Dėstytojas Tomas: kodėl geografijos mokytojo diplomas guli stalčiuje

Interviu su Tomu Ivanausku: Kodėl geografijos mokytojo diplomas guli stalčiuje

 

 

Tomai, kokia yra Jūsų, lietuvių gestų kalbos vertėjų lektoriaus, istorija?

Svajojau būti geografijos mokytoju. Kaip ir buvau suplanavęs, įstojau į universitetą. Bet pragyvenimui trūko pinigų, todėl įsidarbinau vadinamojoje amatų mokykloje. Ten mokėsi girdintys, kurti ir neprigirdintys mokiniai. Ir kaip man juos reikėjo mokyti gestų kalba? Vienu metu stengiausi ir aiškiai artikuliuoti (tarti lūpomis žodžius), ir rodyti gestais. Buvo sudėtinga. Ketinau pereiti į LKNUC. Jau buvau sutaręs, bet prieš pat vasaros atostogas į mane kreipėsi Vilniaus kolegijos atstovas. Pasiskundė, kad labai trūksta dėstytojų, ir paprašė: gal galėčiau patalkinti? Pagalvojau, kad būtų visai įdomu, ir nuėjau. Man skyrė trečiakursius. Dėsčiau kartu su Arūnu Bražinsku. Mokiausi iš jo, stengiausi taikyti jo dėstymo metodiką. Kitais metais man skyrė antrakursius, paskui dar ir dar. Ir štai jau 15 metų esu įsipareigojęs Vilniaus kolegijai.

Kitas dalykas, buvo kažkoks labai didelis ir svarbus projektas ir tam projektui ieškojo kurčio lektoriaus. Aš pasvarsčiau ir nusprendžiau pretenduoti. Vertinimo komisijoje buvo Mantrimas (Danielius) ir manęs paklausė: „Ar lietuvių gestų kalba turi gramatiką?“ Pažiūrėjau į jį ir pagalvojęs atsakiau: „Gal neturi?“ Laimė, neteisingas atsakymas neužkirto kelio tolesnei karjerai. Buvau priimtas į darbo grupę, įsitraukiau į daugybę gestų kalbos srities projektų.

Kartais pažiūriu 2004, 2008 m. DVD įrašus, kuriuose filmavausi. Matau, koks jaunas buvau, o dabar pasenau. Gal ateityje, kai man bus 50 ar 60 metų ir gestų kalbos žinios sumenks, išsitrauksiu diplomą ir eisiu dirbti geografijos ar istorijos mokytoju. Niekad negali žinoti. (Šypsosi.)

15 darbo metų – šiais laikais ištisa epocha. Ar esate patenkintas tuo, ką pavyko nuveikti?

Per 15 metų parengiau daug studentų. Tačiau pats vertėjų paslaugų beveik neužsakau, esu savarankiškas, su girdinčiaisiais dažniausiai susirašinėju. Bet su kai kuriais buvusiais studentais tapome draugais, tad esant reikalui kartais paprašau jų paskambinti. Matydamas savo studentus, verčiančius viešai, labai džiaugiuosi. Svarbiausia, kad kurtiesiems būtų gerai, kad daugėtų vertėjų.

Vis dėlto turiu pripažinti, kad dalis vertėjų netobulėja. Jų žinių lygis toks pats kaip po studijų, nes jiems neskiriama sudėtingų užsakymų. Tai mane liūdina. Tačiau dauguma stengiasi, domisi, klausinėja kurčiųjų. Kai sutinku juos dirbančius konferencijose, seminaruose, įsitikinu pažanga ir atgaunu viltį, pasitikėjimą.

Kolegijoje mokslai trunka 3 metus, vieneri iš jų faktiškai atitenka praktikoms. Per studijų metus neįmanoma gerai išmokti kalbos. Vadinasi, baigę mokslus, vertėjai turi daug mokytis savarankiškai. Toks mokymasis trunka visą gyvenimą.

Būna, kad sutinku gatvėje buvusius studentus, kurie po kolegijos taip ir neįsidarbino vertėjais, pasirinko kitą profesinį kelią. Tačiau net ir po 5 ar 10 metų jie nebūna pamiršę gestų kalbos. Tokiais atvejais aš ir stebiuosi, ir truputį didžiuojuosi Vilniaus kolegijos pasiekimais. Viena vertus, gestų kalba skinasi kelią visuomenėje, kita – išmokyti pavyko.

Kiekviename regione kalbama kiek skirtingai, skiriasi vartojama gestų kalba pagal amžių, išsilavinimą, sritį. Kaip pavyksta pasiekti universalaus parengimo?

Kolegijoje dėstau pirmo–trečio kurso studentams. Norėčiau, kad būtų kitaip, pvz., aš mokau pirmakursius, kitas kurčias kolega rengia antrakursius, dar kitas – trečiakursius. Dabar yra taip, kad dėstau visiems. Andrius (Barisevičius) moko vertimo, Mantrimas dėstė gestotyrą, dabar perėmė Anželika (Teresė), o aš mokau pačios gestų kalbos. Pradinis tikslas – išmokyti paprastų gestų, supažindinti su gramatine struktūra, artikuliacija, veido mimika. Čia daug kartojimo, kartais pabosta, bet tenka mokytis, kol pavyksta puikiai. Antrame kurse užduotys sudėtingėja, daugėja temų: medicina, policija, sportas, susipažįstama su kurčiųjų kultūra. Kartais pabendraujame su kurčiaisiais: lankomės jų klubuose, kartu leidžiame laiką, darome interviu, vyksta pokalbiai vaizdo skambučiais. Pastebėjau, kad iš pradžių studentai jaučiasi nejaukiai, sunkiai  įsitraukia.

Dar einame į kurčiųjų mokyklą pas vaikus. Neseniai mano padedami visi išmoko sekti po pasaką. Jas pasekėme 1–4 klasių mokiniams. Vaikams labai labai patiko. Planuoju tai daryti ir ateityje.

Trečiame kurse einame į muziejus, ten taikome sudėtingesnę vertimo techniką. Praktikos sumetimais lankomės skirtinguose miestuose: Klaipėdoje, Šiauliuose ir pan. Taip pat ten, kur didelė kurčiųjų įvairovė pagal amžių. Studentai daug atranda ir sužino.

Labai naudinga „Facebook“ LGK grupė, į kurią kurtieji aktyviai kelia įvairią informaciją gestų kalba. Ten labai didelė gestų kalbos įvairovė. Dar supažindinu juos su tarptautine gestų kalba, rusų gestų kalba ir pan. Taip pamažu jie kaupia žinias.

Ar kurčiųjų bendruomenė noriai prisideda prie studentų tobulėjimo?

Anksčiau kurtieji noriai padėdavo daryti interviu. O šiais laikais kitaip. Juk kurčias jaunimas ir mano studentai yra bendraamžiai, lengvai galėtų rasti ryšį, deja, interviu dažnai atsisako. O juk tai labai svarbu ir vertėjams tobulėti,  ir santykiams ateityje. Deja, belieka vėl kreiptis į tuos pačius, vyresnius žmones. Naudodamasis proga, prašau jaunimo: būkite aktyvesni ir geranoriški. Juk viskas ir dėl jūsų, vertėjams reikia tobulėti.

O kokie santykiai sieja Vilniaus kolegijos dėstytojų kolektyvą?

Kolektyvas buvo ir yra puikus. Labiau džiaugiuosi Vaiva (Pedagogikos fakulteto dekanė V. Juškienė), kuri yra supratinga gestų kalbos atžvilgiu, taip pat Dalia (Socialinės gerovės katedros vedėja dr. D. Kačinaitė-Vrubliauskienė) labai palaiko gestų kalbos mokymą. Daugybę metų kolektyvą sudarė Mantrimas, Andrius, Nijolė (Pivorienė). Iki šiol mes puikiai sutariame, pasitikime vienas kitu, deriname savo veiksmus. Dėl to į darbą einu džiugiai nusiteikęs.

Kam esate dėkingas už puikią gestų kalbą?

Mano šeima yra kurčia. Mamos gestų kalba ypač stipri. Bet kol augau, su manim bendravo žodine kalba. Kodėl? Mano senelis buvo dėstytojas, jis pirmenybę teikė artikuliavimui, jo manymu, gestų kalba trukdo mokytis kalbėti. Tačiau kai lankėme mamos draugus kurčiuosius, turėdavau galimybę stebėti gestų kalbą ir man tai, atsimenu, patiko, žadino smalsumą. Vėliau mane leido į neprigirdinčiųjų mokyklą, ten buvo vartojama gestų kalba. Prisimenu, iš pradžių apėmė nuostaba. Paskui labai greitai pats išmokau, grįžęs namo gyriausi, kad kalbu gestais. Tobulėjau bendraudamas su kurčiaisiais. Vis dėlto didžiausia įtaka – kolegijos. Kai pradėjau dėstyti, kai kurie studentai skundėsi, kad mano „sausokas“ mokymo stilius, tad ačiū sakau Mantrimui, kuris buvo šalia. Kartu su juo dirbome, kai dėsčiau pirmakursiams. Atsiskyriau dirbti vienas tik kai įgudau. Todėl tiems, kurie dirbs LGK vertėjų lektoriais, turiu patarimą: iš pradžių geriau šalia turėti kolegą, kuris padėtų įsivažiuoti.

Būna, kad ir iš studentų sužinau ką nors naujo. Jie praktikos atlikti išvažiuoja į kitus miestus, grįžę man atsiskaito už naujai išmoktus gestus. Parveža ir tokių gestų, kuriuos buvau primiršęs.

Labai norėčiau įsitraukti į žodyno kūrimo veiklą. Praverstų mokant studentus, prisidėtų prie asmeninio tobulėjimo. Manau, ateityje teiksiu prašymą, kad įtrauktų mane į gestotyros veiklą. Man įdomu tyrinėti gestų kilmę. Kartais atrenku keletą įdomesnių, keistesnių gestų, atseku jų istoriją ir dalijuosi su kurčiaisiais internete. Gestų kalba yra labai turtinga. Tačiau reikia kasti dar giliau – atsektume daugiau intriguojančių dalykų.

Mėgstamiausių dėstytojų sąrašo viršuje – vis T. Ivanauskas. Kaip pavyko užkariauti studentų širdis? O gal jiems pernelyg nuolaidžiaujate?

Aš? (Juokiasi.) Kolegijoje esu pagrindinis gestų kalbos dėstytojas, kiti dėsto vertimą ir gestotyrą, mano dalykui tenka daugiausia akademinių valandų. Be to, dėstau visiems kursams. Studentai mane dažnai mato, pripranta, susidraugaujame, o vėliau sako: „Pažįstu Tomą.“ Todėl ir raginu: reikia, kad į Vilniaus kolegiją dėstyti ateitų daugiau kurčiųjų, kad atsirastų įvairovė. Daugiau dėstytojų – daugiau konkurencijos, o tada gal ir aš jiems mažiau patikčiau. (Šypsosi.)

Ar pritariate bendram kurčiųjų bendruomenės ir LGK vertėjų laisvalaikiui? Kaip įsivaizduojate santykius?

Yra studijų, darbo laikas, kai privalu laikytis tam tikros profesinės etikos, ir yra laisvalaikis. Vienu ir kitu atveju galioja skirtingos taisyklės. Asmeniškai esu už integraciją: bendravimą, aktyvų dalyvavimą kurčiųjų klubų veikloje, šventėse. Drovėtis, bijoti ar vengti vieniems kitų tikrai nereikėtų. Daug vertėjų yra mano draugai, todėl po darbo bendraujame atsipalaidavę. Ir nieko blogo. Tad aš – už.

 Jūsų mintys ir linkėjimai šia atmintina proga...

1995 m. gegužės 4 d. kiekvienam svarbu pasižymėti raudonai savo kalendoriuje. Tai didinga diena, tai – mūsų šventė. Taip pat labai džiaugiuosi šiuo interviu. Svarbu kalbinti kurčiuosius ir skelbti jų istorijas. Turiu pagirti „Facebook“ LGK grupę. Ten galima rasti daug naujo. Puslapis – tarsi didžiulė knyga.

Taip pat norėčiau visus paprašyti būti drąsesnius, aktyvesnius, palaikyti ryšį su esamais ir būsimais vertėjais, pamokyti naujų gestų. Ir pačius kurčiuosius, kurie įžvelgia savo gabumų, raginu susieti likimą su gestų kalba. Pvz., prisijungti prie LGKI veiklos, Vilniaus kolegijos dėstytojų kolektyvo, eiti dirbti į kurčiųjų mokyklas. Gestų kalbos specialistų labai trūksta. Puoselėkime ir neapleiskime gestų kalbos.

 

 

Kokia jūsų reakcija?

like
1
dislike
1
love
3
funny
0
angry
0
sad
0
wow
1