Projektas „Mes taip nesitarėm“: kultūrinė vagystė, mainai ar bendrystės paieškos?

Dominykas VAITIEKŪNAS (34 m.) – dainų kūrėjas ir atlikėjas, profesionalus aktorius, autorinių projektų kūrėjas, gausias klausytojų auditorijas rinkusios muzikos grupės „Liūdni slibinai“ (2018 m. grupė neribotam laikui sustabdė veiklą) narys, taip pat kūręs ir Vitalijaus Špokaičio slapyvardžiu. Muzikos pasaulis visai negirdintiems žmonėms tradiciškai laikomas tolimu. Tuomet kodėl Dominykas užsimojo suvesti draugėn girdinčiuosius ir kurčiuosius ir dar per muziką, tradiciškai laikomą girdinčiųjų privilegija (?!), ko jis siekia, kokių rezultatų tikisi?

Pristatyti projekto rezultatai

Aktyviausia visuomenės dalis ir kurčiųjų bendruomenė, sudalyvavusi rugsėjo 22 d. Kaune vykusiame renginyje, turėjo progą pasidaryti pirmąsias išvadas. Tądien D. Vaitiekūnas atliko savo kūrybos kūrinį, Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro imituojamųjų dainų „Skambanti tyla“ kolektyvo narys Paulius Jurjonas dainą atliko gestų kalba, o likusieji grupės nariai šoko pagal Agnietės Lisičkinaitės parengtą choreografiją judėdami gestų kalbos „teksto“ ir muzikos vibracijų ritmu. 

Šis pasirodymas – tai unikalaus meninio-socialinio projekto „Mes taip nesitarėm“, dar vadinamo kūrybine eksperimentine laboratorija, išdava. Tądien renginio dalyviai turėjo galimybę susipažinti ir su tiriamosios, eksperimentinės projekto dalies rezultatu – pasiklausyti muzikos kitaip, per kūno vibracijas, kurias skleidžia taktiliniai grotuvai. Dera pasakyti, kad šis rezultatas unikalumu nenusileidžia pirmajam.

Apie iš skirtingų socialinių grupių suartėjimo gimusius atradimus, drauge atremtus iššūkius,  mažas ir dideles pergales dar prieš pakylant scenos uždangai Kaune „Akiračiui“ sutiko papasakoti pats kūrybinės eksperimentinės laboratorijos sumanytojas, kūrybinių ir techninių procesų režisierius D. Vaitiekūnas.

Idėja gimė iš poreikio susikalbėti       

Dominyko galvoje idėja šmėkštelėjo bežiūrint tuometinio sveikatos ministro A. Verygos spaudos konferenciją pirmojo karantino metu. Kaip pats teigia, tai buvo „įdomus vizualinis dalykas, kilo minčių apie mūsų laikmetį, apie tai, kaip mes čia būnam.“ Tad kreipėsi į LKD prezidentą Kęstutį Vaišnorą, vienintelį pažįstamą kurčiųjų bendruomenės atstovą, su kuriuo prieš metus buvo susitikęs kitame projekte. Naujovėms ir galimybėms atviras kurčiųjų lyderis nedvejodamas ištiesė ranką bendradarbiavimui ir projektas netruko įsisiūbuoti.

Aktorius teigia, seniai sau atradęs, kad pati nepatikimiausia komunikacijos priemonė yra šnekėjimas, nes kalbame esą nuo ryto iki vakaro ir dažnai... nesusišnekam. Dominykui knietėjo pabūti kitokioje terpėje, kur galioja savitos taisyklės, kurioje neveiktų lengvo kalbėjimo galimybė, ir išsiaiškinti, kas tada – gal tuomet atsiveria patikimesni komunikacijos kanalai? Iš noro pažinti, atrasti, per sunkumus ir nepatogumus išmokti kitus ir kitokius girdėti geriau, iš buitinių situacijų, kuriose sočiai nesusikalbėjimo, gimė ir projekto pavadinimas „Mes taip nesitarėm“.

„Kaip girdintis žmogus susidomėjau kurčiųjų bendruomenės komunikacijos specifika, kultūriniais aspektais, gestų kalbos estetika ir panorau tapti kultūriniu vagimi, atsinešti tai (laimikį) į visuomenę, savo muzikos tekstus paremti gilesnėmis patirtimis“, – neslepia, kad turėjo ir visuomeninių, ir asmeninių profesinių tikslų pašnekovas. Vykdydamas „amžiaus vagystę“, netruko įsitikinti, kad muzikos tekstų vertimas į gestų kalbą tėra pirmas sluoksnis, kurį nugramdžius veriasi gilesni.

Garso laboratorija

Kūrybinis darbas su „Skambančia tyla“ prasidėjo šiemet gegužę. Iki tol D. Vaitiekūnas kartu su garso operatorium Laurynu Kamarausku pusę metų rengėsi darbui - rinko medžiagą būsimoms garso ir judesio laboratorijoms, jose kartu su kurčiųjų bendruomenės atstovais, taip pat ir girdinčiaisiais, išbandė 4 specialiai šiam projektui parašytus muzikinius eskizus. Taip buvo kaupiama patyriminė informacija.

Garso laboratorija, beje, kol kas telpa... fotelyje. Išskirtiniu jį paverčia įmontuota speciali įranga. Beje, ši realizacija lietuvius pastatė į vieną gretą su pirmeiviais, ieškančiais, kaip padėti išgirsti, kai fiziškai tai, atrodytų, neįmanoma. Štai Didžiojoje Britanijoje Liverpulio universiteto ir JAV Kalifornijos Los Andželo mokslininkai sukūrė pritaikė vibrotaktilinius prietaisus, kurias šiuo metu išbando kurtieji, atėję į koncertus klausytis muzikos. Na, o mūsų šalyje profesionalus aktorius ir garso operatorius, t. y. dviese, per pusmetį sumeistravo savo technologinę alternatyvą, teturėdami gerus norus ir daug maksimalizmo. 

Na, ir gal dar šiek tiek atsirėmė į bendraminčių petį. Štai viena rėmėja padėjo įsigyti vibracinį diržą. Pats Dominykas iš kolegų pasiskolino vibruojantį kėdės atlošą ir jiedu su kolega iš jo, vibracinio diržo ir garso kolonėlių sukonstravo vibrotaktilinį fotelį, kuris ir yra garso laboratorijos „pipetė-lakmusas“ bei vieta. Jame rugsėjo 22 d. turėjo galimybę „pasėdėti“ ir jo „patogumus“ įvertinti ne tik skirtingą neprigirdėjimo laipsnį turintys bendruomenės nariai, bet ir girdintieji. 

„Įdomi patirtis“, – intriguoja pašnekovas. – Nors nežinau, kiek intensyviai ir ilgai galėčiau tokiu klausymusi mėgautis.“ Pasirodo, fizinė vibracija vargina, smegenys gana greitai pavargsta priimti naujus signalus. Įdomu, kokiomis emocijomis, pojūčiais „savo pasisėdėjimą“ apibūdins mūsų bendruomenės atstovai? Tačiau jų potyriai – jau kito kurčiųjų leidinio tema.

Mitai ir atradimai

Beveik pusmetis susitikimų kelis kartus per savaitę su „Skambančia tyla“ – smalsu, ar pavyko atrasti tikros bendrystės formulę? Iš pradžių atlikėjas bando atsisakyti, jo žodžiais, kurčiųjų vertinimo ir pabrėžia, kad atėjo čia „ieškoti įkvėpimo, o ne iškvėpimo“, bet galų gale nusileidžia.

Pasirodo, kolegos, bandę skintis kelią į kurčiųjų pasaulį prieš Dominyką, įspėjo: tai pati uždariausia socialinė grupė, ji svetimųjų neįsileidžia, ji tave atstums. O bendruomenė ne tik šiltai priėmė, bet ir plačiai atsivėrė, dosniai dalinosi pojūčiais. „Šiame projekte man sunkiau sekėsi susikalbėti su girdinčiaisiais nei kurčiaisiais“, – atvirauja pašnekovas.

Dar jo girdintys pažįstami jam sakė, kad visuomenė, girdintieji, per daug nuvertina kurčių žmonių gebėjimus ir verčia kurčiuosius susitapatinti su jų kurtumu. O jie esą nuolankiai tai ir daro. „Jų gebėjimai iš anksto nurašomi, ir dėl to man bus sunku“, – dar vieną sklandantį mitą apie kurčiuosius perpasakojo pašnekovas. Su pirmąja teiginio dalimi atlikėjas sakosi visiškai sutinkąs: „Kurtieji iš tikrųjų gali daugiau, nei patys mano.“ Tačiau išvada kiek netikėta: „Jiems projekte yra tiek pat sunku, kiek ir man.“ Taip D. Vaitiekūnas netiesiogiai įvertina ir savo naujosios kūrybinės komandos potencialą, ir „pasveria“ savo kaip muzikos profesionalo bei kurčiųjų mėgėjų galimybes.

Artistui imponuoja klausos negalią turinčiųjų humoro jausmas. Anot jo, kurtieji nesupratimą, nesusipratimus yra puikiai išmokę nuleisti juokais, ir tai jis pastebėjo ne tik „Skambančios tylos“ dalyvių laikysenoje, bet ir K. Vaišnoros, Ados Zabulionytės, savo lektorės, kuri jį mokė gestų kalbos, Ramūno Bukeikos, Ievos Aužbikavičienės elgesyje. „Bendruomenės nariai turi daug spinduliuojančio pozityvumo ir jautrumo“, – pastebi Dominykas.

Dar viena įžvalga po vykdytų tiriamųjų eksperimentų: muzikos stilius ir kurtumas neturi nieko bendro. Muzikos žanrai tiesiog yra individo „simpatijų“ reikalas. Tačiau yra ir skirtumas nuo girdinčiųjų: vos pradėję „klausytis“ kūrinio, kurtieji reikalauja teksto. „Galima sakyti, kad muzikos supratimas jiems prasideda nuo teksto, nuo geriau pažįstamos materijos. Teksto poreikis – man labai gražu, nes girdintieji tekstą dažnai nuvertina“, – šypsosi aktorius.

 Ateities planai

„Didžiuojuosi komanda, projekto dalyviais ir šiandien galiu pasakyti, kad visi ieškome atsakymų į tuos pačius klausimus“, – štai tokia D. Vaitiekūno, unikalios idėjos autoriaus ir įgyvendintojo, išvada. Ir jau nebeaišku, ar mūsų herojus kalba apie fizinio klausos pojūčio  išplėtimo ribas, ar apie bendražmogiškus dalykus.

Taip pat žada, kad kitąmet dienos šviesą turėtų išvysti jo asmeninis muzikinis albumas tokiu pat pavadinimu „Mes taip nesitarėm“. Visos patirtys, išgyventos kartu su kurčiųjų bendruomene, ras ten savo vietą. O visos dokumentuotos istorijos, planuojama, suguls į muzikinį libretą ir virs profesionaliu patyriminės muzikos scenos kūriniu – pjese ar instaliacija bei bus pritaikytas ir kurčiųjų, ir girdinčiųjų bendruomenių poreikiams. Štai tokia šiandienos siekiamybė.

Be abejonės, laukia dar netrumpa bendro kūrybinio ir eksperimentinio darbo atkarpa šių rezultatų link, savo žodį „tars“ ir aplinkybės, finansai. Kai dėl finansų, tai Dominykas kviečia visus, norinčius būti unikalaus projekto dalimi, susisiekti su juo. „Visi kartu pasaulį galim padaryti bendruomeniškesnį, išardyti skirtis. Įmanoma nutrinti visus „ne“, o stabdo mus tik požiūris“, – atsisveikindamas tikina.

Projekto vykdytojas – Lietuvos kurčiųjų draugija, projekto partneris – Kaunas 2022, projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kūrybinė komanda: scenos menų atlikėjas D. Vaitiekūnas, kompozitorius Jokūbas Tulaba, garso režisierius ir konsultantas L. Kamarauskas, VšĮ Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro imituojamųjų dainų kolektyvas „Skambanti tyla“, choreografė A. Lisičkinaitė.

Tekstą parengė Nijolė Krasniauskienė

Tekstas spausdintas 2021 m. rugsėjo mėn. leidinyje „Akiratis“