Žongliravimo gyvenimo kamuoliukais taisyklės

„Gyvenimas – tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai – tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas – kaip guminis kamuoliukas. Jeigu leisi jam nukristi – jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai – šeima, sveikata, draugai ir principai – stikliniai. Jeigu leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas.“


Šiais amerikiečių rašytojo Jameso Pattersono žodžiais prasidėjo mano pasikalbėjimas su Klaipėdos Litorinos mokyklos surdopedagoge metodininke Lina Grigaliūniene. Laikydamiesi žaidimo taisyklių, bandysime pažongliruoti visais penkiais kamuoliukais.

Darbas

Į kurčiųjų pasaulį Lina atėjo prieš du dešimtmečius, baigusi tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Defektologijos fakultetą ir įgijusi oligofreno pedagogo ir logopedo specialybę. Būtina paminėti, kad Lina keturis stojamuosius egzaminus išlaikė penketais ir prie šio įspūdingo rezultato pridėjo puikius penkerių studijų metų rezultatus, vainikuotus raudonu diplomu. Todėl ne vienam turėtų būti įdomu, kodėl taip gerai besimokanti mergina pasirinko ne prestižines teisės, medicinos ar ekonomikos studijas, o atsidavė nelengvam pedagogo darbui. Bandžiau spėti, kad tai užkoduota giminės genuose, bet nepataikiau. Dauguma mano pašnekovės giminaičių dirba prekybos ir ekonomikos srityse.

Priežastis buvo paprasta – Lina nepaprastai myli vaikus ir visada žinojo, kad patiks su jais  dirbti. Taip ir atsitiko. Tiesa, stodama į Defektologijos fakultetą L. Grigaliūnienė buvo įsitikinusi, jog dirbs logopede, ir net nenujautė, kad visą savo gyvenimą teks skirti klausos negalią turintiems žmonėms. O ir institute apie kurčiuosius buvo dėstoma tik vieną semestrą, nes daugiausia dėmesio per studijas buvo skirta lietuvių kalbai ir literatūrai, logopedijai ir vaikų, turinčių intelekto sutrikimų, ugdymui.

Jauna absolventė, turinti dažais kvepiantį diplomą, liudijantį apie gana plataus profilio kvalifikaciją, sudomino tuometinį Klaipėdos švietimo skyriaus vedėją. Jis pasiūlė laikinai padirbėti pradinių klasių mokytoja vietoj motinystės atostogų išėjusios pedagogės. Ar darbas, neatitikęs merginos svajonių, ar nežinomos mokyklos naujame, bet atokiame miesto rajone pavadinimas, ar Šiaulių instituto darbuotojų komentaras, kad raudonas diplomas suteiks būsimai pedagogei didelių privilegijų, tačiau toks vedėjo pasiūlymas nesužavėjo Linos. Ir ji pati save nustebindama pasakė griežtą „ne“! Po kelių savaičių Lina oficialiai įsidarbino garsaus pedagogo Stanislovo Rumbučio vadovaujamoje internatinėje mokykloje (dabar - Klaipėdos vaikų globos namai „Rytas“), kur buvo atidarytos pirmos klasės vaikams, turintiems klausos negalią. Tos kelios klaselės vėliau išaugo į mokyklą, kuri netrukus minės dvidešimtmetį. Ir į dvidešimtmečio metraštį Lina drąsiai gali įrašyti savo patirtį mokant vaikus pajusti, išgirsti ir ištarti garsus, skiemenis, žodžius.

Ne iš karto Lina įgyvendino savo svajonę tapti logopede. Nors ir nesiveržė jos link. Savo karjerą kurčiųjų mokykloje pradėjusi pradinėse klasėse Lina manė, kad tai ir yra jos didžioji gyvenimo svajonė. Jai patiko būti tarp vaikų, matyti, kaip nedrąsūs parengiamosios klasės mokinukai po penkerių metų paleidžia jos ranką ir tvirtais žingsniais peržengia penktos klasės slenkstį, o paskui ir vėl iš naujo sutikti naujus baugščius, bet smalsius mažylius. Siekdama kuo geresnių rezultatų savo ugdytiniams, jauna pedagogė su kolege kreipėsi pagalbos į dabartinį Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą, ir čia joms pagalbos ranką ištiesė centro darbuotojai – Aldona Vėliūtė, Alfonsas Mitkus. O iš Telšių kartą per savaitę į Klaipėdą atvykdavo buvusi Telšių kurčiųjų mokyklos lituanistė Danutė Gabalienė, kuri vėliau tapo pirmosios kurčiųjų mokyklos Klaipėdos mieste direktore. Šiandien Lina su šypsena prisimena, kaip veždavo traukiniu į Klaipėdą maišus, prikrautus vilniečių dovanotos metodinės literatūros ir vadovėlių, o D.Gabalienė iš savo miesto veždavo pačios pagamintas metodines priemones ir užduotis laiko nugelsvintame popieriuje.

Principai

Po kelerių metų L. Grigaliūnienė, gavusi pasiūlymą padirbėti logopede, susimąstė. Perspektyva iš šurmuliuojančios klasės, su kuria taip smagu buvo ne tik dirbti, bet ir keliauti, kurti, dalyvauti įvairiuose projektuose, eiti į tylų kabinetą lyg ir nebeviliojo. Tačiau tuo metu mokyklai labai reikėjo kompetentingo specialisto, todėl visų akys krypo į mano pašnekovę.

Ir štai šiandien prieš mane sėdi jaunatviška, savimi pasitikinti ir kasdien besidžiaugianti savo darbo pasiekimais specialistė. Pasirodo, individualus darbas su neįgaliais girdėti vaikais buvo itin didelis iššūkis pedagogei, nes reikėjo vaikus taip sudominti, kad nuobodus klausos lavinimas ir garsų tarimo mokymas pavirstų patrauklia veikla. Tai ne pamokos būriui smalsuolių, kai darbą galima derinti su žaidimais, išvykomis, šventėmis. Tai ilgas, kartais monotoniškas ir labai sunkus procesas. Kad Linai pavyko tai pasiekti, liudija ne kartą matyti linksmai į užsiėmimą striksinčių mažylių vaizdai. Tai patvirtina ir iš kabineto sklindantis ne tik jos ir vaikų juokas, bet ir įvairių prietaisų, muzikos instrumentų garsai ir net... žvėrių balsai.

Savo darbo patirtimi pedagogė dar su keliomis mokyklos darbuotojomis dalijasi Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, kur dėsto būsimosioms socialinėms pedagogėms, pasirinkusioms darbo su klausos negalią turinčiais asmenimis studijų kryptį.

Nuo rugsėjo pirmosios surdopedagogė L. Grigaliūnienė priėmė dar vieną profesinį iššūkį – savo vaikučių ateitį jai patikėjo pirmieji naujai atidarytos ikimokyklinės grupės „Delfinukai“ tėveliai. Pašnekinusi vienos „delfinukės“ Gintarytės mamą Laurą Dargienę sužinojau, kad Lina pirmoji suteikė kvalifikuotą pagalbą ir visą reikiamą informaciją jų mergytei po kochlearinio implanto operacijos, nors ji dar nelankė mūsų darželio. „O apie surdopedagogės Linos darbą, –   kalbėjo  Gintarės mama, –  liudija be galo didelis dukrytės noras eiti į jos užsiėmimus ir sparčiai besivystanti mažosios kalba.“

Nuo kovo mėnesio Linos laukia dar viena profesinė naujovė – surdopedagogo konsultacijos miesto pedagogams, ugdantiems integruotus klausos negalią turinčius vaikus, taip pat ir kochlearinių implantų naudotojus. „Sakoma, – juokėsi Lina, – kad darbą reikėtų keisti kas septynerius metus. Norėdama suspėti su kurčių vaikų ugdymo naujovėmis, aš taip ir darau: mokausi, tobulinuosi, keičiu darbo metodus ir būdus, plečiu savo teikiamų paslaugų ratą. Tai prilygsta darbo keitimui kas kelerius metus.“    

Draugai, sveikata ir šeima

Šiuos kamuoliukus sudėjau į krūvą, nes vieno kamuoliuko mėtymą nelabai pavadinsi žongliravimu. Tiems, kuriems atrodo, kad žongliravimas trimis kamuoliukais yra juokų darbas, siūlau patiems pabandyti žaisti, kad įsitikintų žaidimo technikos sudėtingumu.

Taip pat nelengva suspėti skirti laiko sau, šeimai ir draugams. Jaunystėje Lina su draugais išmaišė beveik visą buvusią Sovietų Sąjungą, aplankė nemažai Europos šalių. Tai jos didysis hobis. Tuo metu šeimos neturėjusi pedagogė sako aplankiusi beveik visas Europos šalių sostines. Šiandien ji vėl grįžta į savo jaunystės kelionių miestus, bet jau su šeima, kurią Lina pavadino svarbiausiu kamuoliuku žongliravimo grandinėje. Jos sūnūs – penkiolikametis Lukas ir vienuolikos Pijus – tėvų dėka aplankė beveik visus atrakcionų parkus, susipažino su pačiu tikriausiu Kalėdų Seneliu iš Laplandijos, o dabar tėvų iniciatyva pradėjo pažintį su gražiausių Europos miestų istorijomis. Laisvu nuo darbų, mokslų ir kelionių metu šaunioji šeimyna, priklausomai nuo sezono, stojasi ant slidžių arba sėda ant dviračių ir vejasi vėjo nešamas savo gyvenimo bures.

Šeima Lina vadina ne tik tris savo vyrus, bet ir Klaipėdos valstybinėje kolegijoje dėstančios sesers Silvos šeimą; brolio dvynio Roberto didelę šeimyną; savo tėvelius, tetas, dėdes, pusbrolius ir pusseseres. Visiems susirinkus, vieno stalo susėsti tikrai nebeužtenka. Gal todėl, turėdama tokią plačią giminę, Lina draugų turi nedaug. Tačiau jie, patikrinti įvairiausiose gyvenimo situacijose, visada yra šalia. Linai atrodo, kad jie greta yra visą jos gyvenimą.

Noras visada ir visur būti su draugais ir savo šeima, siekis nuolat tobulėti profesinėje srityje  prislopino dar vieną Linos pomėgį – knygų skaitymą. Laisva valandėlė su mėgstamu romanu moteriai tapo prabanga. Tiesa, miegamajame ant naktinės spintelės visada guli pradėta skaityti knyga. Ir savo gyvenimo vertybes, sudėtas į penkis kamuoliukus, moteris atpažino J. Pattersono knygoje „Siuzanos dienoraštis Nikolui“.

Klaipėdos Litorinos mokyklos mokytoja
Sigita KOROLIOVĖ

 Logopedinė mankštelė su darželinuke Austėja.
Mažoji „delfinukė“ Gintarytė mokosi pasakoti apie savo dienotvarkę.
Imigrantė iš Kaliningrado Vitalija sparčiai vejasi lietuviškai kalbančius bendraamžius.
 

 


 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 2 ]