Ieva ir Adas: „Su savo girdinčiais vaikais ryšį puoselėjame per gestų kalbą“

Ieva ir Adas Aužbikavičiai yra iš tų žmonių, kurių kurtumas nei stabdo, nei riboja. Jie gyvena pavydėtinai aktyvų ir visavertį gyvenimą, randa laiko ne tik tiesioginėms profesinėms pareigoms, bet ir visuomeninei veiklai, rūpestingai puoselėja tarpusavio santykius ir šeimos tradicijas. Ieva spėja dirbti net kelis darbus: prie žodyno, yra LKD narių kortelių koordinatorė, Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centre filmuojasi naujienas. Adas yra dantų technikas. Pora augina du girdinčius vaikus – sūnų Elijų (6) ir dukrą Izabelę (3). Tarptautinė vaikų gynimo diena tapo puikia priežastimi su Aužbikavičių pora pasikalbėti apie jų šeimos vertybes, tradicijas, gestų kalbą.

 

Kurčiųjų bendruomenėje susikūrėte darnios, kūrybingos ir puoselėjančios šiltus tarpusavio santykius šeimos vardą. Kokios yra jūsų šeimos tradicijos?

Ieva: Prieš dvejus metus mūsų šeima pirmąkart išvyko į kelionę su palapine. Vaikams tai labai patiko.   Nuo tada artėjant vasarai jie jau pradeda laukti šių išvykų. Taip gimė tradicija. Nesvarbu, kur vykstame, ar į kurčiųjų BMW klubo suvažiavimą, ar keliaujame nederindami planų su bendruomenės renginiais, svarbu, kad nakvynės bus palapinėje.  

Adas: Dabar dėl COVID-19 planai šiek tiek keičiasi.

Ieva: Susidraugausime su nakvyne po stogu. (Šypsosi.)

 

Jūsų vaikai girdintys. Ar imate juos į kurčiųjų reabilitacijos centrų renginius? Ar abu vaikai moka gestų kalbą?

Ieva: Stengiamės, kad vaikai susipažintų su kurčiųjų bendruomene ir suvoktų, kad abu jų tėvai turi klausos negalią. Iš tiesų vaikai jau žino ir supranta, kad abu tėvai yra negirdintys, kad yra du skirtingi pasauliai. Kai sūnus buvo 2–3 metų, aš jo paklausiau: „Tu esi girdintis ar kurčias?“ Jis atsakė: „Aš kurčias.“ Jo atsakymas mane ir kitus šeimos narius pralinksmino. Leisdamas laiką su kitomis kurčiųjų šeimomis jis ir pats jautėsi esąs kurčias, bet paskui suprato, kad yra girdintis.

Abu mūsų vaikai kalba gestų kalba laisvai, tačiau skiriasi jų charakteriai. Sūnus yra labai šnekus, reikalauja daug dėmesio ir bendravimo, o dukra ramesnė, drovesnė. Bet ji tikrai moka gestų kalbą, supranta, kas jai sakoma. Tiesiog abu vaikai yra skirtingi.

 

Ar iš anksto žinojote, kad gims girdintys vaikai?

Adas: Tikėjausi, kad gims girdintys. Tačiau svarbiausia buvo, kad gimtų sveiki, o kurčias ar girdintis, tai neturėjo jokios reikšmės. Gydytoja rekomendavo atlikti DNR tyrimus. Atlikus kraujo mėginių analizę, išstudijavus abiejų mūsų giminių genealoginius medžius, palyginus, kiek buvo kurčių ir girdinčių šeimos narių, nustatyta, jog tikimybė, kad gims girdintis vaikas, yra 99 proc. Įdomu, kad žmona manė, jog mes abu gimėme girdintys ir apkurtome, bet gydytoja nustatė kitaip: žmona gimė kurčia, o aš gimiau girdintis ir apkurtau. Mano genai stipresni ir juos paveldėjo abu vaikai! (Abu juokiasi.)

Ieva: Iš tiesų visai neturėjau noro atlikti šiuos tyrimus, bet gydytoja reikalavo. Tuomet buvau trečią mėnesį nėščia ir mane toks nurodymas nustebino. Gavau siuntimą į Santariškes. Tąkart paėmė kraujo tyrimams ir atliko vaisiaus echoskopiją. Maniau, kad matysiu tik neaiškų siluetą, bet mačiau rankytes, net veiduko formą. Susijaudinau ir apsiverkiau. Tai buvo mano pirmas nėštumas, viskas buvo nauja. Antras mūsų vizitas į Santariškes buvo septintą nėštumo mėnesį. Tuomet ir pasakė mums apie girdėjimo tikimybę. Gydytoja tikino, kad reikia džiaugtis, kad vaikas galės klausytis muzikos, kalbėti, bet aš pasakiau, kad vaiką mokysiu gestų kalbos. Man su vyru yra svarbu, kad galėtumėme palaikyti tvirtą tarpusavio ryšį.

Kai laukiausi antro vaiko, taip pat liepė darytis DNR tyrimus, nors atrodė, kad ir taip viskas aišku. Patekau pas tą pačią gydytoją, mane pamačiusi ji nusišypsojo. Tąkart tyrimo atsisakiau. Tad mane tiesiog apžiūrėjo, ir tiek. Nežinojau, net kas gims. Šiandien auginame du girdinčius vaikus, bet gydytoja sakė, jog pasitaiko, kad trečias ar ketvirtas vaikas gimsta kurčias.

Adas: Kai gydytojas pradėjo tikrinti Elijaus klausą, numaniau, kad vaikas girdintis, tačiau kai imitavo garsą pirštais prie ausų, vaikas nereagavo. Akimirką pasirodė, kad sūnus kurčias, o gydytojas užrašė, kad girdintis. Pasiteiravau, kaip taip gali būti. Juk vaiko akys į garso signalą nereagavo, sėdėjo ramus. Kaip galima sakyti, kad jis yra girdintis?

Ieva:  Prisiminiau, papildysiu tave. Sūnui būnant man ant rankų, gydytojas viena ranka rodė į vaiką, o kitoj rankoj laikė barškutį ausies pusėje ir barškino, tai sūnus lėtai atsisuko žaislo pusėn, ne iš karto. Aš sakiau, jog neatrodo, kad jis girdi, labiau panašu į neprigirdintį ar silpnesnės klausos. Tada gydytojas pakeitė poziciją, barškino žaislą prie kitos ausies ir sūnus vėl ne iš karto, bet lėtai atsisuko. Tai truko ilgiau nei minutę. Tada gydytojas pasakė, kad vaikas tikrai girdintis. Buvo labai keistas ir įdomus tyrimas. Antro vaiko audiogramos daryti net neketinome. Bet kai sukako pusantrų metų, teko dėl darželio. 

 

Ar buvo atvejų, kai vaikai jums vertė?

Adas: Buvo. Bendravau su asmeniu, bet mums sunkiai sekėsi susikalbėti, vis prašiau pakartoti ar parašyti, ką sako. Vienu metu, kai tas žmogus pasakė žodį, sūnus man išvertė. Man buvo geriau  susišnekėti pačiam, bet sūnus tiesiog norėjo padėti.

Ieva: Vasaromis krikšto dukra Kotryna dažnai būna pas mus. Vieną vasarą su krikšto dukra Kotryna leidom laiką kartu, vaikščiojom, apsipirkom ir pamačiau šalia parduotuvę „Telią“. Man kaip tik reikėjo išsiaiškinti dėl paslaugų kainos. Norėjau vaikus palikti prie parduotuvės, o pati planavau susirašinėti su darbuotoju, bet Kotryna pareiškė, kad nori paversti. Ir ji truputį man padėjo susikalbėti. Sūnus irgi matė šią situaciją. Diena taip ir praėjo, mes dar kažką veikėme, o grįžęs namo jis manęs pasiteiravo, ar jam taip pat reikia versti. Manė, kad aš jam liepsiu. Paaiškinau, kad tikrai ne, o Kotryna pati pasisiūlė paversti. Sūnus tuomet pažiūrėjo į mane ir susimąstė.

Kitąkart nuvykome į stovyklą. Vaikai žaidė ir dūko, tarp jų buvo vienas kurčias vaikas, jis  nešiojo klausos aparatus. Sūnus žiūrėdamas į jį pasakė, kad, jeigu ateityje jo klausa susilpnės, jis nešios klausos aparatus. Aš pasakiau, kad tai yra jo pasirinkimas, kaip jis nuspręs, taip ir bus. Jis tada labai daug kažką sau svarstė.

Trečias įsimintinas įvykis nutiko rudenį. Tvarkiau vaistinėlę ir pastebėjau, kad termometras skilo. Žinojau, kad ištekėjęs gyvsidabris gali kelti pavojų, todėl nuėjau į vaistinę. Vaistininkė pasakė, kad reikia kviesti pagalbą. Davė man telefono numerį, aš paskambinau vertėjui, bet jis galėjo atvykti tik pavakare. Su vaiku tuo metu žaidėm ir pastebėjau, kad skamba mano mobilusis. Ignoravau, parašiau, kad galiu bendrauti tik SMS. Bet telefonas vis skambėjo. Porą kartų atmečiau signalą ir sūnaus pasiūlymą atsiliepti, kol galų gale nusileidau. Ir Elijus vertė tai, ką sakė telefonu: „Jau tuoj atvažiuos“, „Palaukit penkias minutes“, o tada pašnekovui išvertė mano žodžius: „Mama sako, gerai.“  

Tai buvo įdomi patirtis, bet tokiems reikalams yra vertėjo paslaugos, o vaiko apkrauti tokiais dalykais tikrai nenoriu. Mums svarbiausia bendravimas.

 

O buvo atvejų, kai darželyje buvo sunku susikalbėti su auklėtoja, ar pasitaikė girdinčių vaikų patyčių?

Ieva: Kai pirmą kartą vedžiau vaiką į darželį, pasitaikė senų pažiūrų auklėtoja, bendrauti su ja buvo truputį keista, bet mes susikalbėjome. O kai vaikas paaugo, perėjo į kitą grupę, pasikeitė ir auklėtoja, atrodė viskas visai neblogai. Kai darželyje pasikeitė direktorė, padėtis dar pagerėjo ir aš pasisiūliau surengti paskaitą auklėtojoms apie kurčiuosius. Norėjau paaiškinti, kodėl esant darželyje vaikų, kurių tėvai negirdi, privaloma jiems suteikti informaciją gestų kalba, taip pat ketinau supažindinti su gestų kalba ir kurčiųjų kultūra. Paskaita visiems patiko, sulaukiau dėmesio, pasijutau svarbi, su manimi pradėjo sveikintis. (Abu šypsosi.)

Sūnus mūsų nesidrovi, jis didžiuojasi savo tėvais ir drąsiai sako kitiems, kad jo tėveliai kurtieji. Jeigu sutinku pažįstamą ir pradedu kalbėti su juo gestų kalba, o pašaliniai atsisukę žiūri, sūnus į tai nekreipia dėmesio. Dukra – taip pat. Smalsaujančių būna, bet jokių patyčių ar erzinimo nepatiriame. (Abu purto galvas.)

 

Gal pažįstate kitų kurčių tėvų, auginančių girdinčius vaikus? Ir gal žinote, ar jų auklėjimo principai panašūs į jūsų?

Adas: Pažįstame tokių šeimų. Pastebėjome, kad auklėjimo metodika skiriasi. Dalinamės informacija, nuoširdžiai pakonsultuojame. Jie taip pat pataria. Sakau jiems, kad artikuliuoti nereikia, geriau mokyti gestų kalbos, o šnekėti vaikai išmoks darželyje, mokykloje. Ten bus girdinčių žmonių aplinka ir jie natūraliai išmoks kalbėti. Mūsų šeima laikosi nuomonės, kad bendrauti su girdinčiais vaikais reikia gestų kalba. Žinoma, būna, kad pasakau keletą žodžių, pvz., vardą, „ateik“, „ne“ ir kitų trumpų žodelių. Tik tiek.

Ieva: Kai tėvams gimsta girdintis vaikas, jie mano, kad su juo reikia tik kalbėti, bet tikrai yra ne taip. Jeigu pats esi kurčias, tai ir su vaiku bendrauk savo gimtąja kalba, taip jis greičiau jos išmoks. Reikia ne galvoti, kad vaikas yra girdintis, o tiesiog natūraliai su juo bendrauti gestų kalba, kaip su kurčiuoju. Kodėl? Juk yra televizija, viešasis transportas ir kita aplinka, kur vaikas savaime mokosi žodinės kalbos. Nereikia laikyti gestų kalbos nuošalyje. Tai labai brangi ir vertinga kalba. Nemokant galima gestikuliuoti, juk gestų kalba labai stipri vizualiai. Ji nėra neįkandamas riešutėlis, ją galima išmokti. Ir savo šeimos narius mokau gestų kalbos, bet juos sunku pakeisti, yra senų pažiūrų.

Aš svajoju, kad kada nors mano vaikų antrosios pusės taip pat mokės gestų kalbą. Norėčiau su jais palaikyti artimą ryšį. Tai mano svajonė, bet, kaip bus, parodys ateitis.

 

Kokią žinutę norėtumėte perduoti skaitytojams?

Ieva: Norime visiems palinkėti branginti gestų kalbą, saugoti, kad ji neišnyktų. Girdintieji tikrai gali išmokti mūsų kalbą, tuomet būtų patogi abipusė komunikacija. Juk nėra sunku parodyti nors keletą gestų, o pradėjus gestikuliuoti galima išmokti kalbą ir puikiai. Tai įmanoma! Girdintiems tėvams, kuriems gimsta kurti vaikai, linkime nebijoti gestų kalbos. Kuo daugiau bendrausite su vaiku gestų kalba, tuo stipresnis bus abipusis ryšys.

 

Išvertė ir parengė Vaida LUKOŠIŪTĖ

Spausdinta 2020 m. birželio mėn. leidinyje „Akiratis“ Nr. 6 (407)

 

Kokia jūsų reakcija?

like
0
dislike
0
love
4
funny
0
angry
0
sad
0
wow
0