Šeimos darna įkvepia kūrybai

Pažintis su tautodailininko Simaičio šeima

Roberto ir Liucijos Simaičių šeimą Juodkrantėje aplankiau, kai išdžiūvusią smėlingą Kuršių nerijos žemę gaivino ilgai lauktas lietus. Šiaurys nuo Atlanto jį atginė kiek pavėluotai. Ilgai užtrukusi sausra ir žmogaus neatsargus mostas 235 hektarus Didžiojo kopagūbrio pavertė apanglėjusių stagarų plyne. Ant Meškos Galvos kalvos gegužės pradžioje kilęs gaisras sunaikino didžiulius plotus kalnapušių, nuo baisaus karščio ten žuvo visa flora ir fauna. Nė vienas lietuvis neliko abejingas šio amžiaus gaisro pasekmėms. Juolab neringiškiai.

Tad ir pašnekesys su Robertu prasidėjo apie Kuršių nerijos tragediją. Rūpestis jo akyse bylojo, kad jam labai skaudu dėl sunaikintos kalnapušių plantacijos, nes Robertas gimė ir užaugo šiame gražiausiame ir pažeidžiamiausiame Lietuvos kampelyje. Šiandien jis - Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojas. Tad stengiausi nebeaitrinti jo nerimo ir pokalbį nukreipiau jo visos šeimos pamėgta tema – kūryba.

Būtent pomėgis kurti Simaičių šeimą išskiria iš kitų. Robertas – Tautodailininkų sąjungos narys, savo keramikos dirbinius eksponavęs ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Italijoje, Vokietijoje. Žmona Liucija – susižavėjusi floristika. Jai šias bei kitas meno paslaptis perduoda Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklos kompetentingi dėstytojai. Šešiolikmetis sūnus Karolis taip pat savo gyvenimą jau sieja su kūryba. Jis trečius metus lanko Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklą. Tik jaunėlio penkiamečio Fausto kol kas didžiausias pomėgis – kompiuteriniai žaidimai.

Robertas

Jis tarp kurčiųjų - vienintelis sugebantis molį paversti ąsočiais, įvairių formų vazomis, žvakidėmis bei kitais meno dirbiniais. Gaila, bet daugiau mūsų bendrija keramikų neturi. Todėl „Akiratis“ ne kartą rašė apie R.Simaičio laimėjimus ir problemas.

Priminsime, jog tragiškas tėvelių likimas (abu žuvo autokatastrofoje) pakeitė ir Roberto gyvenimą - iki tol su šeima gyvenęs Vilniuje, jis nusprendė grįžti į tuščius tėvų namus. Vyriškiui apsispręsti nebuvo lengva, nes sostinėje teko palikti mėgstamą darbą UAB Keramikos meno centre, kur Robertas žiedė autorinius dailininkų darbus ir atliko užsakymus pagal prancūzų katalogus - įvairius didelius vazonus, vazas bei kitus kūrinius. Grįžus į Juodkrantę, tautodailininko kūrybinė ugnelė neapleido, tačiau buvo iškilę ir sunkumų – sugedo deginimo krosnis, kurį laiką teko pajusti ir bedarbio dalią. Sunkią valandą ranką ištiesė Lietuvos kurčiųjų draugija, padėjusi nupirkti naują krosnelę.

Šiandien Robertas vėl pamario tyloje kalbina molį. Tačiau vien kūrybai atsiduoti negali, nes, kaip tautodailininkas prisipažino, šeimos iš to nepramaitinsi. Tad Robertas džiaugiasi gavęs darbą Kuršių nerijos nacionaliniame parke.

Parodose Robertas dalyvauja nuo 1986 metų. Naudingos patirties jam suteikė tarptautinės parodos, todėl tautodailininkas apgailestavo, kad nebegauna kvietimų jose dalyvauti. „Nejaugi neberengiamos kurčiųjų ar neįgaliųjų tarptautinės parodos? Norėtųsi, kad kurtieji turėtų galimybę jose dalyvauti. Gal manęs informacija nepasiekia“, - domėjosi tarptautiniu neįgaliųjų kultūriniu bendradarbiavimu keramikas.

„Akiratis“, pasidomėjęs R.Simaičio pateiktais klausimais, sužinojo, kad Kurčiųjų draugija nuo 1998 m. pranešimų apie rengiamas tarptautines parodas nebegavo. Minėtais metais Robertas ir kiti mūsų tautodailininkai savo darbus turėjo galimybę eksponuoti Italijoje neįgaliųjų dailininkų parodoje-mugėje. Tiesa, kultūrinai mainai tebevyksta, deja, kitose meno srityse. Šiemet Kanadoje buvo rengiamas kurčiųjų mėgėjiškų kino filmų festivalis, tačiau tarp mūsų neatsirado norinčių jame dalyvauti. Kiek anksčiau Kijeve (Ukraina) vykusiame klounados festivalyje pasirodė Panevėžio humoro aktoriai, Minske (Baltarusija) - imituojamųjų dainų atlikėjai, Milano kurčiųjų teatro surengtame jubiliejiniame festivalyje žiūrovai plojo ir Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro „,Mimikos“ teatrui. Išvykas apriboja kelionių kainos, nes programose tam nenumatytos lėšos, o kurtiesiems savo jėgomis nuvykti yra per brangu.

Gyvendamas atokiau nuo kurčiųjų Mekos – Vilniaus – R.Simaitis pats stengiasi plėsti savo akiratį. Pernai jis su septyniais Lietuvos neįgaliųjų draugijos Neringos socialinės reabilitacijos kultūros centro neįgaliaisiais viešėjo Fėmerno saloje, Burgo mieste. Tuomet jis į Vokietiją nuvežė nemažai savo darbų. Vokiečiai neliko abejingi keramiko darbams, todėl nemažai jų liko šioje saloje. Vieną gražiausių vazų Robertas padovanojo Fėmerno salos merui Uwe B.Meyr. Čia jis susipažino su brandaus amžiaus žmonių kūryba, kaip jie išradingai panaudoja pajūrio akmenukus – juos išmargina piešiniais, kuriuos noriai perka turistai. Ilgam įsiminė pažintis su keramike Christa Banfer, jos kūrybine baze – dirbtuve ir parduotuve.

Robertas noriai dalyvauja mūsų krašte rengiamose parodose. Savo darbus pristatė plungiškiams, o minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 15-metį Juodkrantės parodų namuose surengė savo keramikos darbų parodą. Kraštiečiai žinojo, kad jis kuria iš molio, bet mažai kas buvo matę jo darbus. Todėl smalsesni dar kovo 10 d. prieš parodos atidarymą užsukdavo pasidomėti, kas parodoje eksponuojama. O Roberto darbai ir klasikiniai – tai įvairių formų vazos, ir buitiniai – skirti kasdieniniam naudojimui. Tautodailininko kūrinai byloja, jog jis puikiai jaučia formą, nesibaimina didelių darbų, kuriuos gražiai dekoruoja.

Draugijos vadovai primena, kad rugsėjo 3-iąją Vilniuje, Katedros aikštėje, vyks tradicinė Neįgaliųjų mugė-koncertas, kurioje bus galima pristatyti savo darbus. Tad kviečia visus kurčius tautodailininkus joje aktyviai dalyvauti.

Liucija

Dviejų vaikų mamą sužavėjo interjero apdailos atlikėjo specialybė, kurios ji mokosi Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje. Šiandien ji jau drąsiai gali pasakyti, kad šeimos rūpesčius ir savo pomėgius galima suderinti. Todėl ragina visas mamytes nepaskęsti buities rutinoje ir surasti laiko tobulinti savo kūrybinius pomėgius.

Liucija nepabūgo trejus metus paskirti studijoms ir dėl to ji nesigaili. Šiemet Simaitienė baigė interjero apdailos atlikėjo specialybės antrąjį kursą anksčiau minėtoje mokykloje. Pirmaisiais metais ji susipažino su braižybos, kaligrafijos, meninio komponavimo, floristikos pagrindais. Šiemet ji išmoko interjero apipavidalinimo, interjero paviršiaus paruošimo ir dekoravimo darbų. Labiausia Liucijai patiko floristika. Ji mėgsta kurti įvairiais puokšteles ir dovanoti artimiesiems bei pažįstamiems. Tad lankantis Simaičių namuose pavyko nufotografuoti tik išmoningai susodintus kaktusus, kurie puošė virtuvės palanges.

Baigusi šią mokyklą Liucija sugebės taikyti interjero kompozicijos menines raiškos priemones, paruošti interjero eskizą, pasirinkti apdailos medžiagas, gaminti dekoratyvinius elementus, dekoruoti interjerą floristiniais elementais, apipavidalinti interjerą tekstile, modeliuoti ir konstruoti interjero siuvinius. Todėl ateitį ji sieja su kūrybiniu darbu. Palinkėkime jai sėkmės.

Karolis

Jis gana anksti pradėjo lankyti mokyklą – jau penkerių Karolis sėdėjo mokykliniame suole. Kai buvo septynerių, jo piešinys buvo išsiųstas Vokietijos farmacininkų asociacijos organizuotam konkursui. Visų džiaugsmui Karolio piešinys pateko į asociacijos išleistą kalendorių. Tai jo pirmosios įsimintinos gyvenimo akimirkos.

Šiandien simpatiškas jaunuolis - Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų internatinės mokyklos dešimtokas ir trejus metus lanko Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklą.
Tiesa, buvo momentas, kai jis norėjo ją mesti, nes be gestų kalbos vertėjos pagalbos kurčiajam buvo sunku joje mokytis. Dėl to daug rūpesčių kilo ir tėveliams, nes, matydami jo polinkį į kūrybą, jie labai norėjo, kad sūnus dailės studijas tęstų. Laimei, klausimas išsisprendė teigiamai. Karoliui ir jo draugui Andriui Dailės mokykloje talkina gestų kalbos vertėja.

„Įdomus vaikinas, viskuo besidomintis, turintis savo pažiūrą“, - pagyrimus bėrė Karolio mokytoja Ulijana Petraitienė. Tačiau ji pridūrė, kad šios smalsaus jaunuolio savybės kartais pedagogams sukelia ir rūpesčių.

Karolis - Mokinių tarybos priminko pavaduotojas, neatsilieka jis ir moksluose, domisi matematika, lietuvių klaba, puikus organizatorius.
Na, o dar sporto trofėjai, daugiausia medaliai... Neseniai mokyklos surengtoje iškyloje „Aš, tėtis ir mama“ Simaičių šeima laimėjo sportiškiausios šeimos titulą. „Labai retai, kai visa šeima taip darniai dalyvauja mokyklos renginiuose. Robertas ir Liucija labai aktyvūs tėveliai. Jie vienas kitą apgaubę tokia šiluma, kad jos pakanka ir dar šalia esantiems. Labai graži šeima“, - džiaugėsi savo ugdytinio Karolio gimtųjų namų darna mokyklos pavaduotoja ugdymui Sigita Liukpetrienė.

Genė KARKLIENĖ

Simaičių šeimos šiluma, kurią vienas kitam spinduliuoja, suteikia jiems kūrybinius sparnus. Tik jaunėlio penkiamečio Fausto kol kas didžiausias pomėgis – kompiuteriniai žaidimai.

Tautodailininko R.Simaičio kūrinai byloja, jog jis puikiai jaučia formą, nesibaimina didelių darbų, kuriuos gražiai dekoruoja.

 Baseino savininkai L.Simaitienės eskizą žadėjo užsakyti sienoms dekoruoti.

 Fotoreportažas apie tautodailininko SIMAIČIO šeimą ir jo kūrybą - Fotogalerijoje

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 1 ]