Sėkmingas ėjimas nežinomybės labirintais

Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centro darbuotoja Virga Rimkuviene yra Vilniaus kolegijos pirmosios gestų kalbos vertėjų laidos absolventė. Virga po studijų nesusigundė ieškotis darbo arčiau namų, ežerų apsupto Ignalinos krašto. Ji į uostamiestį vykti apsisprendė akimirksniu ir iki šiol dėl nieko nesigaili.

Neįprastas pasirinkimas

Į Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetą Virgą atviliojo ten studijavusi pusseserė. Tuo metu, kai Ignalinos Česlovo Kudabos vidurinės mokyklos abiturientei reikėjo nuspręsti, kur studijuoti, labai madingos tapo socialinio darbo studijos. Ji, paklausiusi savo giminaitės, po socialinio darbo studijų programos antrą įrašė pirmąkart fakultete atsiradusią lietuvių gestų kalbos specialybę. Socialinio darbo studijoms Virgai neužteko stojamojo balo, tačiau gavo kvietimą studijuoti niekam nežinomą lietuvių gestų kalbą.

Paklausta, ar nejautė jokios baimės ir abejonių, jauna moteris juokdamasi atsakė, kad apie naują specialybę nebuvo nei gerų, nei blogų atsiliepimų, buvo net įdomu išbandyti tai, apie ką niekas nežino. Kaip tradicinės pasakos herojai, taip ir Virga iškeliavo nežinia kur parsinešti nežinia ko.

Pasidomėjus, ar ta jaunatviška avantiūra nenuvylė, Virga energingai papurtė galvą, nes gestų kalba ją įtraukė nuo pat pirmų dienų. Lietuvių gestų kalbos dėstytojas Ramūnas Rentelis buvo ir pirmasis jaunos studentės gyvenime sutiktas kurčiasis. Virgai patiko ir dėstytojas, ir gestų judesiai, ir galimybė susipažinti su kitaip kalbančių žmonių istorija bei kultūra.

Pirmakursę šiek tiek nuvylė, kad gestų kalbos paskaitų buvo daug mažiau nei lietuvių kalbos užsiėmimų. Tačiau ji su keliomis draugėmis sugalvojo, kaip užkamšyti šią spragą – jos įsiprašė tapti dėstytojo R. Rentelio pasivaikščiojimo su šunimi palydovėmis. Kai tik atsirasdavo galimybė, studentės, nekreipdamos dėmesio nei į lietų, nei į pūgą, iki tamsos vaikštinėdavo su dėstytoju, jo šunimi ir vis bendraudavo... Taip po truputį vis šviesėjo slėpiningi nežinomos kalbos labirintai.

Pirmoji praktika

Vėliau bendravimo alkį jaunosios vertėjos malšino Filaretų gatvėje, ant žaliuojančio kalno įsikūrusiame Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Iš pradžių būsimosios gestų kalbos vertėjos, ieškodamos galimybės bendrauti gestais, ten susirado draugų, o vėliau praktikų metu centrui teikdavo vertimo paslaugas.

Su šypsena V. Rimkuvienė prisimena pirmuosius vertimo potyrius, kai teko globoti iš Baltarusijos atvykusias krepšininkes. Vienai sportininkei susižeidus ranką, Virga lydėjo ją į ligoninę. Pirmosios lietuvių gestų kalbos žinios menkai tepadėjo, nes kaimyninės šalies atstovė vartojo visai kitokius gestus. Beliko prisiminti rusų kalbą ir skaityti iš lūpų šia kalba bendraujančią ligonę. Iššūkis buvo nemažas, nes baltarusė buvo ne tik traumuota, bet, kaip paaiškėjo prieš leidžiant vaistus nuo skausmo, ir besilaukianti kūdikio. V. Rimkuvienei, šią vasarą švęsiančiai darbo vertėjų centre dešimtmetį, šis gyvenimo epizodas itin įstrigo į atmintį.

Likimo siurprizai

Pamėgusi būsimą profesiją Virga su nekantrumu laukdavo kiekvieno praktinio užsiėmimo. Baigiamosios praktikos metu su džiaugsmu, bet ir kiek dvejodama nuvykusi į savo gimtąjį miestelį ir prisistačiusi socialinio skyriaus vedėjai, mergina labai norėjo padėti klausos negalią turintiems žmonėms. Skyriaus vedėjos padrąsinta, ji ėmė ieškoti kurčiųjų, tačiau entuziazmas vis blėso, nes per mėnesį jaunoji vertėja rado vos du negirdinčius žmones. Supratusi, kad savo krašte ji yra beveik nereikalinga, Virga ėmė domėtis, kur po studijų galėtų įsidarbinti. Sostinė neviliojo, nes jai, kilusiai iš nedidelio ramaus miestuko, nepatiko dideli atstumai, vargino nuolatinis triukšmas.

Mama labai stengėsi išlaikyti dukrą šalia savęs, tačiau jos gyvenimą vėl suplanavo kiti. Tęsiant darbo paieškas, pas Virgos močiutės kaimynę viešėjo jos dukra. Ši ir papasakojo, kad Klaipėdoje reikalingi gestų kalbos vertėjai. Viešnia ne tik pažadėjo padėti susitikti su darbdaviais, bet ir pasiūlė kartu apsigyventi nuomojamame bute. Virga apsisprendė akimirksniu ir iki šiol dėl nieko nesigaili.

Tiesa, kambario draugė gana greitai ištekėjo ir išvyko paskui vyrą į kitą miestą. Tačiau jau dešimtmetį uostamiestyje gyvenanti V. Rimkuvienė džiaugiasi, kad likimas, nubloškęs ją į kitą Lietuvos kraštą, suteikė ne tik galimybę dirbti mėgstamą darbą, bet ir apdovanojo asmenine laime. Kartą gavusi užsakymą dirbti kurčiųjų vestuvėse, mergina su laimingais jaunavedžiais tapo ne tik drauge, bet ir... giminaite. Mat vertėjaudama vestuvėse ji susipažino su jaunikio broliu Nerijumi. Susipažino ir jau nebesiskyrė.

V. Rimkuvienė dirba ne tik Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centre. Ji yra ir Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijos kurčiųjų klasių vertėja. Paklausta, kur įdomiau dirbti, moteris atsakė, kad centre, nes darbas mokykloje yra šiek tiek monotoniškas. Pajuokavus, jog jai nuolat tenka kartoti 3–4 gimnazijos klasių kursą, Virga juoku atsakė, kad tenka ir pačias įvairiausias kolegijų bei universitetų studijų programas išklausyti. Mat klausos negalią turintis jaunimas vis drąsiau sėdasi į aukštųjų mokyklų suolą ir naudojasi jiems priklausančiomis gestų kalbos vertėjų paslaugomis.

Darbas, tapęs laisvalaikio pomėgiu

Paklausus, kuo žavi vertėja domisi, kaip leidžia savo laisvalaikį, Virga lėtai vardijo: knygos, teatras... Paskui nutilo ir po pauzės prasitarė, jog vis dažniau laisvalaikį atiduoda kurčiųjų bendruomenei dalyvaudama jų renginiuose, šventėse: „Vis save stabdau, stengdamasi pasilikti bent 10 proc. gyvenimo tik sau, tačiau vidurnaktį ar savaitgalį suvibravus telefonui, žinau, kad eisiu ten, kur manęs reikia.“ Nors Virga yra ištekėjusi už kurčią brolį turinčio žmogaus, vis tiek domino jo požiūris į žmonos darbus vakarais ir savaitgaliais. Juk ketverių metų Jokūbėlį auginantiems sutuoktiniams, mano nuomone, tikrai norėtųsi būti kuo daugiau kartu. Tačiau būtent tas faktas, kad jos sutuoktinis yra pažįstamas su kurčiaisiais, sulaukia palaikymo ir pritarimo prireikus atšaukti savaitgalio ar vakaro planus.

Nerijus žino, ką reiškia būti kurčio žmogaus ausimis. „Galima sakyti, kad jis taip pat yra vertėjas, nes dirbdamas kartu su broliu padeda jam bendrauti su darbdaviais“, – aiškino V. Rimkuvienė. Beje, jaunai moteriai teko patirti, ką reiškia atsiduoti mėgstamam darbui turint šalia žmogų, suprantantį kurčiųjų poreikius, ir kaip sunku dirbti, kai šalia yra žmogus, neturintis ir, deja, nenorintis turėti jokio supratimo apie juos.

V. Rimkuvienė džiaugėsi, kad ir mažasis Jokūbėlis turi galimybę pažinti kurčiųjų pasaulį. Jauni tėvai vis nepaliauja stebėtis, kaip greitai jų sūnelis persiorientuoja, kada reikia kalbėti žodžiais, kada – gestais. Gebėjimas nuo mažens lygiaverčiai bendrauti dviem kalbomis suteikia mažyliui žinių apie skirtingai pasaulį suvokiančių žmonių panašumus ir skirtumus. Mama tikrai žino, kad jos vaikas niekada nebus toks kaip kiti girdintieji, kurie pamatę kurčius žmones rodo į juos pirštais, spokso išpūtę akis, o kartais ir pasijuokia. „Galimybė pažinti įvairias kultūras, mokėjimas bendrauti bent keliomis kalbomis suteikia žmogui išskirtinumo“, – įsitikinusi Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centro vertėja V. Rimkuvienė. Jai, manau, pritars dauguma skaitytojų.

Sigita KOROLIOVĖ

Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centro vertėja V. Rimkuvienė.

Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centro vertėja V. Rimkuvienė konsultuoja Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijos abiturientą Vytautą Gelumbickį.

 

 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 7 ]