Interviu su A. Bražinsku:

Jūsų tiesioginė vadovė ir gera bičiulė LGKVC direktorė Ramunė Leonavičienė yra sakiusi: „Arūno mylimoji – gestų kalba“. Todėl ir norime paklausti – kas Jums yra gestų kalba?

Gestų kalbą tarsi įkvepiame gimdami. Visai kaip girdintys šnekamąją. Amžinai būsiu dėkingas tėvams, kad jie su manim bendraudami gestų kalba sukūrė vaikystės pasaulį, kuriame nebuvo net minties, kad kurtumas – socialinė problema. Maniau, kad girdintieji turi gyvenime sunkumų.

Gestų kalba – ne tik būdas išreikšti save, kurti, tai ir bendravimo priemonė, savitas pasaulio suvokimas, galimybė gauti informaciją. Gal matėte filmą apie Robinzoną? Lėktuvas sudužo ir herojus atsidūrė negyvenamoje saloje. Neturėdamas su kuo bendrauti, ant kamuolio nupiešė besišypsantį veidą ir įsivaizdavo, kad su to veido savininku bendrauja. Pavyzdžiu noriu perteikti savijautą vaikų, kai kurčiųjų mokyklose gestų kalba buvo uždrausta. Įsivaizduokite, kas iš jų buvo atimta! Iš tikrųjų, negalima užgniaužti žmogaus prigimties, nes jis taps nelaimingas ir neįgalus, jam kiekvienam žingsnyje reikės pagalbos.

Prieš 16 metų tapote pirmosios „bangos“ LGK lektoriumi. Ką kurčiųjų jaunimui norėtumėte papasakoti apie tuos laikus?

LGK mokytojo gyslelę manyje pastebėjo Mantrimas Danielius. Surdologijos centras pradėjo tyrinėti lietuvių gestą kalbą ir siekė jos mokyti girdinčiuosius. Pradėjo nuo girdinčių tėvų mokymų. Laimėjęs atranką, patekau į grupę, kuri vyko į Daniją, Komunikacijos centrą (dabar jis veikia Kopenhagos universiteto sudėtyje). Dėstytojas Asgeris Bergmanas mus rengė, kaip mokyti gestų kalbos girdinčiuosius. Čia norėčiau truputį grįžti į dar senesnius laikus, kai Asgeris apie 2000 m. LKNUC  skaitė kurčiųjų kultūros paskaitas. Įspūdį padarė, kiek jis gebėjo nuveikti būdamas kurčių tėvų kurčias vaikas. Tais metais mus tokie pavyzdžiai retai pasiekdavo. Dar pasakojo apie tai, kaip Gallaudeto universiteto (JAV) studentai ir dėstytojai sukilo, kai prezidentu norėjo paskirti girdintįjį. „Čia tai bent“, – pamaniau.

O dabar grįžtu prie mūsų temos. Po mokymų grįžau į Lietuvą ir pradėjau mokyti girdinčius tėvus gestų kalbos, stengiausi padėti jiems susitvarkyti su neigiamomis emocijomis. Teikiau sėkmės  pavyzdžius, kad jie patikėtų savo vaikų ateitimi. Aiškinau: svarbu, kad girdintys tėvai mokytųsi gestų kalbos, ją vartotų bendraudami su vaiku, ją vartotų jų mokytojai. Jos pagrindu įgiję žinių, išsilavinimą, jie taps lygiaverčiai girdintiesiems. „Gestų kalba – pirmiausia!“– sakiau.

Bet tai buvo tik pradžia...

Surdologijos centras vykdė daug gerų projektų. Pradėjau mokyti LGK medikus, policijos pareigūnus, priešgaisrinės tarnybos darbuotojus ir visuomenės atstovus. Nepakako turėti visiems vienodą mokymo medžiagą, seminaruose taikyti vienodą bendravimo modelį. Visur sava specifika. Dėstytojas turi dirbti daugiau už savo studentus ir nuolat tobulėti. Štai VDU kiekviena studentų laida truputį kitokia, vis labiau susijusi su IT. Vadinasi, ir man tenka keistis, tobulėti. COVID-19 išprovokavo nuotolinį mokymą. Vėl reikia prisitaikyti. Apmaudžiausia, kad dirbdamas per atstumą nematai žmogaus akių, o gestų kalboje akys labai svarbu. Informacija, kontaktas, tarpusavio ryšys – viskas per akis. Bet tai ir įdomus iššūkis, džiaugiuosi jį įveikęs.

Kaune vienam projektui ieškojome patalpų. V. Pivoro pusseserei J. Vyšniauskytei-Rimkienei tarpininkaujant jas skyrė Vytauto Didžiojo universitetas. Taip įžengėme į universitetą. Studentams užsiėmimai patiko. Ir kartą paprašė ne šiaip kursų, o LGK kaip pasirenkamojo dalyko. Studentus mokome poroje su Ramune. Pamažu grupės didėja, jų skaičius auga, susidomėjimas toks, kad didžiausias galvos sopulys – dėstytojai. Mudu vieni jau nespėjame. O štai LSMU studentai patys kreipėsi į savo vadovybę ir paprašė įtraukti gestų kalbą kaip studijų dalyką. Dabar VDU dėstytojaujame apie 13 metų, LSMU – 4 metus. Buvau ir Vilniaus kolegijos LGK vertėjų dėstytojas. Dirbau kartu su Loreta, Mantrimu, Nijole, Tomu poroje. Čia įgijau dar kitokios patirties. Kai mokiau girdinčius tėvus, mokymai vyko žaidimo forma, VDU ir LSMU tai buvo pasirenkamasis dalykas, o kolegijoje tai buvo privalomas profesinis dalykas.

4 metus buvau KKNUC tikybos / etikos ir gestų kalbos mokytojas (0 – 10 kl.). Čia vėl kitaip. Mokiau gimtakalbius. Kartais kurtieji klausia, kam kurtiems vaikams mokytis gestų kalbos, kai ji yra jų gimtoji? Tada aš jiems sakau: „Girdinčiųjų šeimose girdintys vaikai girdi tėvų kalbą, girdi, kas sakoma per radiją, televiziją, bet juos vis tiek veda į darželį, mokyklą ir moko.“ Taip pat ir čia. Tik skaudu, kad gestų kalbos pamokų mažai, o lietuvių kalbos pamokos vyksta kasdien. Kol dirbau KKNUC, L. Gervinskienė man buvo sudariusi sąlygas vesti daug LGK pamokų. Bet buvo įsteigtas KAGKVC, Ramunė mane pakvietė į komandą ir iš mokyklos turėjau išeiti, tapo neįmanoma visur suspėti. Gaila. Man šis darbas buvo labai svarbus, visą širdį jam atidaviau.

KAGKVC laukė nauji iššūkiai. Vertėjų darbo organizavimo ir kvalifikacijos tobulinimo žinių pirmiausia sėmėmės Ispanijoje. Dėkoju R. Leonavičienei už šią ir daugelį kitų galimybių mokytis ir kaupti patirtį. Vėliau pabuvojau ne vienoje šalyje ir kaskart sužinodavau ką nors naujo. Dar 2004 m. buvau nuvykęs į Suomijos miestą Juveskiulė, ten susirinko daug kurčių kalbotyros specialistų. Jie visi kalbėjo apie gestų kalbų gramatiką. Visada žinojau, kad lietuvių k. gramatika yra sudėtinga, bet ten supratau, kad GK gramatika taip pat nelengva. Tuomet suvokiau, apie ką man ankščiau kalbėjo M. Danielius.

Tobulėti padeda veikla Europos gestų kalbos vertėjų forume (EFSLI – angl.). Šiuo metu veikia ir EFSLI DI - Kurčiųjų vertėjų komitetas. 2007 m. Madride vyko pirmoji oficiali WASLI konferencija, joje dalyvavome ir mes, trys lietuviai. Ten atkreipiau dėmesį į profesionaliai dirbusį vertėją Nigelį Howard iš Kanados. Priėjęs paklausiau: „Ar tu kurčias?“, jis atsakė „taip“, pasidomėjau: „Ar tu dirbi vertėju?“, patvirtino: „Taip, pilnu etatu.“ Tuomet susimąsčiau, jog ir pats jau esu tokį darbą dirbęs, tiesiog nesuvokiau, kad tai vertimas. Prisiminiau, kad kažkada Skandinavijoje mane kolegos yra pagyrę, kad sugebėčiau dirbti vertėju. Dabar aš šį darbą dirbu ir Lietuvoje, ir tarptautiniu mastu, padedu savo ir kitų šalių kurtiesiems kelti kvalifikaciją. Pernai vyko Europos kurčiųjų jaunimo sąjungos (EUDY) stovykla Norvegijoje, verčiau kurčneregiams. Tai buvo taip pat labai ypatinga patirtis!

Nors pats dirbu dėstytoju, esu kurčias gestų kalbos vertėjas, negaliu pasakyti, kad moku gestų kalbą tobulai. Dar tiek daug visko reikia išmokti! Nevalia atsipalaiduoti. 

Kaip vertintumėte mūsų kurčiųjų bendruomenės ir asmeninius pasiekimus Europos kontekste?

Mes ne tik pasivijome kitas šalis, kartais turime net tai, ko trūksta kitiems. Pvz., kaip gerai tvarkėmės su informacijos sklaida karantino metu. Anksčiau aš vykdavau mokytis, dabar prašo manęs atvykti mokyti. Norvegijos Ål mieste, Folkehøyskole mokykloje mokomi suaugusieji: imigrantai, kurčiųjų tėvai. Nelabai seniai ten dalinausi LGK mokymo pasiekimais, dar buvo ir kolega iš Graikijos. Skirtingų šaliai patirčiai pažinti norvegai skiria daug dėmesio. Aš ne tik juos mokiau, bet ir skatinau, kad įkurtų gestų kalbos mokytojų asociaciją. Ir Lietuvoje keliu tokį tikslą, bet mes vis atidėliojame. Kitą kartą su Nyderlandų lektore ten skaitėme pranešimus apie Europos kalbų metmenis, diskutavome, kaip mokyti gestų kalbos kaip svetimosios ir gimtosios. Manau, kad Lietuvoje turime stiprią LGK dėstytojų komandą. Tiesiog ją reikia išplėsti. Todėl prašau jaunimo prisidėti, kad galėtume įgyvendinti visus tikslus.

Pabandykime pažvelgti į ateitį. Kokios LGK perspektyvos?

Visiems mums linkiu, kad Švietimo įstatyme būtų įtvirtinta gestų kalba kaip kurčiųjų mokomoji kalba. Tuomet galimybių ja bendrauti ir jos mokytis nuo mažens turėtų ir girdinčių tėvų kurti vaikai. Kaip pasikeistų jų gyvenimas!

Vis dėlto gyvename labai geru laiku. Pvz., mano tėvai sovietmečiu negalėjo niekur išvykti, siekti mokslų,  jiems sakė, kad kurtieji nieko negali. Būdamas mažas svajojau būti mokytoju ir mokykloje girdinčiam direktoriui prasitariau apie savo svajonę. Jis man sakė: „Tu mokykloje dirbti negalėsi, nes esi kurčias.“ Direktorius išėjo į pensiją. Aš tapau mokytoju. Tačiau net kai studijavau universitete, man vis kartojo, kad gavęs diplomą padėsiu jį į stalčių, nes teks dirbti fabrike. O štai dabar kurtiesiems prieinama faktiškai bet kuri profesija, galimybių tik daugėja. Užsimezgė lygiaverčiai bendradarbiavimo ryšiai su girdinčiaisiais. Tapo įmanoma įveikti bet kokią kliūtį. Prašau, kurtieji, įrodykime, kad galime viską!

Ir dar. Jeigu kažkas skleidžia negatyvą – tiesiog girdėkite, kalba pernelyg optimistiškai – girdėkite, bet viską įvertinkite ir sprendimus priimkite patys.

Vertė LGKVC Kauno teritorinis skyrius

Straipsnis spausdintas 2020 m. rugsėjo mėn. LKD leidinyje "Akiratis"