imasi konkretaus sumanymo. Iš modelino pagamina veiduko atspaudą, įspausdama ir atitinkamą nuotaiką, iš karoliukų įstato akeles, pasitelkusi į pagalbą lituoklį, po plaukelį „užaugina“ šukuoseną, blakstienas, suteikia gyvybės lūpoms. Suformuoja kūną. Beje, R. Klečkovskajos lėlės ne tik stovi, dažniausiai jos per dalį „sąnarių“ dar ir lankstosi. Besilankstančios lėlės, kaip teigia, – nelengvas iššūkis, bet lėlių mamą tai dar labiau įtraukia. Jai patinka „ką nors dar sugalvoti“. Vėliau ateina eilė rūbelių lekalams.

 Norėdama, kad apdarai gerai priglustų prie „kūno“, nekeltų jokių rūpesčių būsimiems šeimininkams, beveik visada p. Roma drabužėlius ir apavą siuva rankomis. Tad po ranka nuolat turi būti audinių skiautelių, juostelių, vielos, klijų, sagučių, karoliukų, nėrinių bei atitinkamų įrankių: skylučių mušimo prietaisas, miniatiūrinės žirklutės, replytės.

„Lėlės iš tikrųjų yra mūsų trijų bendro darbo rezultatas. Žentas Marius talkina idėjomis, jis turi meninės krypties išsilavinimą ir jo patarimai labai naudingi. Dukra Eila ėmėsi atsakomybės už audinių parinkimą, derinius, reklamą ir pardavimus. Aš esu realizuotoja, šis darbas man mieliausias, o kitais vaikai manęs neapkrauna“, – džiaugsmu švyti moters akys. Ir jau sunku susigaudyti, kas didesnį pasitenkinimą teikia: kūrybos rezultatas ar darni šeiminė ranga.

Šiuo metu p. Roma savo bute gyvena viena su lėlėmis. Dukra su vyru įsikūrė nuosavame bute. Išeidami vaikai mamos namus suremontavo ir, vietoj savęs, viename kambaryje įkurdino lėlių namus-dirbtuves. Žentas sumeistravo labai talpias lentynas, pagamino patogų darbui stalą. Tad dabar R. Klečkovskajos butas – tarsi du viename. P. Roma arba triūsia savo dirbtuvėse, arba per holą keliauja į svetainę atsipūsti ir pasižmonėti prie televizoriaus ekrano. Arba ten sutinka savo svečius, o jie – tai vėl jos vaikai, kurie užsuka kaip galėdami dažniau.

„Nelaikau savęs ase. Nuolat mokausi. Praktiškų patarimų semiuosi „Youtube“, ten jų daug, tačiau idėjos turi būti mano“, – giedrai šypsosi moteris. Ir akivaizdu, jog šis hobis R. Klečkovskajai  užaugino sparnus.

Mūsų herojės darbų yra įsigiję jau dviejų grožio industrijos parodų „Pelenė“,  Vilniaus mugių lankytojai. Iki pandemijos R. Klečkovskajos lėles partijomis užsakinėjo specializuota parduotuvė, moteris protarpiais naudojasi ir socialinių tinklų galimybėmis. Teigia, kad kai pagamina jų pakankamai, tuomet iš naujo ten pasireklamuoja. Na, o geriausia reklama, kaip sakoma, kai apie meistro darbus žinia ima sklisti iš lūpų į lūpas. Šis kanalas, pasirodo, irgi veikia nepriekaištingai. Neseniai šeiminis tandemas priėmė sprendimą plaukti į tarptautinius vandenis. Tad netrukus R. Klečkovskajos lėlių sklaidos geografija turėtų dar labiau išsiplėsti.

Pašnekovė užsimena, kad nemėgsta užsibūti prie to paties. Štai šiuo metu ant darbo stalo „auga“ pirmasis užsakytas pagaminti naminukas, jau priimtas užsakymas sumeistrauti pajacą. Žinant R. Klečkovskajos pomėgį kelti kitiems ūpą, pajuokauti, nesunku sumoti, kad visai netrukus klasikinių lėlių seriją gali papildyti ir humoristinių žaislų linija. Pašnekovė, išgirdusi šį pasvarstymą, sureaguoja šelmiška šypsena: „Laukite tęsinio!“ Tuomet sėda į savo nediduką automobilį, pamojuoja atsisveikindama ir nurūksta namų-dirbtuvių kryptimi. O pasilikusiosios širdį pakutena baltas pavydas: „Senjorė – jaunesnė už jauną, pilnu glėbiu savo kūrybos vaisių ir kupina vidinės laisvės...“

Nijolė Krasniauskienė

Straipsnis spausdintas leidinyje „Akiratis“ Nr. 12 (423)