Perlus auginanti mokytoja

Apie Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijoje, sutrikusios klausos asmenų klasėse, dirbančią lietuvių kalbos mokytoją Žydrą Šmitienę žino nedaug kas. Pirmosios žinios apie šią pedagogę pasirodė Lietuvos kurčiųjų draugijos mėnraštyje „Akiratis“. Tai buvo straipsniai apie Ž. Šmitienės mokinių laimėjimus rašinių konkursuose. Viena po kitos jos mokinių skinamos pergalės paskatino praverti vakarinės mokyklos duris, kad supažindintume kurčiųjų bendruomenę su jiems atsidavusiu žmogumi.

Nedrąsus, bet sėkmingas žingsnis į kurčiųjų pasaulį

Pažintis su kurčiaisiais prasidėjo prieš aštuonerius metus tuometinėje Klaipėdos Salio Šemerio suaugusiųjų mokykloje. Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklos direktorė, norėdama sudaryti ką tik čia įsidarbinusiai mokytojai visą darbo krūvį, pasiūlė papildomų pamokų vakarinėje mokykloje. „Tai buvo didžiausias iššūkis mano gyvenime“, – sakė Ž. Šmitienė, prisimindama baimę ir nerimą einant į pirmąją pamoką pas žmones, apie kurių gyvenimą nelabai težinojo. Drąsi mokytoja iš karto pasakė mokiniams, kad kurčiuosius mato pirmą kartą gyvenime, todėl jai bus reikalinga jų pagalba. Tokia atvira išpažintis iš karto ištirpdė ledus ir paklojo pirmuosius draugystės pamatus ilgame ir įdomiame Ž. Šmitienės ir jos kurčių auklėtinių kelyje.

Kad iš karto įgijo ugdytinių pasitikėjimą, mokytoja suprato iš to, kaip jauni žmonės sekiojo ją akimis, laukdami akimirkos, kada prireiks jų pagalbos. Ž. Šmitienė jautė jų paramą ir begalinį norą prireikus būti šalia. Atsidėkodama už tai, moteris apgaubė savo vaikus rūpesčiu ir meile. Žydra juokdamasi pasakojo, kaip motiniškai rūpinosi mokiniais, išėjusiais su ja į pirmąją ekskursiją Klaipėdos knygyne. Ilgai kentę rūpestingos mokytojos pastangas kone už rankučių vesti per gatvę beveik dvidešimt metų turinčius mokinius, jie vis dėlto neištvėrė ir draugiškai „pareikalavo“ suteikti daugiau savarankiškumo.

Pirmoji sėkminga išvyka sužadino apetitą kelionėms. Tačiau tolimesniems maršrutams buvo reikalingas transportas. Kad klasė gautų autobusą, mokytoja pasiūlė parengti projektą apie Kretingos rajone esančią Orvydų sodybą. Projektas lėmė nepaprastą sėkmę: buvo gautas autobusas, o mokiniai kelionės metu patyrė ypatingą džiaugsmą, kai savo akimis išvydo per užsiėmimus iš žurnalų ir interneto rinktų eksponatų nuotraukas. Su kokia nuostaba ir džiaugsmu jie bėgiojo nuo vieno prie kito objekto, vis prisimindami savo rinktos medžiagos įdomiausius fragmentus ir perpasakodami susijusias su jais istorijas. Tada mokytoja suprato, kad tiems jaunuoliams, taip pat kaip ir dieninėse mokyklose besimokantiems mokiniams, reikia to, ką ji gali pasiūlyti. „Jei nejausčiau, kad mokiniai nori, kad jie tiki tuo, ką dirba, tikrai nieko nedaryčiau“, - kategoriškai ištarė Žydra.

Bendravimo su sutrikusios klausos asmenimis pamokos

Manau, ne vienas skaitytojas, turintis darbo su sutrikusios klausos asmenimis patirties,  suabejos mano čia išdėstytomis mintimis ir netikės, kad taip lengvai galima įsilieti į  nepažintą kurčiųjų pasaulį. Meilė mokiniams gali kalnus nuversti, tačiau mokytoja Žydra neslėpė, kad buvo visko: nemalonių akimirkų, kai nežinodavo, ar galima atvirai pareikšti pastabą dėl girdintiesiems nepriimtino, o kurtiesiems natūraliai atrodančio elgesio; beviltiškų atvejų, kai  nemokant gestų kalbos reikėdavo perduoti svarbią informaciją; anekdotinių situacijų, kai prireikdavo su kurčiaisiais bendrauti SMS žinutėmis. Ir šiandien mokytoja prisimena pirmąjį konfliktą, kai nelankančiam pamokų mokiniui parašė žinutę, jog nesulaukusi jo mokykloje kreipsis į tėvus. Telefono ekrane vietoj atsiprašymo ar pasiteisinimo gavusi vienintelį žodį „tylėk“, mokytoja buvo priblokšta ir pasipiktinusi jau ketino bėgti pas direktorę. Laimė, pakeliui sutikta gestų kalbos vertėja, pademonstravusi, kaip būtų atrodęs šis atsakymas gestų kalba, įtikino, jog mokinio atsakyme nebuvo nė menkiausios užuominos į įžeidimą.

Su šypsena moteris prisiminė ir savo pirmąjį vardą gestų kalba. Mokantieji šią gražią kalbą iš karto supras, kad dar gerai nepažindami savo mokytojos, dėstančios lietuvių kalbą, mokiniai kalbėdami apie ją rodys tradicinį Lietuvos vardo gestą. Šis gestas ir sunkumai reikšti mintis žodžiu lėmė, kad mokinių ir mokyklos budėtojos dialogas virstu kuriozu. Nesulaukdami savo mokytojos, jaunuoliai nuskubėjo pas budinčią darbuotoją ir paklausė, kur yra Lietuva. Paslaugi moteriškė iš kažkur ištraukė žemėlapį ir iš visos širdies bandė aiškinti negirdinčių jaunuolių grupelei, kur yra jų ieškoma šalis. Po to įvykio mokytoja Žydra paprašė tuoj pat sugalvoti jai naują vardą, kuris nekeltų dviprasmiškų minčių. Šiandien mokiniai dviem suglaustais pirštais prieš savo veidą piešdami apskritimą mokytojos vardą tapatina su žydra spalva, o tuo pačiu metu judinama galva reiškia, kad jų mylima mokytoja nuolat yra linksma.  

Mokinių ir mokytojos pasiekimai

Bet grįžkime prie reportažo pradžioje minėtų rašinių konkursų. Pirma pergalė, išlaisvinusi mokytojos Žydros Šmitienės abejones dėl kurčiųjų galimybės dalyvauti rašinių konkursuose kartu su girdinčiaisiais, buvo 2012 metais. Jos mokinės Ugnės Karaliūtės esė konkurse, skirtame Tarptautinei DNR dienai, pelnė bendrovės „Thermo Fisher Scientific“ Vilniaus padalinio diplomą, 250 litų prizą ir teisę dalyvauti Europos genetikos centro skelbtame esė konkurse.

Po Ugnės mokytoja Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje atrado Kazimierą Tičkų. Tokie perlai kaip Kazimieras, Žydros žodžiais, atsiranda ne kiekvienoje laidoje. Nieko nuostabaus, juk ir tikrus perlus užaugina vidutiniškai tik vienas moliuskas iš kelių šimtų, kai kada „saugodamas“ savo lobį nuo žmogaus per penkiasdešimt metų. Pastebėjusi mokinio literatūrinius gabumus, Ž. Šmitienė įkalbėjo vaikiną dalyvauti Baltijos Asamblėjos visose trijose Baltijos šalyse paskelbtame rašinio „Ką man reiškia Baltijos kelias“ konkurse. Iš pradžių tai buvo tik pokalbiai, vėliau - informacijos rinkimas, o paskui ir kūrybinis darbas, kurio vaisius – rašinys „Suvokimas ateina...“ – tapo konkurso nugalėtoju! Ši pergalė mokiniui ir jo mokytojai suteikė galimybę apsilankyti Lietuvos Seime, taip pat dalyvauti 33-iojoje Baltijos Asamblėjos sesijoje Taline. Ž. Šmitienė, savo mokinį vadindama sielos atgaiva, žavėjosi jo smalsumu, atsakingumu ir kultūringumu, to, deja, dažnam šiuolaikiniam žmogui labai trūksta.

Šiandien mokytoja šlifuoja dar vieną akmenuką, tikėdamasi paversti jį brangakmeniu, kuris sudomins netradicinėmis mintimis rašinio „Kokiame pasaulyje norėčiau gyventi?“ konkurso vertintojus ir dalyvius. Tai – Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijos ketvirtokas Simas Stanys, sakantis, kad girdintieji gali patys planuoti, kokiame pasaulyje gyventi, o mes, kurtieji, tokį pasaulį gavome be galimybės rinktis.

Prieš aštuonerius metus lietuvių kalbos mokytojai Ž. Šmitienei buvo duotos tik dvi valandos, kad apsispręstų dirbti su kurčiaisiais. „Nė minutės nepasigailėjau to skuboto, bet teisingo pasirinkimo“, – užbaigdama mūsų pokalbį pasakė ji.

Sigita KOROLIOVĖ

Mokytoja Žydra Šmitienė supažindina 4 klasės mokinius su Salomėjos Nėries kūryba. Jai padeda Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centro vertėja Virga Rimkuvienė.


Autorės nuotr.


 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 3 ]