L. Gervinskienė: kurčiųjų ugdymas be gestų kalbos neįmanomas

Laimutė Gervinskienė kurčiųjų centre – 29 metai, vadove tapo 2002 m. Be kita ko, L. Gervinskienė yra švietimo konsultantė, ŠMSM darbo grupių narė, 10 kvalifikacinių programų bei studijų programos kartu su VDU rengėja, tarptautinių projektų dalyvė ir vadovė, Surdopedagogikos kvalifikacijos tobulinimo programos viena iš rengėjų. 2010–2018 m. ėjo Lietuvos surdopedagogų asociacijos pirmininko pareigas.

Per 25 metus ne kartą ėmėtės lyderio vaidmens sudarant sąlygas gestų kalba mokyti kurčiųjų mokyklose. Kaip apibūdintumėte jos svarbą atskirai ir jos santykį su lietuvių kalba?

Gestų kalba yra kurčiųjų gimtoji kalba. Tuo pasakyta, kad ji svarbi ir kurčiųjų ugdymui, ir jų gyvenimui. Žinoma, jos įtaka kurčio vaiko gyvenimui labai priklauso nuo to, kokioje šeimoje jis gimsta. Jei kurčiųjų šeimoje, tai viskas yra natūralu ir suprantama. O jei girdinčiųjų šeimoje, tada, bent jau pradiniame vaiko gyvenimo etape, yra problemų. Viską lemia tai, kaip tėvai tą svarbą supranta, kaip sudaro sąlygas vaikui pažinti pasaulį, bendrauti gestų kalba, taip pat ar patys mokosi gestų kalbos.

Kurčių vaikų ugdymas be gestų kalbos neįmanomas. Diskusijų ir ginčų objektas dažniausiai būna tai, kaip suderinti gestų kalbą ir lietuvių kalbą, kuri iš jų svarbesnė. Svarbios abi, dėl to nereikėtų ginčytis. Ugdant sutrikusios klausos vaikus labai svarbu, kad pedagogai mokėtų gestų kalbą. Deja, realybė kitokia, ir mes iki šiol Lietuvoje nenusprendę, kaip pasiekti, kad mokytojai, dirbantys kurčiųjų mokyklose, mokėtų gestų kalbą. Tai neįteisinta ir jokiuose dokumentuose. Suprantama ir kita, kad vaikai turi mokytis lietuvių kalbos, kaip ir kiek kas geba: vieni tik rašytinės, kiti ir rašytinės, ir sakytinės, jei klausos sutrikimas ir vaiko gebėjimai tai leidžia. Gebėjimai – viena, o pastangos ir supratimas, kad tai svarbu, yra kita. Dažnai to dabartiniai mokiniai pristinga. O paskui dejuojame, koks prastas kurčiųjų raštingumas. 

Praėjo 13 metų po Dvikalbio kurčiųjų ugdymo sampratos parengimo, bet joje suprojektuota vizija taip ir neįgyvendinta. Kodėl? Ir ar šiandien dar ši Samprata aktuali? O gal, kaip jos rengimo darbo grupės pirmininkė, ją šiandien rašytumėte visai kitaip?

Pradėsiu nuo Sampratos aktualumo. Mano nuomone, ji aktuali ir šiandien. Net dabar ją skaitydama vis įsitikinu, kad pagrindinių teiginių nekeisčiau. Su malonumu prisimenu Sampratos kūrimo procesą ir komandą. Ypatingus nuopelnus skirčiau Mantrimui Danieliui už aktyvų dalyvavimą ne tik kuriant Sampratą, bet ir nuveikiant visus kitus darbus, susijusius su gestų kalbos tyrinėjimu ir populiarinimu. Kodėl nerealizuota Samprata? Ji mažai kam rūpi. Ji buvo parengta tik mūsų, entuziastų, dėka, bet daugumai net pačiose ugdymo įstaigose nelabai rūpėjo. Bendradarbiavimo tarp institucijų taip pat stigo. Be to, jai įgyvendinti nebuvo numatytos lėšos, nebuvo institucijos, koordinuojančios įgyvendinimą. Galima sakyti, pritrūko lyderystės. Neįgyvendintos liko visos baigiamosiose Sampratos nuostatose surašytos jos įgyvendinimo prielaidos, galbūt išskyrus vieną – specialiųjų priemonių rengimą, kuris, kad ir su pertraukomis bei trukdžiais, per tą laikotarpį vyko. Bet priemonės – tai tik daiktai, o su vaikais, naudodami tas priemones, dirba žmonės...

Grįžkime į dabartį: gestų kalba kurčiųjų mokyklose šiandien – per pamokas, po pamokų – ir girdinčių pedagogų galimybės ją išmokti ir vartoti ugdymo procese.

Be abejo, gestų kalba kurčiųjų mokykloje šiandien ir prieš 13 metų – tai du nepalyginami dalykai. Šiuo metu yra kur kas geriau. Pedagogai, dirbantys mokykloje keletą ir daugiau metų,  neblogai moka gestų kalbą, bendrauja gestų kalba su mokiniais. Mokykloje dirba daug kurčiųjų: 9 pedagogai (tai sudaro apie 20 proc. visų pedagoginių darbuotojų), 4 mokytojo padėjėjos. Džiugu, kad dalis jų, net 8, yra buvę mūsų mokiniai. Mes labai džiaugiamės jais, jų motyvacija dirbti, jų sėkmėmis.

Didžioji problema yra nauji pedagogai, nes visi jie pradeda darbą nemokėdami gestų kalbos. Tada mokykla suka galvą, kaip organizuoti jų gestų kalbos mokymąsi. Pasiseka ne visada, kartais labai greitai galime pasiūlyti kursus pedagogams, kartais praeina nemažai laiko. Nevienoda ir pedagogų motyvacija mokytis, kartais nevienodi ir gebėjimai. Dalyvavimą kursuose reikia derinti su darbu, kartais ir ne vienu, dažnai mokytojams tai būna antras ar trečias darbas. Tikėtis gero rezultato sunku... Dėkoju visiems pedagogams, kurie stengiasi, mokosi kursuose, savarankiškai, iš kolegų ir mokinių. Noriu padėkoti Lietuvos kurčiųjų draugijai, jos prezidentui Kęstučiui Vaišnorai už bendradarbiavimą ir pagalbą, taip pat ir Lietuvių gestų kalbos institutui.

Nepaisant visų problemų, nesėkmių, manau, kad per laikotarpį, kai gestų kalba buvo pripažinta kurčiųjų gimtąja kalba, mes pasistūmėjome labai toli ir galime tuo džiaugtis.

Kokias perspektyvas prognozuotumėte kurčiųjų mokykloms, atsižvelgdama į Neįgaliųjų teisių konvenciją, užsienio tendencijas ir Lietuvos realijas?

Šiuo metu Lietuvos švietimo politikai kalba apie specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų įtraukųjį ugdymą, skelbdami naują lozungą ,,Mokykla kiekvienam“. Gaila, bet vien lozungai neduoda rezultato, prieš tai buvo lozungas ,,Mokykla visiems“...

Aš suprantu politikų ir kai kurių neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų norą įtraukti visus mokinius į bendrojo ugdymo mokyklas, atsisakyti specialiųjų mokyklų. Bet ar tai įmanoma? Ar visi be išimties vaikai gali būti ,,įtraukti“ ir jiems bus nuo to geriau? Manau, visuomet pirmiausia turėtų būti paisoma vaiko ir tėvų interesų, jų galimybių.  Klausos negalią turintys vaikai ir dabar integruojami, kurie nori, gali, geba. Kurtiesiems tai būtų labai sudėtinga, tą rodo ir pasaulio praktika.

Taigi, manau, kad kurčiųjų mokyklos Lietuvoje turi perspektyvų likti, gal ne visos. Būkime optimistai, dirbkime, kad mūsų vaikams patiktų mokytis, kad jie norėtų mokytis, kad jie turėtų valios mokytis ir stengtųsi. Tik mokantis galima išmokti, tik bendradarbiaujant galima pasiekti rezultato. Nuo visų – mokytojo, mokinio, jo tėvų – priklauso mokinio pasiekimai, jo raštingumas, pasirengimas gyvenimui.

Kalbino: Nijolė Krasniauskienė

Straipsnis spausdintas 2020 m. gegužės mėn. leidinyje "Akiratis" (Nr. 5 (406))