Interviu su Ramūnu Jonu Dovydėnu

Lietuvių gestų kalba (LGK) – neatsiejama Lietuvos kurčiųjų bendruomenės kultūros dalis. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius ji patyrė nemažai pokyčių. Vienas ryškiausių LGK puoselėtojų, Jonas Ramūnas Dovydėnas, savo interviu metu atskleidė svarbiausias šios kalbos istorijos akimirkas, patirtus iššūkius ir išreikštą viltį, kad kalba bus saugoma ir puoselėjama.

Jonas Ramūnas Dovydėnas užaugo laikotarpiu, kai darželiai kurtiesiems dar neegzistavo. Jis pradėjo mokytis Vilniaus kurčiųjų mokykloje, įsikūrusioje Filaretų gatvėje. Anot jo, gestų kalbos nemokėjo, tačiau stebėdamas kitus vaikus, pradėjo mokytis ir tobulinti savo gebėjimus. Po kurio laiko jo gestų kalbos įgūdžiai smarkiai patobulėjo, ir dabar daugelis jam sako, kad jo lietuvių gestų kalba graži, autentiška. 

Dovydėnas prisimena laikus, kai lietuvių gestų kalba dar nebuvo paveikta kitų šalių įtakos. Tačiau vėliau LGK pradėjo persipinti su rusiškais gestais. Tai atsitiko dėl to, kad kurtieji, kurie lankėsi Rusijoje, grįždami į Lietuvą atsinešdavo naujų gestų, kurie ilgainiui pradėjo įsitvirtinti. Ramūnas neslepia, kad šis pokytis jam kelia nuoskaudą, nes anksčiau buvo naudojami tik lietuviški gestai. Jis pabrėžia, kad ši įtaka matoma ir šiandien, kai daugelis gestų, kaip „parduotuvė“ ar „mokykla“, yra rusiškos kilmės.

Ramūnas taip pat dalinasi žiniomis apie lietuvių gestų kalbos abėcėlės raidą. Vilniuje buvo įprasta daktiliuoti viena ranka, tuo tarpu Kaune seniau buvo naudojama dviem rankomis rodoma abėcėlė. Tačiau laikui bėgant, dviem rankomis rodoma abėcėlė buvo pakeista į vienos rankos sistemą dėl patogumo, kai, pavyzdžiui, viena ranka laikai rankinę, o kita gali daktiliuoti.

Artėjant Tarptautinei kurčiųjų žmonių savaitei, Jonas Ramūnas Dovydėnas linki, kad visi kurtieji puoselėtų lietuvių gestų kalbą ir neleistų jai darkytis. „Labai myliu Lietuvą – tai mano gimtoji žemė,“ – sako jis, ragindamas skleisti ir saugoti LGK tradicijas.

LKD informacija