|
,,Nuo tos dienos, kai aš pirmą kartą atmerkiau akis, kai įsikibęs į sudiržusią tėvo ranką žengiau pirmuosius neryžtingus žingsnius, mane lydi slaptinga šešėlių draugija. Jie manęs nebaugina, jie kaip ištikimi šunys seka man iš paskos. Jie tupi po stalu, tyliai laukia manęs kambario kertėse, lyg sargybiniai budi už durų...
Tad aš, mažutis, smalsus berniukas, visais savo dar neišlavintais pojūčiais besiveržiantis pažinti pasaulį, nesupratau, kad esu beveik aklas. Tas supratimas atėjo vėliau, be skausmo, be nusivylimo... Mūsų šeimoje tai nebuvo naujiena - mano motina ir vyresnis brolis taip pat yra silpnaregiai“. Tai eilutės iš kurčneregio vaikino Tado Matusevičiaus konkursinio rašinio, parašyto mokykliniais metais, kai jis mokėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Vilniuje.
Pirmą kartą Tadą Matusevičių sutikau pavasarį, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Kurčneregių skyriaus vedėja D. Taurienė kreipėsi į mus, Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro Socialinės integracijos ir konsultavimo skyriaus surdopedagoges, dėl konsultacijos vienam aklam vaikinui, kuriam neseniai buvo atlikta kochlearinė implantacija.
Medikai atliko savo darbą, bet toliau buvo reikalinga surdopedagogų pagalba - klausos abilitacija, mat vaikinas gimė girdintis, o kursti pradėjo pirmaisiais metais mokykloje. Sujaudino skyriaus vedėjos D. Taurienės rūpinimasis Tadu, nuoširdus jaudinimasis dėl jo ateities: ,,Jis neturi daugiau pas ką eiti...“
Pradžioje kilo daug klausimų: kaip su Tadu galėsiu susišnekėti, jei jis manęs nei mato, nei girdi? Teko labiau pasidomėti kurčneregių ugdymo ypatumais.
Žodinė komunikacija vyko kartu su neverbaliniais bendravimo būdais: sutartiniais ženklais (rankos, pečių palietimą ,,taip“, ,,ne“, ,,puiku“ ir t. t.). Tadui taikiau klausos abilitacijos programą pagal rusų profesorės I. Kovaliovos rekomendacijas. Vėliau kilo mintis kiekvienos pamokos tekstą iš anksto išspausdinti Brailio raštu. Kai Tadas nesuprasdavo klausimo ar sakinio, jo ranką uždėdavau ant reikiamos vietos Brailio eilutėje.
Mūsų pamokėlėse atsiskleidė Tado išprusimas, apsiskaitymas, turtinga bei taisyklinga kalba, puikus humoro jausmas, tvirta nuomonė. Ir tvirto charakterio – tvirtas, užsispyręs, ryžtingas. Jį užgrūdino aplinkinių abejingumas, nesiskaitymas, net panieka. Maniau, kad mes, sveikieji, gyvename pasaulyje, kuriame patogiai, nerūpestingai, leidžiame sau nuobodžiauti, dejuoti, skųstis ir dar menkinti labiau likimo nuskriaustus. Nors turime brangiausią turtą – sveikatą ir galime nuveikti didžius darbus, pirmiausia ne sau, dėl labiau pažeidžiamų už mus.
Tadas nepasiduoda, žino, ko nori, ir atkakliai siekia užsibrėžtų tikslų. Nori tiek nedaug - savarankiškumo ir žmogiško, visaverčio gyvenimo. Tad klauso savo vidinio balso ir eina, kur jis veda. Kaip ir visiems žmonėms, kartais užslenka nusivylimo, silpnumo akimirkos, bet kol visos svajonės (o jų Tadas turi daug!) dar neįgyvendintos, nėra kada liūdėti.
Paprašiau Tado – charizmatiško, atkaklaus, kryptingo jaunuolio, turinčio tris negalias, pasidalyti mintimis apie savo gyvenimą, lūkesčius, svajones.
R.V.: - Prisistatyk.
T.M.: - Man 28 metai. Gimiau Prienų rajone, dabar gyvenu Vilniuje. Esu užsispyręs, ambicingas „avinas“, t. y. gimęs po Avino ženklu, tikiu savimi, tikiu savo ateitimi. Stengiuosi likti visada garbingas, pareigingas ir neskolingas. Esu pilnas visokių pramanų ir svajonių, mėgstu draugus, su kuriais galima diskutuoti ir juokauti, nekenčiu perdėto oficialumo, mėgstu sunkumus visais ažvilgiais, bet vos tik jie tampa nugalėti, praranda visą savo saldumą. Mėgstu didelį miestą, gerus kvepalus, naujausias technologijas ir viską, kas ekstremalu ir originalu. Manau, kad geriausiai mane apibūdins šie du eilėraščiai:
Apie mane
Esu aklas nuo gimimo,
Dar vėliau ir apkurtau,
Nei mergaičių, nei žvaigždynų
Negirdžiu ir nematau.
Nerami dvasia kankina -
Reik kovoti, daug patirt,
O svajų sparnai lakdina,
Kur nelemta man pakilt.
Vaikštau keikiamas važiuotų:
Kam aš eismą jiems trukdau,
Mat nedaug dar informuotų,
Kad takelio nematau.
Daugeliui, berods, atrodo,
Kad ,,baltakė“ čia kalta,
O kiti pirštu parodo,
Jog durnyne man vieta.
Ką gi - humorą supratęs
Ir aš pats dažnai juokiuos:
"Ačiū, ponai, bet baltakės
Negeriu seniai jokios."
Knygos, sportas ir svajonės -
Tai dienotvarkė mana,
Dar tos varganos kelionės -
Kaunas - Prienai ir gana.
Kol širdis krūtinėj plazda,
Žemė sukasi ratu,
Pasiėmęs baltą lazdą,
Eisiu aš savu taku.
2009 m.
Toks likimas
Sėdžiu vienas šitam kaime,
Geriu kavą kibirais,
Gal mieste aš rasčiau laimę,
Čia ji niekad neateis.
Velku sunkią minčių naštą,
Nėr su kuo pasidalyt,
Nors aš moku Brailio raštą,
Neturiu kam parašyt.
Nors širdis pilna troškimų,
O jėgų - nors kalnus versk,
Nepabėgsi nuo likimo,
Ar tu keikis, ar tu melsk.
2008 m.
R.V.: - Įrodyta, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 5 metų amžiaus. Tai labai svarbus žmogaus gyvenimo etapas. Prisimink savo vaikyste, koks buvai vaikis? Kas tau padarė stipriausią įspūdį, kokie maloniausi prisiminimai iš to gyvenimo laikotarpio?
T.M.: - Iki šešerių metų turėjau nuostabią, laimingą vaikystę, buvau visų lepinamas ir mylimas, labai išdykęs ir nesuvaldomas vaikas. Šeimoje buvau jauniausias. Ypač mylėjau tėtį. Jis buvo labai nagingas žmogus, viską mokėjo savo rankomis padaryti. Deja, vėlesnę vaikystę prisimenu su kartėliu - tėvų skyrybos, nesibaigiančios mamos ašaros, mano pradėjusi silpti klausa ir išvykimas į tuometę Kauno aklųjų internatinę mokyklą...
R.V.: - Mokykloje prabėga kiekvieno jaunystė. Kur mokeisi? Kokį vidinį pėdsaką paliko mokykliniai metai?
T.M.: - Iki aštuntos klasės mokiausi Kauno aklųjų internatinėje mokykloje. Nuo aštuntos pradėjau mokytis Vilniuje – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre ( LASUC). Mokykla šiltesnių prisiminimų nepaliko, kiti mokiniai nemėgo, nes buvau kitoks, mokytojams irgi dėl silpnos klausos ir neramaus būdo buvau didelis galvos skausmas, vis dėlto su dėkingumu ir šypsena prisimenu savo klasės vadovą Vacį Masleniką, jis mokėjo man vienas atstoti ir mokytoją, ir tėvą, ir draugą. Buvo linksmas, kai reikia - griežtas ir visada - teisingas žmogus.
R.V.: - Kada ir kieno paskatintas pradėjai rašyti eilėraščius ir ar tebekyla plunksna iki šiol?
T.M.: - Mokykloje rašiau gerus rašinius, ten, skatinamas lituanistės Onutės Vaitulionienės, bandžiau eiliuoti, bet rimtai jų niekada nerašiau. Tiesiog kartais užeidavo noras parašyti ir tiek. Kiek jų parašiau, net nežinau. Net nesaugojau, liko tik keletas parašytų per pastaruosius penkerius metus. Taip pat dalyvavau tarptautiniame Brailio rašinio konkurse ,,Brailio raštas keičia mano gyvenimą“ ir laimėjau atranką Lietuvoje, bet Briuselyje prizinės vietos užimti nepavyko. Šiaip niekada rimtai nesvajojau ir nesvajoju tapti rašytoju ar poetu, tai nėra vienintelė sritis, kur šį tą sugebu. Mėgstu meistrauti, staliaus, šaltkalvio, smulkių detalių surinkimo darbus. Tik tie darbai neturi būti vien fizinis darbas, man norisi, kad prie kiekvieno darbo reikėtų gerai pasukti galvą. Tai paveldėti iš tėvo auksarankio gabumai. Bet atėjus į mano gyvenimą kompiuteriui ir internetui, viskas aplinkui nuėjo į antrą planą, kaip ir rašymas.
R.V.: - Minėjai, kad dar būdamas mokiniu perskaitei daug knygų. Tiksliau sakant, perskaitei visas mokykloje buvusias knygas. Kokie herojai, knygos, tau ypač įsiminė ir kodėl?
T.M.: - Taip, mano žinių troškulys mokyklos metais buvo nepasotinamas. Greitai mokyklos bibliotekoje pritrūko neskaitytų knygų. O aš troškau vis naujų. Mano klausa tuo tarpu vis labiau silpo, greitai jau negirdėdavau ir nesuprasdavau, ką aiškina mokytojai... Tad viską skaičiau pats Brailio raštu. Mėgstu skaityti daugiausia klasikinę 19 ir 20 amžiaus pirmosios pusės literatūrą, nepatinka daugelis šiuolaikinių postmodernistų ir modernistų. Sunku būtų išvardyti konkrečias knygas ar herojus, jų tiek daug... Mėgau Gi de Mopasaną, Viljamą Šekspyrą, Tomą Dreizerį, Džeką Londoną, Ernestą Hemingvėjų, Tomą Main Ridą, ir daugelį kitų. Kiekviena knyga yra kitokia. Dabar beveik neskaitau, nes stengiuosi užkaišyti informacijos spragas, atsiradusias, kol negirdėjau (dabar jau turiu kochlearinį implantą) ir negalėjau naudotis informacinėmis technologijomis. Visą savo laiką praleidžiu prie mini kompiuterio (įsigijau savo lėšomis) su ekrano skaitymo programa JAWS ir Brailio eilute (tai specialus prietaisas, kainuojantis apie 10 tūkst.litų, pusę sumokėjau pats, o pusę sumos kompensavo valstybė). Šita Brailio eilutė - tai Lietuvoje dar gana retas daiktas, šį prietaisą turi gal kokie 10 jaunų neregių, nes labai brangu.
Pirmąjį kompiuterį savo gyvenime nusipirkau prieš metus, bet taip normaliai juo ir nepasinaudojau, nieko neišmokau, nes per mažai girdėjau, o ir pats kompiuteris buvo nevykęs pirkinys.
Mini kompiuterį nusipirkau liepos pabaigoje ir buvau juo visiškai patenkintas: jis turi viską, ko aš norėjau, ir yra labai mažas. Visos programos, kaip ir kituose kompiuteriuose, taip pat yra „Windows 7“, speciali ekrano skaitymo programa. Kompiuteriu naudotis anksčiau manęs niekas nemokė, tiesiog labai mėgstu technologijas ir per porą mėnesių sugebėjau išmokti pats minimaliai naudotis internetu, bendravimo programomis ir „Windows 7“ sistema. Tiesiog ,,žaidžiau“, kaip kompiuterininkai sako. Juk ir regintieji, nusipirkę kompiuterį, iš dalies išmoksta patys. Skirtumas tik tas, kad akliesiems visai neegzistuoja kompiuterio pelė, jie viską atlieka klaviatūra ir begale ,,karštųjų“ klavišų kombinacijų. Bet, aišku, visko negaliu pats išmokti, tam reikia specialių žinių, todėl ir mokausi, ko dar nemoku, kitaip tariant, kamšau spragas.
Man be galo įdomu pažinti kompiuterį, jį suprasti, nugalėti, paversti klusniu savo įrankiu. Kiekvieną dieną vis atrandu daugybę įdomių dalykų, apie kuriuos anksčiau net nesapnavau. Naudoju skaipą, noriu turėti savo blogą, bendrauti feisbuke, aktyviai dalyvauti internetinėse diskusijose ir dar daug daug visko išmokti. Bet tam dar reikia daug laiko, kantrybės ir žinių.
R.V.: - Ką dabar veiki?
T.M.: - Pagal aklųjų ir silpnaregių profesinės reabilitacijos programą ,,Profesinių gebėjimų atkūrimas arba naujų išugdymas“ mokausi Valakupių reabilitacijos centre. Aklieji čia dažniausiai renkasi kompiuterius. Kompiuterio pagrindų programos tikslas - suteikti kompiuterio vartojimo pagrindus akliesiems ir silpnaregiams, kurie gebės dirbti su operacine sistema Windows, rinkti, redaguoti, maketuoti tekstus, atlikti pagrindinius Microsoft Excel programos veiksmus, susipažins su interneto galimybėmis bei darbo principais, mokės naudotis informacijos paieškos internete programomis bei elektroniniu paštu, susipažins su informacijos, archyvavimo priemonėmis, antivirusinėmis programomis, verslo pagrindais.
Bendra programos trukmė - keturi mėnesiai, pirmą mėnesį dalyvis visapusiškai testuojamas, siekiant išsiaiškinti jo poreikius ir gabumus, kad vėliau būtų suteikta reikalinga pagalba. Įvertinami gebėjimai, o tada mokoma pasirinktos profesijos, be to, ugdomi kiti gebėjimai siekiant parengti programos dalyvį darbo rinkai. Vėliau bus bendraujama su darbdaviais, siekiant padėti įsidarbinti. Žmonės mokomi nedidelėmis grupelėmis, taikomasi prie kiekvieno pagal galimybes bei gebėjimus, dirbama su juo individualiai. Man įdomu, tad prie kompiuterio praleidžiu po keliolika valandų per parą. Manau, kad informatikos mokytoja manimi yra patenkinta, nes mokausi gerai. Siūlo man net stoti studijuoti informatikos į aukštąją mokyklą. Bet turiu tik pagrindinį išsilavinimą. Kai pradėsiu dirbti, galvosiu apie vidurinio mokslo baigimą vakarinėje mokykloje. Dabar svarbu rasti tokį darbą, kad būtų įdomus, reikėtų galvą pasukti.
R.V.: - Esi suvaržytas dviejų negalių. Bet pasiekei stulbinamai daug. Kas tau padeda nenuleisti rankų ir gyvenime taip atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų?
T.M.: - Beje, turiu tris negalias, nes, be regėjimo ir klausos, dar turiu pusiausvyros sutrikimą ir būtent su juo man sunkiausia susitaikyti. Manau, daugiausia man padeda tikėjimas savimi ir stiprus charakteris. Ar aš norėčiau jį keisti? Ko gero, ne. Juk tada nebebūčiau aš, nebūtų ir to tikėjimo savimi, ir to užsispyrimo, ir nutrūktgalviško savarankiškumo...
R.V.: - Sakoma, viskas prasideda nuo svajonės. Pasidalyk savo mintimis apie tai su jaunais kurtumo negalią turinčiais skaitytojais. Galbūt kuris nors neranda vietos po saule, nepasitiki savo jėgomis girdinčiųjų pasaulyje ar tiesiog pasidarė viskam abejingu, nusivylusiu, pasyviu piliečiu.
T.M.: - Aš pats, nors beveik negirdžiu ir nematau, gebu naudotis kompiuterių programomis, moku Brailio raštą, bet dar nesijaučiu komfortiškai. Reikia daug ko išmokti, noriu būti aktyviu, visaverčiu visuomenės nariu, žinančiu įstatymų naujienas, Lietuvos ir pasaulio politinius įvykius, kitą svarbią informaciją, kurią turėtų žinoti kiekvienas Lietuvos pilietis.
Bet jūs tiesiog tikėkite, tikrai ir nuoširdžiai tikėkite, kad jūs galite, ir labai norėkite, tik tiek - ir viskas išsipildys, juk tiek nedaug tereikia. Niekad nieko nesistengiau, nedariau, ko nenorėčiau, ir neklausiau kitų, tiesiog svajoju ir tikiu, ir viskas, atrodo, savaime man išeina. To linkiu ir visiems savo likimo broliams bei sesėms.
Rūta VYŠNIŪNIENĖ
 |
| Charizmatiškas, atkaklus jaunuolis Tadas Matusevičius ragina visus likimo draugus nuoširdžiai tikėti, "kad jūs galite, ir labai norėkite, tik tiek - ir viskas išsipildys". |
|
