G. Jočytė: „Kiekvienas galime tiek, kiek patys norime“

Ar sportas ir menas – suderinami dalykai?  

Sportuoju seniai, į krepšinio aikštelę pirmąkart įžengiau būdama 9-erių ir šiam sportui esu ištikima iki šiol. Krepšinis yra mano kasdienybė, bet jis bėgant metams nenustoja teikti didžiulį malonumą ir daugybę teigiamų emocijų. Net tuomet, kai  vaikystės pomėgis 2008 m. virto darbu ir tapau moterų krepšinio rinktinės žaidėja. Per tą laiką tapome daugkartinėmis Europos vicečempionėmis (3 sidabro medaliai) bei dukart pasaulio vicečempionėmis. Na, o fotografuoti pradėjau neseniai, tai man – nauja sritis, tačiau viskas prasidėjo nuo filmavimo. Pradėjusi kurti trumpus filmukus supratau, kad tai man įdomu. Filmuojant įvairius siužetus ir vėliau juos jungiant galima sukurti įtraukties efektą, kuris filmus daro patrauklius. Jau turėdama filmavimo patirties nusprendžiau pabandyti fotografuoti, tiesa, labiau dėl savęs, norėjau turėti savo vaiko ir šeimos nuotraukų. Telefonu kokybiškų ir efektyvių nuotraukų nepadarysi, todėl išbandžiau fotoaparatą ir nejučia pradėjau tuo užsiimti rimčiau. Gavusi pirmąjį užsakymą nufilmuoti vestuves supratau, kad užsakovų įgeidžiai didesni, jie pageidauja ne tik filmavimo, bet ir nuotraukų. Fotografavimas iš pradžių man pasirodė svetimas dalykas, tačiau įdėjus nemažai pastangų ir darbo supratau, kad galiu fotografuoti, ir švenčių akimirkas dabar įamžinu abiem būdais.

Sakai, kad sportas yra tavo kasdienybė, o fotografija ir filmavimas – nauja ir įdomi veikla, tad paaiškink, kodėl kremti sporto studijas.

Tuo metu, kai stojau, sportas buvo populiari specialybė. Be to, kai mokiausi mokykloje, buvo populiariau leisti laiką krepšinio aikštėje ir žaisti 3x3 ar 5x5 nei fotografuoti. Todėl ir aš natūraliai įsitraukiau į krepšinį, pamėgau sportą ir negalėčiau lengvai mesti tai, dėl ko plušau tiek daug metų. Tikrai nebūčiau metusi kelio dėl takelio! Krepšinis yra pirmoji mano sporto šaka, kuri mane iki šiol žavi ir kuri teikia malonumą. Vis dėlto pripažinkime, kiekvienas darbas – savotiška rutina, o siekiant ją paįvairinti norisi susirasti įdomios veiklos, taip mano gyvenime ir atsirado šis krepšiniui tolimas hobis. Be to, jeigu viskas būtų atvirkščiai ir fotografija būtų mano pagrindinis darbas, gal tada irgi bėgčiau nuo to kaip nuo pabodusios rutinos? Todėl džiaugiuosi, kad atradau įvairovę ir kad fotografuoti tenka ne tik gimtadienius ar vestuves, bet ir konferencijas ar kitus renginius. Kiekviena patirtis mane džiugina.

Tuomet kaip tapti žmonėms žinomu fotografu ar operatoriumi? Juk tarp kurčiųjų yra tikrai nemažai talentingų žmonių, puikiai išmanančių šiuos amatus. Kodėl žmonės renkasi tave?

Anksčiau apie mano veiklą mažai kas žinojo, tačiau buvo žmonių, kurie mane skatino kartodami, kad aš galiu. Viskas prasidėjo nuo pirmojo užsakymo nufilmuoti vestuves – įamžintas vestuvių akimirkas parodžiau socialiniame tinkle „Facebook“ ir iš karto sulaukiau didelio susidomėjimo. Mūsų kurčiųjų bendruomenė iš tiesų maža, tad mane labai greitai pastebėjo. Apskritai žmonės fotografą ar operatorių renkasi pagal sau artimą stilių, matymo kampą ir netgi spalvas. Iš tikrųjų nuotraukų spalvos daro didelę įtaką apsisprendžiant, kurį fotografą pasirinkti, tad į tai labai gilinuosi, kaupiu žinias ir įgūdžius.

Mačiau, kad „Instagram“ susikūrei profilį „Įamžink mane“. Ką simbolizuoja šis pavadinimas, ar pati jį sugalvojai?

Sugalvoti pavadinimą padėjo mano girdinti draugė Šarūnė ir mano sesė Erika. Trise ilgai diskutavom, rinkom tinkamiausią variantą. Nuomonės išsiskyrė: Erikai nepatiko „Say cheese with G“, nes pavadinimas buvo per ilgas, o Šarūnei – atvirkščiai, pasak jos, pavadinimas angliškai skamba „kietai“, vis dėlto matėm, jog jis per ilgas, neįsimintinas. Man buvo svarbu, kad pavadinimas būtų ir vizualiai patrauklus, todėl po ilgų diskusijų nusprendžiau ramiai pasikalbėti su pačia savimi ir sugalvojau „Įamžink mane!“ Juk į mane nuolat kreipiasi su prašymu „įamžink mane“. Iš pradžių galvojau, kad tai bus laikinas pavadinimas, kol sugalvosiu geresnį, bet, panašu, geresnio nebesugalvosiu. (Juokiasi.)

Kokie yra tavo tikslai?

Neturiu tikslo išgarsėti kaip fotografė ar operatorė. Mano prioritetas yra krepšinis, į tai žiūriu labai atsakingai. Vasarą planuojamas čempionatas, turiu susikoncentruoti ir kuo geriau jame sudalyvauti, tačiau tikiuosi, kad pavyks sportą suderinti su kitomis veiklomis. Kaip tik praėjusiais metais turėjau įdomios patirties – kaip savanorė dalyvavau Vilniuje vykusioje konferencijoje. Po jos, galima sakyti, tapau žinomesnė tarp girdinčiųjų. Po renginio pasidalijau savo darbo rezultatu – vaizdo klipu ir sulaukiau itin didelio klaipėdiečių susidomėjimo. Mane į uostamiestį vis kviečia įamžinti vestuves, švenčių akimirkas, prašo ne tik filmuoti, bet ir fotografuoti. Atsakau, kad aš filmuoju, o fotografija man nauja veikla, todėl negaliu pažadėti gražių nuotraukų. Vis dėlto žmonės sako pasitikintys manimi, nes jiems didelį įspūdį paliko mano vaizdo projektas.

Mačiau tavo nuotraukas, jos ir man patiko. Ko reikia norint būti geru fotografu – užtenka turėti tik gerą fotoaparatą ar reikalinga „gera akis“?

Iš tiesų, labai svarbu turėti tinkamą objektyvą ir išmanyti techninius parametrus, jų dėka išgaunama kokybė. Tiesa, turiu prisipažinti, kad kai fotografavau paprastu fotoaparatu, pažįstami sakydavo, jog mano nuotraukos – meniškos, nors jų raiška buvo maža. Visada fotografuoju taip, kaip man gražu.

Jeigu nusipirksiu „kietą“ objektyvą, ar jau galėsiu save vadinti fotografe?

Oi, tikrai neužtenka turėti gerą fotoaparatą, juo pamojavus kokybiškų nuotraukų nepadarysi. Labai svarbu stengtis pastebėti ir užfiksuoti tinkamas akimirkas. Aš pati visada noriu pasiekti geriausią rezultatą, įamžinti pačias natūraliausias žmonių gyvenimo akimirkas.

Grįžkime prie Vilniuje vykusios konferencijos. Mačiau, kaip montavai filmuotą medžiagą. Gal  plačiau papasakotum apie renginį ir savo darbą jame?   

Tai buvo Pasaulinė lyderystės konferencija (PLK), kurioje žymūs ir sėkmingi asmenys dalijasi savo patirtimi ir patarimais, diskutuoja apie lyderystę, kalba, kaip tapti sėkmingu verslininku ir pan. Įprastai per konferenciją jos dalyviams rengiami koncertai, bet karantinas sujaukė visus organizatorių planus, viskas vyko per nuotolį. Konferencija, turėjusi vykti didžiulėje Vilniaus „Siemens“ arenoje, persikėlė į internetinę erdvę, filmuoti atlikėjus teko mažoje studijoje, nes organizatoriai vėliau norėjo pasidalyti renginio vaizdo medžiaga. Beje, savanoriauti šiame renginyje mane pakvietė jau minėta mano draugė Šarūnė, ji PLK dirba jau gal 10 metų. Man buvo suteiktos puikios sąlygos – galėjau filmuoti taip, kaip noriu. Taip ir dariau, fiksavau tai, kas man atrodė gražiausia. Gavau unikalios patirties, parengiau 3 vaizdo klipukus. Na, o sudėtingiausias ir atsakingiausias darbas buvo filmuotos medžiagos montavimas, juk viską reikėjo derinti su muzika.

Ar organizatoriams nebuvo baisu tokį atsakingą darbą patikėti klausos negalią turinčiam žmogui ir kaip tau pavyko sumontuoti vaizdo siužetą su muzikiniu fonu?

Iš tiesų PLK kolektyvas kiekvieną priima labai draugiškai. Ten žmones jungia nuoširdūs santykiai, visi pasitiki ir Šarūne. Na, o ką ji jiems apie mane pasakė, kad jie be kalbų klausos negalią turinčiam žmogui patikėjo tokį atsakingą darbą – nežinau. (Juokiasi.) Turiu pripažinti, kad mane nustebino, kaip drąsiai jie su manimi komunikavo. Visi labai stengėsi aiškiai gestikuliuoti, tad komunikacijos barjero tikrai nejaučiau, atvirkščiai – toks bendravimas mane labai motyvavo ir nuteikė pozityviai.

Na, o renginio klipo montavimas buvo labai ilgas procesas būtent dėl muzikos. Muzikantams reikėjo vienokio muzikinio fono, vedėjams – kitokio, o dar ir koncerto repeticija turėjo savas muzikines spalvas. Viską dariau pati – filmavau renginį, montavau filmuotą medžiagą ir pritaikiau muzikinį foną. Daug laiko ir jėgų pareikalavo muzikos paieška. Rinkau muziką ir siunčiau vertinti organizatoriams, jie siūlė ir savo idėjas, kol visi radome bendrą, visiems tinkantį sprendimą. Buvo nelengva, bet rezultatas mus visus džiugino. Neseniai jie ir vėl su manimi susisiekė – sakė, kad be manęs konferencijos organizavimas niekur nejuda. Manęs prašė sumontuoti sveikinimus, jiems pritaikyti muzikinį foną. Man tai naujas dalykas, bet ėmiausi darbo ir parengiau sveikinimus su muzikiniu fonu. Norėjau, kad muzika skambėtų tyliau, o labiau girdėtųsi kalbantysis, bet vėliau sužinojau, kad iš tikrųjų muzika skamba per garsiai, nes aš ją per silpnai girdžiu. Kitiems padedant pavyko viską pataisyti. Pasirodo, tinkamo muzikinio fono riba yra būtent tada, kai aš muzikos jau nebegirdžiu. (Juokiasi.)

Gal tavo pašaukimas – videomontavimas?

Neskubu priimti jokių sprendimų, kol kas džiaugiuosi unikalia patirtimi. Įvairių pasiūlymų daugėja, bet man reikia suprasti, ko noriu aš pati. Mano darbus pastebėjo ir profesionalūs televizijų operatoriai, kurie dalyvavo PLK konferencijoje. Jie prašė atsiųsti mano sumontuotą darbą, po to teiravosi, kiek laiko tuo užsiimu, ir užsiminė, kad galėtų pakviesti mane iš arčiau pamatyti, kaip „verda“ operatorių gyvenimas. Žinoma, sutikau. Įdomu, kaip viskas rutuliosis ateityje. (Šypsosi).

Kalbino Vaida LUKOŠIŪTĖ

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Straipsnis spausdintas 2021 m. vasario mėn. leidinyje „Akiratis“ (Nr. 2 (413))