Minantis pedalus paskui svajonę

Gargždiškis Robertas Butkevičius menkai pažįstamas kurčiųjų bendruomenei, tačiau dviračių sporto entuziastams jis žinomas – neprigirdintis vyras dažnai dalyvauja dviračių plento varžybose. Klausos negalia jaunystėje buvo kliūtis siekti sportinės karjeros, bet jis nepasidavė – šiandien jo namų sienas puošia medaliai ir atminimo taurės.

Minantis pedalus paskui svajonę
Dviračių sporto entuziastas gargždiškis R. Butkevičius.

Roberto klausa stipriai pablogėjo dar kūdikystėje, tačiau pradines klases dar gebėjo baigti gimtuosiuose Gargžduose. Vėliau keletą metų mokėsi dabartinėje Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje, bet ten nepritapo, tad tėvai nusprendė parsivežti ir mokyti namie. Vidurinio išsilavinimo diplomą įgijo Gargždų vakarinėje mokykloje, gimtajame miestelyje pradėjo dirbti staliumi, sukūrė šeimą.

Dviračių sportu susidomėjo būdamas 14 metų. Klaipėdoje buvo dviračių trekas, tačiau gydytojų komisija neleido jam treniruotis dėl klausos sutrikimo. Tai sugriovė ateities planus. Nepadėjo nei maldavimai, nei prašymai, bet jaunuolis nepasidavė – treniravosi net dvejus metus savarankiškai. Vyras pamena, kad 1984 m. jis buvo pakviestas į treniruočių stovyklą Plungės rajone, tačiau sąlygos buvo labai sudėtingos ir griežtos. Reikėdavo kasdien dviračiu du kartus per dieną numinti po 40-50 kilometrų. Dviračiai nė iš tolo neprilygo dabartiniams, pavyzdžiui, jei negerai persijungia pavaros – traškėdavo, šalmai nepatogūs ir sunkūs, nebuvo specialios aprangos, geriamuoju vandeniu niekas nepasirūpindavo. Tokiomis sąlygomis jaunuolis ištvėrė tik kelis mėnesius, su sportu teko atsisveikinti, bet ne visam laikui.

Atsisveikino, o širdy vis dar ruseno meilė šiam sportui. 2011 m. Robertas vėl sėdo ant dviračio. Šiandien, rodydamas medalius, jis pasakoja, kad tuo metu pirmosios varžybos buvo dėl Skuodo taurės 2013 m. Pačios sunkiausios varžybos jo karjeroje –  Gravel Fondo varžybos 2018 metais. Jų metu nuleido padangą, važiavo klaidžiais žvyrkeliais, prireikė daug pastangų, kad nepasiduotų ir baigtų varžybas. Jis džiaugiasi, kad pakako jėgų ir valios finišuoti, nors tuo metu nemanė, kad pavyks. Prizinės vietos neužėmė, bet Robertui labai brangus atminimas iš tų varžybų – vardinis medalis už ištvermę. Praeitais metais susidomėjo kalnų dviračiais ir žada sportuoti toliau, nors šiemet jau skaičiuoja 50-uosius gyvenimo metus.

Vyras svajoja kada nors dalyvauti kurčiųjų varžybose, tik kol kas nėra kurčiųjų šios sporto šakos entuziastų. Jam patinka važiavimo dviračiu iššūkiai, kai vėjas švilpia pro ausis, vaizdai keičiasi, tu važiuoji ir jautiesi laisvas.

Nuo 1985 m. Robertas yra Lietuvos kurčiųjų draugijos Klaipėdos skyriaus narys, bet su kurčiaisiais beveik nepalaiko ryšių, nemoka gestų kalbos. Minties susirasti daugiau neprigirdinčių draugų ir pramokti gestų jis neatsisako, tiesiog šiuo metu daugiau laiko skiria šeimai ir darbui. Su girdinčia žmona, dukra ir sūnumi mėgsta keliauti automobiliu po Europą. Likęs laisvalaikis atiduodamas didžiajai aistrai - dviračiams. Ir dabartiniai draugai – tie patys dviračių sporto bendražygiai. Kad dviračiai – jo didžioji meilė, rodo ir tas faktas, kad Robertas savarankiškai mokosi anglų kalbos, norėdamas rasti daugiau informacijos apie dviračių sportą, važiavimo techniką ir kitas dviračių sporto subtilybes.

Robertas - puikus pavyzdys, įrodantis, kad svajonės tikrai pildosi ir įmanoma to pasiekti, jei labai nori. Galbūt ateis laikas, kai atsiras daugiau kurčiųjų, norinčių minti dviračius ir dalyvauti varžybose. Na, o mes jam linkime ištvermės, jėgos ne tik dalyvauti, bet ir laimėti varžybose.

aut. Kristina RIMKIENĖ

"Akiračio" info.