Paslaugų ir aplinkos pritaikymas kurčneregiams (II dalis)

Paslaugų ir aplinkos pritaikymas kurčneregiams (I dalis)

Vertimo metodų specifika būdinga kurčneregiams asmenims

Vertimo paslaugų metodo pasirinkimas yra labai individualus ir jis priklauso nuo asmens regos ir klausos sutrikimo laipsnio. Vertimo metodas priklauso ir nuo ryšio metodų, kuriuos kurčneregys naudoja perduodamas ir priimdamas informaciją. Kurčneregys asmuo pats nusprendžia, koks informacijos gavimo metodas jam yra palankiausias ir priimtiniausias. Dažniausiai yra naudojami šie metodai:

1. Taktilinis vertimas (liečiamasis vertimas)

Taktiliniu vertimu dažniausiai naudojasi kurčneregiai, mokantys gestų kalbą. Tai reiškia, kad prieš tapdami kurčneregiais, jie turėjo regėjimo sutrikimų, bet bendravo gestų kalba. Taktilinio vertimo metu vertėjas verčia kalbą į gestus pakišdamas savo rankas po kurčneregio rankomis. Kurčneregys švelniai laiko vertėjo rankas, kad galėtų gestų reikšmę suvokti ne matydamas, o liesdamas. Priklausomai nuo kiekvieno asmens (vertėjo ir kurčneregio) įgūdžių, gestai gali būti rodomi viena ranka arba abiem rankomis. Kadangi lytėjimo metu kurčneregiai negali „matyti“ vertėjo neverbalinės išraiškos, kas būtų įprasta gestų kalboje, tai reikalauja tam tikrų gestų pakoregavimo arba pakeitimų bei gestų kalbos gramatinės struktūros. Tokie koregavimai ir pakeitimai būtini, jei norime, kad kurčneregys pilnai suprastų jam į taktilinę gestų kalbą verčiamą informaciją.

2. Vertimas iš arti

Vertimas iš arti yra gestų kalbos vertimas, tačiau laikantis daug mažesnio atstumo, nei būtų įprasta. Tokį vertimo variantą dažniausiai naudoja kurčneregiai, kurių regėjimas yra silpnas arba neryškus. Tinkamas vertimo artumas, t. y., atstumas, kuriuo vertėjas turėtų versti, nustatomas pagal kurčneregio regėjimo sutrikimo laipsnį. Šis atstumas gali skirtis: asmuo, turintis labai artimą regėjimą (pvz., regos atrofija, katarakta, glaukoma), gali norėti, kad vertėjas sėdėtų labai arti, o kitas asmuo, turintis aiškų matymą, bet labai ribotą regėjimo lauką, gali norėti, kad vertėjas sėdėtų šiek toliau. Svarbu pabrėžti, kad kurčneregiai asmenys, kurių regėjimas yra silpnas ar neryškus, dažnai sunkiai mato gestus ir negali jų pilnai sekti, net jeigu vertėjas ir yra šalia. Todėl vien artumo nepakanka, kad kurčneregys, turintis likutinį regėjimą, visą informaciją gautų gestų kalbą, todėl būtina užtikrinti šiuos vertimą palengvinančius veiksnius:

• vertėjas turi dėvėti vienspalvius drabužius, kurie sukuria kontrastą kūno spalvai;
• reikia naudoti tamsų foną, kuris neblaškytų dėmesio, o taip pat – pasirūpinti apšvietimu, kai jis yra būtinas;
• vertėjas turi sugebėti įvertinti kurčneregio regėjimo gebėjimus, pvz., įvertinti vertimo atstumą iki kurio jis gali atpažinti objektus ir atitinkamai pateikti informaciją apie aplinką (kalbėtojo tapatybę, veido išraiškas, situacijas ir santykius). Gestų kalbos vertėjui, įpratusiam versti kurtiesiems, toks vertimas iš pradžių gali pasirodyti sudėtingas ar netgi nepatogus.

3. Vertimas vizualiniuose rėmuose (riboto matymo vertimas)

Vertimas vizualiniuose rėmuose kartais dar vadinamas sumažinto periferinio lauko vertimu arba riboto matymo vertimu. Kadangi asmens regos laukas gali būti sutrikęs įvairiuose jo ruožuose, ne tik periferijoje, bet ir centrinėje zonoje, todėl pasirinktas terminas apima visų rūšių regos lauko sutrikimus. Jeigu įprastai vertimo metu ribos, kur gali būti vertėjo rankos yra šiek tiek aukščiau virš galvos ir šiek tiek žemiau juosmens, tai šiuo vertimo atveju erdvė, kurioje vertėjas gali versti, yra daug siauresnė. Vertimo erdvės plotas priklauso nuo kurčneregio likutinio regėjimo dydžio arba nuo periferinio regėjimo būklės. Toks vertimas tinkamas kurčneregiams, kurie turi pigmentinę retinopatiją arba pigmentinį retinitą su klausos sutrikimu. Gestų rodymo erdvės plotas priklauso nuo kurčneregio likusio periferinio matymo (kiekvieno kurčneregio poreikiai skiriasi pagal periferinio matymo lauką). Būtent tai lemia, kokioje erdvėje gali būti rodoma gestų kalba. Yra galimybė nustatyti optimalų atstumą, kad kurčneregio turimi regos likučiai gebėtų aprėpti visus rodomus gestus.

Gestų kalbos vertėjai, kurie neturi vertimo vizualinių rėmuose patirties, dažnai jaučiasi neužtikrintai dėl gestų kalbos vartojimo erdvės ploto nustatymo, todėl kartais neatsižvelgdami į kurčneregio poreikius pradeda versti taip, tarsi verstų kurčiajam. Gestų kalbos vertėjai nėra įpratę prie tokio kontakto, todėl atlikdami vertimo paslaugą jie nesijaučia patogiai.

Šio tipo vertime yra neišvengiamas tam tikrų gestų ar raidžių pritaikymas, jeigu jie „pabėga“ iš regėjimo lauko, pavyzdžiui, bet koks rodomuoju pirštu rodomas gestas (kuris gestų kalboje nelaikomas nemandagumo ženklu, o priešingai – būtinybe), rodomas ne ištiesta ranka, kaip yra įprasta, o taip, kad būtų matomas regėjimo lauke.

4. Vertimas aiškiai kalbant

Tokį vertimo būdą renkasi tie kurčneregiai, kurie turi pakankamai klausos likučių, kad gebėtų girdėti ir suprasti aiškią žodinę kalbą. Toks vertimo būdas taip pat gali būti naudojamas nepriklausomai nuo to, ar asmuo nešioja klausos aparatą(-us), ar ne. Viena iš pagalbinių priemonių yra individuali uždaro ciklo sistema (tam tikra individuali indukcinė kilpa), kurią sudaro mikrofonas su siųstuvu ir imtuvas, tvirtinamas prie klausos aparato. Vertėjai verčia tiesiogiai į mikrofoną, o kurčneregys individualiai reguliuoja garsumą iki jam tinkamo lygio. Tokiu vertimo būdu jis gali visiškai girdėti tik tai, ką į mikrofoną kalba jo vertėjas, kurio balsą jis gerai supranta. Kai kurie kurčneregiai, kurie nešioja klausos aparatą(-us) gali prisijungti ir prie kilpinės (FM) sistemos. Tokia sistema paprastai yra įrengiama patalpoje, kurioje vyksta susirinkimas, renginys ar kitokia veikla ir visi klausos aparatų nešiotojai gali pasijungti savo klausos aparatus prie kilpinės sistemos, kad išvengtų pašalinių garsų ir girdėtų tik tai, kas yra kalbama per mikrofoną arba garsiakalbį. Tokiu atveju vertėjas nėra reikalingas. Vertėjas reikalingas tik tais atvejais, kai neįmanoma pasinaudoti jokia technika, o asmeniui, turinčiam mažesnį klausos sutrikimą, vertimas yra atliekamas tiesiai į ausį. Kai kurie asmenys, kurie truputį mato, išnaudoja šį gebėjimą skaitymui iš lūpų.  Atsižvelgiant į regėjimo sutrikimo laipsnį, kurčneregys gali paprašyti, kad vertėjas kalbėtų prie pat ausies arba žiūrint akis į akį, visai nepriklausomai, ar žmogus nešioja klausos aparatą(-us), ar ne.

5. Daktilinis vertimas (vertimas pirštų abėcėle)

Daktilinį vertimą dažniausiai renkasi tie kurčneregiai, kurie niekada taip ir neišmoko gestų kalbos, nes beveik visą savo gyvenimą buvo akli, arba todėl, kad buvo neprigirdintys, bet neišmoko gestų kalbos, nes rėmėsi savo turimos klausos likučiais. Šį metodą sudaro rašytinių raidžių formos pavertimas tokia forma, kurią kurčneregiai gali suvokti lytėjimu. Toks metodas apima kelias vertimo rūšis.

Verčiant daktiliu svarbu pabrėžti keletą pagrindinių ypatybių, kurios dažnai lieka nepastebėtos. Viena iš jų yra ta, kad pirštų abėcėlė remiasi rašytine žodžio forma, kiekvieną žodžio raidę atvaizduojant savita rankos forma, kuri yra sutartinė – nustačius ryšį tarp rankos formos ir raidės, jo negalima savavališkai pakeisti, siekiant užtikrinti kiekvienos atskiros raidės atpažįstamumą. Tam tikra prasme daktilinį vertimą galima apibūdinti kaip žodžių rašymą, tačiau su būdingomis rankų formomis, kurias kurčneregiai visada atpažįsta kaip atitinkamas abėcėlės raides.

Asociatyvi nuotrauka

Kitas dalykas, apie kurį dažnai nekalbama, bet kurį reikėtų paminėti dėl bendro suvokimo – raštingumo problema. Kad kurčneregys galėtų naudotis daktiliniu vertimo metodu, jis turi būti raštingas. Tai reiškia, kad asmuo turi pažinoti visas raides ir gebėti jas sujungti, kad susidarytų prasmingas žodis. Šis įgūdis vadinamas fonologiniu suvokimu. Be to, asmuo taip pat turi išmanyti sakytinę kalbą, jos žodyną ir gramatiką, kad suprastų ištisus sakinius ir įprasmintų žodžių virtinę, pateikiamą rankiniu būdu.

Kalbant apie daktilinį vertimo metodą dažniausiai mes turime omenyje, kad yra naudojama abėcėlė viena arba abiem rankomis. Svarbu pabrėžti, kad gestų kalbos daktilis nėra universalus – kiekviena šalis turi savo pirštų abėcėlę. Žodžius galima išdaktiliuoti dviejų rankų abėcėle, kuri atkartoja didžiąsias raides, arba vienos rankos abėcėle, kuri atkartoja mažąsias raides. Abu daktiliavimai gali būti atliekami taip, kad būtų suvokiami ir vizualiai, ir lytėjimu. Kai kuriose šalyse pirštų abėcėlė yra identiška kurčiųjų naudojamai abėcėlei, o kitose abėcėlės raidės yra minimaliai pakoreguotos, kad kurčneregiai galėtų jas lengvai suvokti lytėdami.

Daktiliuojant pirštais, priešingai nei rašant abėcėlę rankomis, dažniausiai naudojamas rodomasis arba vidurinysis pirštas rašant didžiąsias raides ant kurčneregio rankos delno. Yra ir kitų pirštų rašybos formų, pavyzdžiui, Lorm arba Malossi, kurios vartojamos tam tikrose šalyse.

Speciali šio vertimo metodo rūšis – Brailio rašto raidžių perdavimas kurčneregiui asmeniui naudojant tris vidurinius abiejų rankų pirštus kaip Brailio rašto mašinėlės klavišus, arba naudojant tris vidurinius vertėjo abiejų rankų pirštus kaip Brailio rašto raidžių taškus, kurie vėliau yra įspaudžiami į kurčneregio delną.

6. Vertimas iš kalbos į tekstą

Šis metodas apima įvairias galimybes. Vertimas gali būti atliekamas rašant raides su storu, tamsiu rašikliu (pvz., juodu žymekliu ar flomasteriu) ant popieriaus lapo arba užrašomas pasitelkiant technines priemones. Vienas labiausiai paplitusių tokio vertimo metodų yra naudotis transkribuotojo (kuris viską suveda į kompiuterį) paslaugomis. Šių paslaugų metu į kompiuterį yra suvedama visa kalba ir foninė informacija: kas kalba, koks skamba juokas, kokia yra auditorijos reakcija, ar kas nors išeina iš salės, ar į ją įeina ir pan. Visas vedamas tekstas tuo pačiu metu yra rodomas per didelį ekraną, iš kurio kurčneregys, pasinaudodamas savo regos likučiu, gali perskaityti tekstą arba vertėjas gali jam garsiai perskaityti, kas buvo pasakyta ir kas vyko susitikimo metu.  Projektuojamas tekstas dažniausiai yra padidintas ir paryškintas, o kad būtų lengviau skaityti, ekranas (užsklanda) paprastai būna švelnios geltonos arba kreminės spalvos.

Panašus metodas yra taikomas atskiriems kalbos vartotojams. Rašantysis mašinėle ar kompiuteriu užrašo visą žodinę ir vaizdinę informaciją, o kurčneregys skaito tuos duomenis iš kompiuterio ekrano, esančio priešais save. Šrifto dydis, paryškinimas, spalva, taip pat ir fono spalva yra pritaikomi individualiai pagal kurčneregio poreikius.

Kurčneregiai, kurie moka arba yra susipažinę su Brailio raštu, gali naudotis panašiu vertimo būdu, tačiau šiuo atveju paprastas ekranas yra pakeičiamas į Brailio rašto ekraną, prijungtą prie rašančiojo klaviatūros. Brailio raštu galima naudoti ir Brailio užrašų knygelę, prijungtą prie tekstą suvedančio asmens kompiuterio. Kurčneregys tokiu atveju pirštais perbraukia Brailio ekraną ir perskaito vertimą.

Panašiai veikia ir kurčneregių užrašų knygelė. Vienintelis skirtumas yra tas, kad ją galima prijungti prie mobiliojo telefono įrenginio. Šių metodų privalumas yra tas, kad įvestą tekstą galima išsaugoti kompiuteryje, o vėliau vėl prie jo grįžti. Toks metodas tinkamas ir renginio programoms ar protokolams rengti. Tačiau tokie techniniai sprendimai dažniausiai yra labai brangūs ir ne visi kurčneregiai gali sau leisti įsigyti tokį įrenginį.

Apibendrinant visą informaciją dar kartą priminsime, kad visos kurčneregiams teikiamos paslaugos yra atliekamos individualiai, prisitaikant prie kurčneregio poreikių. Trys specializuotų paslaugų funkcijos: kalbos vertimas, mobilumo (judėjimo) palaikymas ir vaizdinių duomenų perteikimas. Visas šias funkcijas gali atlikti vertėjas arba jos gali būti padalytos vertėjui, kontaktiniam asmeniui ir asmeniniam asistentui.

LKD informacija