Kurčiųjų ugdymo sėkmės formulė pagal surdopedagogę Kristiną Rimkienę

Straipsnio originalas: https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2018/11/25/news/kurciuju-ugdymo-sekmes-formule-pagal-surdopedagoge-kristina-rimkiene-8331251/

Kodėl mokiniai nuo mokytojos „slėpė“ gestus?

„Štai ir aš, jeigu išsiimu klausos aparatą, tampu faktiškai kurčiąja. Mano mama net sovietiniais laikais sugebėjo man gauti klausos aparatą, su manimi papildomai dirbo, mokė skaityti, rašyti, suprasti tekstą. Šiandien jos dėka kalbu kaip girdinti. Nors dvi jos seserys kurčiosios, pati turėjo normalią klausą, buvo paprasta moteris ir ugdymo metodų neišmanė. O mes turime tokią metodinių ir technologinių priemonių įvairovę, specialistų, kad negalią įveikti esame pajėgūs“, – teigia pašnekovė.

Kai mokytoja prieš 22 metus atėjo į tuometę Klaipėdos kurčiųjų mokyklą dėstyti istorijos, gestų kalbos ir pati nemokėjo – manė, mokiniams parašys lentoje žodį, o jie jai parodys gestą. Paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta. Mokiniai daug žodžių reikšmių nesuprato, tad kaip jie galėjo parodyti atitinkamą gestą? K. Rimkienė nepasidavė. Į pamokas eidavo naują dalyko medžiagą išmokusi mintinai. Kai jai jau atrodė, kad gestų pramoko, iškilo kitas barjeras – mokiniai tarpusavyje kalbėjosi vienaip, o su ja kitaip. Proveržis įvyko tik maždaug po pusantrų metų, kai mokytoja pramoko tikrosios gestų kalbos, mokiniams tapo nebe „užsienietė“, perprato jų teksto suvokimo bėdas.

Mokytoja teigia nesutikusi kurčiųjų, kuriems vaikystėje patiktų skaityti. Kol vaikas išsiaiškina vieno ar kito žodžio prasmę, sujungia suprantamus ir dar nežinomus žodžius į sakinį, kurio reikšmę taip pat reikia vėl iš naujo susidėlioti, bet koks pasitenkinimas prapuola. Tėvus ji ragina nusiteikti, kad kurtiesiems vaikams visada reikės daugiau pagalbos namuose. Kasdienybe turi tapti skaitymas kartu, teksto prasmių aiškinimasis, pagalba ieškant atsakymų į vaikams kylančius klausimus.

Kristina teigia, kad bet kurio kurčiųjų mokytojo pamokoje visada laukia viena užduotimi daugiau – ne tik išdėstyti naują medžiagą, bet ir išmokyti suvokti rašytinį tekstą. Pašnekovė pritaria, kad idealiu atveju svarbu kurčiuosius išmokyti taip pat ir sakytinės kalbos. Statistika rodo, kad tik 5 proc. kurčiųjų mokyklą palieka įgiję puikius skaitymo įgūdžius, ką jau ten kalbėjimo pagrindai. Tad ar verta eikvoti energiją ir laiką formuoti gebėjimams, kurie vėliau nebus naudojami, užuot susitelkus į svarbiausią – išmokyti susirasti informaciją knygose, naršyti internete, rašyti elektroninius laiškus, suprasti atsakymų turinį? Tiesa, su neprigirdinčiaisiais yra kiek kitaip – pašnekovė mano, kad jie pajėgūs išmokti kalbėti.

Kalbėdama apie visuomenės ir kurčiųjų santykį, K. Rimkienė nevengia ir tabu temų. Ji sako: „Nereikia puoselėti vilčių, kad girdintieji, kaip dauguma, taikysis prie kurčiųjų mažumos. Be abejo, visuomenė savo pareigą mažindama atskirtį atliks, bet laimės tie klausos negalią turintys, su kuriais bus lengviau komunikuoti, kurių žinios ir socialiniai įgūdžiai bus geresni. Tad kuo pačių kurčiųjų indėlis į integraciją bus didesnis, tuo daugiau jie pasieks. Kiekvieno svetainėje ar darbo vietoje gestų kalbos vertėjo nepastatysi.“

Klaipėdiečiai išbandė inkliuzinio ugdymo privalumus

Nors mokytojai optimizmo netrūksta, vis dėlto greita dvikalbio ugdymo metodo pergale kurčiųjų mokyklose ji netiki. O štai inkliuzinis ugdymas Klaipėdoje jau prasiskynęs kelią.

Nuo 2006 m. Klaipėdos technologijų mokymo centre (KTMC) surdopedagoge dirbanti pašnekovė džiaugiasi, kad dėl teigiamo administracijos požiūrio į kurčiuosius ji gali realizuoti daugumą savo magistro darbe suformuluotų inkliuzinio ugdymo nuostatų. „Šiandien nebent naujam profesijos mokytojui reikia patarti, kaip mokymo medžiagą vizualizuoti, supaprastinti tekstus kurtiesiems, naudotis gestų kalbos vertėjo per pamokas paslaugomis. Senbuviams pedagogams tai jau norma“, – teigia mokytoja. O juk iš pradžių, prisimena, pedagogai neįsivaizdavo, kaip dirbti su kurčiaisiais, manė, kad jie nemokytini. 

Žinoma, iššūkių ir šiandien pakanka: operatyvus reagavimas į problemines situacijas, individualios konsultacijos mokiniams, gestų kalbos vertėjų tvarkaraščių derinimas dešimtyje klasių, kuriose mokosi 18 kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų interjero dizainerių, floristų, kompiuterinio projektavimo operatorių, kirpėjų, sukirpėjų, bei jų įtrauktis į bendrąsias KTMC veiklas. Naujų sprendimų ieškoti skatina ir ugdymo proceso pokyčiai. Kai K. Rimkienė brėžė kurčiųjų ugdymo viziją, centre įgyti vidurinio išsilavinimo dar nebuvo galimybių. Dabar čia įmanoma įgyti iškart du diplomus.

Be abejo, pasak pašnekovės, iki islandiškosios inkliuzinio ugdymo formulės mums dar toloka. Ten su klase, kurioje mokosi kurtieji, dirba 4 specialistai: kurčiasis ir girdintis mokytojai, kurčiasis mokytojo padėjėjas, gestų kalbos vertėjas. Beje, dėl mažėjančio kurčiųjų skaičiaus Islandijoje kurčiųjų mokyklos buvo uždarytos, o mokymo turinys tapo visiems mokiniams vienodai sudėtingas, visiems bendrojo ugdymo mokyklų ugdytiniams, nepriklausomai nuo klausos, privalu mokytis islandų gestų kalbos. Tai neseniai klaipėdiečiai tarptautinėje konferencijoje sužinojo iš buvusio Kristinos mokinio, praeityje žinomo kurčiųjų badmintonininko Tomo Dovydaičio, 3 metai Islandijoje dirbančio kurčiųjų mokytojo padėjėju.

Daug dėmesio renginyje taip pat skirta ankstyviesiems interaktyviems kurčiųjų skaitymo įgūdžiams lavinti – tam, ką pašnekovė laiko bene svarbiausiu gero kurčiųjų išsilavinimo įrankiu. Paskaitų klausėsi įvairių sričių specialistai, kurtieji. Deja, tikslinė grupė, į kurią Kristina su bendraminčiais daugiausia orientavosi planuodami renginį, susirinko nelabai gausiai. Tai – sutrikusios klausos vaikų tėvai. Jiems vis dar trūksta iniciatyvumo.

Bendrijos „Aidas“ veikla

Statistikos duomenimis, 90 proc. kurčiųjų gimsta girdinčių tėvų šeimose. Niekada nesusidūrę su tokia negalia tėvai iš pradžių išgyvena didžiulį stresą, dažnai pasimeta prieštaringos informacijos sraute arba ją gauna vienpusišką. Jokia paslaptis, kad visuomenė nepalaiko gestų kalbos, ragina tėvus nuo jos laikytis atokiai, esant sunkiai klausos negaliai kuo anksčiau atlikti vaikui kochlearinės implantacijos operaciją. Ir čia pašnekovė paprieštarauja visuomenėje vyraujančiai nuomonei – implantacijos sėkmė nebūtinai garantuota, neretai implantus gali atstoti kokybiški klausos aparatai, kurie kurčiąjį net gali patemti iki neprigirdinčiojo lygio, o neprigirdintį prilyginti girdinčiam.

„Noriu pasakyti, kad gestų kalba programuoja ne visuomenės autsaiderius, bet yra kurčiųjų sėkmės gyvenime garantas. Gestų kalba vaiką galima išmokyti faktiškai visko ir dar svarbiau – sutvirtinti ir išsaugoti su juo ryšį“, – jos lūpomis kalba ne tik pedagogė, bet ir Klaipėdos apskrities klausos negalią turinčių vaikų ir jaunuolių tėvų bendrijos „Aidas“ pirmininkė, motina.

Prieš dvejus metus bendrijos vadovavimą perėmusi K. Rimkienė sako, kad reikia stiprinti ryšius ne tik tarp 50 susibūrusių į bendriją šeimų, bet ir surasti tas, kurios kovoje su klausos negalia pasidavė arba „slepiasi“, nuteiktos prieš kurčiųjų bendruomenę. Šeimoms reikia konsultacijų, informacijos, dalytis patirtimi ir palaikymo. Klaipėdoje juk nėra mobiliosios pagalbos kurčiojo vaiko šeimai grupės, kokią turi Vilnius, tad „Aidui“ teks prisiimti bent dalį jos funkcijų.

Skatindama kurčiųjų saviraišką, stiprindama jų bendruomeniškumą, bendrija kurčiuosius vaikus telkia saviveiklai, buria į projektines veiklas, organizuoja stovyklas ir keliones nepriklausomai nuo ugdymo įstaigos, kurioje jie mokosi. Pasakodama apie išvykas pedagogė staiga susigriebia, kad tradicinė kelionė į užsienį kitą vasarą vaikams kaip ir suplanuota, o bilietai į Prancūzijoje vyksiantį kurčiųjų meno festivalį dar neužsakyti...

Bendrija „Aidas“ kartu su Klaipėdos kurčiųjų jaunimo organizacija, stiprindamos kurčiųjų kompetencijas, savo veiklą orientuoja ne vien į konkrečias tikslines grupes. Neseniai bendraminčiai surengė seminarą, kuriame kurčiasis lektorius Arkady Berezovsky iš JAV su negalios bičiuliais dalijosi įsitvirtinimo gyvenime receptais. Susidomėjimas renginiu buvo didžiulis – susirinko 200 kurčiųjų, tad iškart teko tartis dėl seminaro tęsinio 2019 metų pradžioje. „Klaipėdai reikia sėkmės istorijų ir pažinti asmenybes, kurios skatintų tobulėti“, – įsitikinusi K. Rimkienė.

Šeimoje – 5 klausos aparatai ir dvikalbystė

Jos šeimai, sako pašnekovė, reikia 5 klausos aparatų – vadinasi, ir nemenkų lėšų. Nenešioja jų tik vyras Marius. Jai pačiai reikėtų dviejų, bet sovietmečiu klausos aparatai buvo deficitas. Mama sugebėjo nupirkti tik vieną, tad ir įprato naudotis viena ausimi.

Dukra Marija faktiškai negirdi, bet šeima ją ryžosi leisti į Klaipėdos „Gilijos“ pradinę mokyklą. Neseniai Rimkai pas tą pačią mokytoją Daivą Lukauskienę atvedė ir pirmokėlį sūnų Tadą. Po sunkią klausos negalią turinčios Marijos ugdymo iššūkių su berniuku bus dirbti lengva, pažadėjo mama, nes jis neprigirdintis. Na, o dukra Marija (11 m.), pašnekovės žodžiais, jau keliauja toliau, už savęs palikusi pirmuosius integracijos sunkumus. Ji perėjo į Klaipėdos Gedminų progimnaziją. Kitaip nei rami ir santūri mama, ji trykšta energija ir komunikabilumu, neatsigina draugų. Kristina neabejoja, kad daug prie dukros rezultatų prisidėjo kūrybinga ir iššūkių nebijanti pradinių klasių pedagogė, bet svarbu ir tai, kad mokykla ir šeima dirbo kaip komanda.

„Mūsų šeima dvikalbė, – sako K. Rimkienė. – Vyras Marius bendrauja tik gestų kalba. Aš su vaikais kalbu lietuviškai, tačiau kai esame visi kartu, privalomi yra gestai. Vaikai su tėčiu kalba kalke, o mes su vyru tikrąja gestų kalba.“ Viešoje vietoje, jei į jos ir vaikų pokalbį įsiterpia bent vienas gestų kalbos vartotojas, vaikai pereina prie gestų – tokia etiško bendravimo norma, įsitikinusi moteris.

Pasak pašnekovės, ji su vyru stengiasi, kad atžalos netaptų kompiuterio ir televizoriaus vergais. Abu vaikai lanko plaukimo ir badmintono būrelius, dukra pradėjo savanoriauti mamos organizuojamuose renginiuose. Artėjant paauglystei šeima deda pastangas, kad Marija į įvairias situacijas išmoktų reaguoti greitai ir kritiškai, nesikliautų nepatikrinta informacija ir vien draugų autoritetu. Subalansuoti šiuos dalykus nėra paprasta, bet K. Rimkienė mano, jog tai ir yra jos su vyru pareiga – užauginti savarankiškas, mąstančias, išsilavinusias ir doras asmenybes. To paties ji linki ir kitoms kurčiuosius vaikus auginančioms šeimoms.