Interviu su prof. Jonu Ruškumi

Jonas Ruškus yra Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas, socialinio darbo katedros profesorius. Jis yra pirmasis Lietuvos atstovas, tapęs JT Žmonių su negalia teisių komiteto nariu, taip pat, buvęs šio komiteto pirmininkas. Jo kelias į profesinę karjerą prasidėjo dar studijų metais, kai jis gilinosi į defektologiją – mokslą, kuris tuo metu labai ribotai ir net su nuvertinimu žiūrėjo į žmones su negalia. Tačiau Jonas Ruškus anksti suprato, kad visuomenė privalo keistis, o pats mokslas gali ir turi tarnauti šių žmonių orumui bei lygiateisiškumui.

Esminis profesoriaus gyvenimo pokytis įvyko Prancūzijoje, kur jis pradėjo dirbti Arkos bendruomenėje. Čia jis suprato, kad žmonės su negalia yra tokie pat orūs ir lygūs kaip visi kiti. Ši patirtis pakeitė jo požiūrį visam laikui – vietoje atskirties, jis pradėjo vertinti įtrauktį, bendrą gyvenimą, kuris nepaiso ribų. Po šių patirčių grįžęs į Lietuvą, prof. Jonas Ruškus savo akademinėje karjeroje ėmėsi tyrimų apie neįgaliųjų padėtį šalyje, ypatingą dėmesį skirdamas švietimo ir socialinės atskirties temoms. Neįgaliųjų teisės tapo jo svarbiausiu tikslu.

Ruškaus indėlis į neįgaliųjų teisių plėtrą tarptautiniu mastu buvo pripažintas, kai jis buvo išrinktas į Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetą 2014 metais. Vėliau, 2018 metais, jis buvo perrinktas antrai kadencijai ir tapo šio komiteto vicepirmininku. Svarbiausias komiteto tikslas buvo vertinti valstybių ataskaitas apie tai, kaip jos įgyvendina Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją. Jonas Ruškus atkreipė dėmesį į tai, kad valstybių ataskaitos nebuvo vienintelis vertinimo šaltinis – itin svarbus vaidmuo buvo suteiktas nevyriausybinėms organizacijoms ir žmonių su negalia bendruomenėms, kurios teikė savo požiūrį bei problemas.

Profesorius Lietuvoje mato nemažai progreso, ypač po 2016 metų, kai buvo pateikta Lietuvos ataskaita JT komitetui. Kurčiųjų bendruomenė pradėjo daugiau domėtis savo teisėmis, augo supratimas apie gestų kalbos ir kultūros svarbą. Jonas Ruškus atkreipia dėmesį į tai, kaip per pandemiją Lietuvoje buvo pastebėta kurčiųjų integracija – pavyzdžiui, vertėjai stojo šalia LR Prezidento ir vertė į gestų kalbą svarbiausius valdžios pranešimus, tai tapo reikšmingu žingsniu informacijos prieinamumui užtikrinti.

Tačiau profesorius pabrėžia, kad vis dar liko daug iššūkių, ypatingai įstatyminėje bazėje, siekiant pripažinti kurčiųjų gestų kalbą konstituciniu lygmeniu. „Kurčiųjų kultūra ir gestų kalba turi tapti dalimi visuotinio gyvenimo, o ne egzistuoti kaip atskiras pasaulis,“ – teigia jis. Jis pabrėžia, kad gestų kalba turėtų būti oficialiai įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje kaip lygiavertė su kitomis šalies kalbomis. Anot jo, Lietuvoje vis dar trūksta įstatymų, kurie aiškiai pripažintų gestų kalbos svarbą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse – nuo transporto iki švietimo ir sveikatos apsaugos. Jonas Ruškus skatina kurtiesiems aktyviai dalyvauti šio proceso formavime ir kovoti už savo teises, įtraukiant gestų kalbą į visus valstybės gyvenimo aspektus.

Svarbiausia, ką Jonas Ruškus nori perduoti kurčiųjų bendruomenei, tai pasididžiavimas savo kultūra ir kalba. Jis ragina visus didžiuotis savo identitetu ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, siekiant būti lygiais su visais. Gestų kalba ir kurčiųjų kultūra, pasak jo, yra neatsiejama nuo bendro visuomenės vystymosi, todėl būtina stengtis, kad jos būtų pripažintos ir įtvirtintos tiek teisiškai, tiek socialiniu lygmeniu.

Jonas Ruškus yra įkvepiantis pavyzdys, kaip akademinė veikla gali peraugti į pasaulinį poveikį ir reikšmingus pokyčius. Pašnekovas įsitikinęs, kad tik visuotinis žmonių su negalia teisių pripažinimas gali sukurti teisingą ir įtraukią visuomenę.