Organų donorystė – neatlygintinai dovanotas gyvenimas

Vienas donoras, palikdamas šį pasaulį, gali išgelbėti 7 žmonių gyvybes.

Organų donorystė – tai žmogaus savanoriškas ir neatlygintinas organų dovanojimas kitam, sunkiai sergančiam žmogui, kuriam reikalinga organo transplantacija. 

Tinkamo organo persodinimo laukia tiek vaikai, tiek suaugusieji keletą mėnesių ar net metų. Laukiančiųjų vietoje gali atsidurti bet kas: ne vieną sunki liga pakirto peršalus, apsinuodijus maistu ar medikamentais, po gripo komplikacijos, užsikrėtus kokiais nors virusais ir pan.

Lietuvoje persodinami svarbūs organai: širdis, inkstai, kepenys, plaučiai, kasa, akies ragena. Transplantacijų dėka pasaulyje kasmet išgelbėjama tūkstančiai gyvybių, tačiau dar daugiau žmonių miršta taip ir nesulaukę jiems reikalingo organo persodinimo. Pagrindinė to priežastis – donorų trūkumas. 

Religija ir donorystė

Didžiosios pasaulio religijos sutaria, kad donorystė – vertingas atjautos, pagalbos kitam veiksmas. Katalikų bažnyčia pritaria neatlygintinam mirusio žmogaus audinių ir organų dovanojimui kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Katalikų nuomone, organų donorystė yra broliškos meilės auka. Organų donorystei pritaria ir daugybė kitų religijų – musulmonų, indų, graikų ortodoksų ir kt.

Kas gali tapti organų donoru?

Organų donoru tapti gali kiekvienas Lietuvos pilietis sulaukęs 18 metų arba asmenys iki 18 metų, kurie teisės aktų nustatyta tvarka jau įgiję visišką veiksnumą. Savo pritarimą organų donorystei kiekvienas pilnametis asmuo gali išreikšti pasirašydamas sutikimą, kad jo audiniai ir (ar) organai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti. Pasirašęs šį sutikimą asmuo gauna simbolinę Donoro kortelę. Visgi svarbu yra ne turėti Donoro kortelę, o apie savo apsisprendimą po mirties dovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai pasikalbėti su savo artimaisiais.

Faktas: Organų donorystė po mirties yra anoniminė.