Mūsų Violeta

Taip Klaipėdos gestų kalbos vertėjų cento vertėją VIOLETĄ GALDIKIENĘ vadina Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė Edita Andrijauskienė. Iš tiesų beveik nebuvo renginio mokykloje, kuriame nebūtų vertimo paslaugų teikusi Violeta.

Tegu atleidžia už tokius savininkiškus žodžius kolegos iš vertėjų centro, o taip pat ir klientai, kuriems V. Galdikienės paslaugos suteikia ne tik paramą, pasitikėjimą, bet ir galimybę išsikalbėti.

Darbo pradžia - tradicinė

Gestų kalbos vertėjos darbo pradžia buvo tradicinė – Violeta užaugo kurčių tėvų šeimoje. Tėveliai kiekvieną laisvą minutę praleisdavo tuometinėje Klaipėdos teritorinėje kurčiųjų draugijoje, kur į įvairius renginius rinkdavosi apskrities kurtieji. Žinoma, jie atsivesdavo ir savo girdinčius mažylius.

Kai klausos negalę turintys žmonės spręsdavo įvairius klausimus, minėdavo svarbias sukaktis, švęsdavo šventes, jų vaikučiai taip pat nenuobodžiaudavo: susirinkęs nemažas girdinčių vaikų būrelis linksmai leisdavo laiką tarp kurčiųjų. Baigusi vidurinę mokyklą Violeta įstojo į lengvosios pramonės technikumą, bet po metų, supratusi, kad sėdi ne savo rogėse, mokslus metė. Tada ir atėjo pasiūlymas, nulėmęs visą jaunos moters gyvenimą. Tuometinis Klaipėdos kurčiųjų p/o pirmininkas Arnestas Karpauskas pasiūlė gestų kalbos vertėjos darbą. Įdomu tai, kad iš tuometinio vaikystės žaidimų draugų būrelio daugiau nė vienas netapo gestų kalbos vertėju.

Darbas su kurčiaisiais nebuvo lengvas. Violetai teko pergyventi sunkų ir ilgą išbandymų etapą. Juk ji buvo girdinti! Moteris gerai prisimena savo pirmąją savaitę neįprastame darbe. Antrą darbo dieną ji buvo pasiųsta vertėjauti į Priekulę. Paklausus, kaip jai atpažinti klientę, buvo atsakyta, kad ji Violetą pažįsta ir pati prie jos autobusų stotyje prieis. Visą valandą Violeta pralaukė Klaipėdos autobusų stotyje, o grįžusi į valdybą sužinojo, kad jos klientė lygiai tiek pat pralaukė... Priekulės autobusų stotyje. Laimė, pirmą prisvilusį blyną pavyko „perkepti“ ir sulaukti iš klientės gerų atsiliepimų bei padėkos žodžių.

Po savaitės vėl stresas – Violeta paskiriama vertėjauti visuotiniame valdybos narių susirinkime. Jauna moteris žinojo, kad jos gestai nėra tobuli, gąsdino ir minia nepažįstamų veidų, o ji – tokia mažutė ir viena didžiulėje scenoje. Tą kartą, pasakojo Violeta, ji pati jautė, kad gestai buvo kampuoti, nes rankos, lyg švino pripiltos, visiškai neklausė savininkės.

Kurtiesiems - sava

Su šypsena ji prisiminė ir begalinius egzaminus, kuriuos jai rengė kurtieji. Dabar skamba juokingai, sakė V. Galdikienė, bet kartą užėjęs į kabinetą ir atsisėdęs ant jos darbo stalo žmogus supykdė šiaip jau kantrią moterį. Pareikalavus tuoj pat nulipti, klientas pakeltu tonu išrėžė: „Ak, Jums nepatinka! O tam ir tam vertėjui patikdavo“. Pasiūliusi eiti pas tą ir tą vertėją, tada Violeta parodė ir dabar ją iš daugelio girdinčiųjų išskiriantį, bet nelabai padedantį (greičiau kenkiantį), būdo bruožą – tiesumą, nemokėjimą veidmainiauti.

Kurčiųjų kultūroje tai nieko nestebina, bet girdinčiųjų tarpe yra įprasti nutylėjimai, kalbėjimas užuolankomis, apsimetimai. Tai dažnai daroma ne specialiai, o stengiantis neįžeisti, nepakenkti kitam žmogui. Gal todėl, Violetos nuomone, ji gana greitai perėjo visus egzaminus ir buvo priimta į kurčiųjų tarpą. Tai įrodo ir tas faktas, kad šiandien Violetos geriausių draugų sąraše yra ne tik girdintys, bet ir kurtieji.

Paklausus, iš kur ši charakterio savybė, Violeta pamąsčiusi atsakė, kad tokie buvo jos tėveliai. Vaikystėje mergaitė buvo auklėjama gana laisvai. Dabar ji mano, kad tos laisvės buvo per daug, nes lengvai galėjo nueiti šunkeliais. Nebijojimas rėžti į akis tai, ką galvoja, padėjo merginai atsilaikyti nuo gyvenimo klystkelių. Nors ankstyvos vedybos, kurios, kaip sakė pašnekovė, buvo klaida, – viena iš per didelės turėtos laisvės pasekmių.

Šeima, mokslai

Gal todėl tokios auklėjimo praktikos Violeta netaiko šeimoje: jos dukra ir sūnus, pasak jos, auginami gana griežtai. Pasak Violetos, to auklėjimo rezultatas – sėkmingai Škotijoje okeanologijos mokslus kremtanti dukra Indrė, kuriai nereikia tėvų materialinės pagalbos, nes už gerus studijų rezultatus ji gauna nemažą stipendiją.

Tokius pat gerus rezultatus demonstravo ir mama: 2009 m. ji baigė dabartinę Klaipėdos valstybinę kolegiją, kur studijavo socialinį darbą. Violeta prisiminė, kad kolegijoje buvo žadamas projektas, leisiantis socialinio darbo programos studentams studijuoti ir lietuvių gestų kalbą. Net trejus metus moteris laukė tokių studijų, bet nesulaukusi pasirinko tradicines, kurias pratęsė Klaipėdos universitete. Universiteto diplomas, galima sakyti, dar šviežutėlis ir kvepiantis dažais, kadangi gautas 2011 metais. O tokių studijų Klaipėdos kolegija taip ir nesuorganizavo, nes atidavė šią idėją socialinės pedagogikos studijų programai, kuri yra įgyvendinama nuo 2009 metų. 

Laisvalaikis

Pareigingumas, meilė darbui ir savo klientams, pedantiška tvarka ir namuose, ir darbe – dar viena iš tėvų paveldėta savybė. Šį bruožą, skirtingai nei daugelį kitų, mano pašnekovė perdavė ir savo vaikams. Jis lydi V. Galdikienės šeimą ne tik darbuose, moksluose, buityje, bet ir laisvalaikyje. Beje, mėgstamiausias laisvalaikio leidimo būdas mūsų Violetai – buvimas gamtoje, ypač prie vandens. Bet ne prie jūros! Kaip ir didžioji dalis tikrų klaipėdiečių, ji mėgsta poilsį prie ežerų, be galo patinka irstytis savo laiveliu mariose. Gal iš čia ir meilė gyvajam pasauliui atėjo?! Jos namuose yra gyvenę įvairiausi gyvūnai: žiurkėnai, žuvytės, šunys, katės... O šiandien jos bute stovintis tuščias akvariumas laukia naujo gyventojo – voro tarantulo! Tai pagranduko Dariaus užgaida, gąsdinanti mamą, tačiau iš meilės sūnui, privertusi susitaikyti su būsimuoju įnamiu.    

Tokia tai mūsų Violeta – atvira, sąžininga sau ir kitiems, profesionali darbuotoja, puiki mama, gera draugė ir nuostabi moteris, nešiojanti iš anapilin jau išėjusio tėvelio perimtą gestą-vardą, kuriuo labai didžiuojasi. Gaila, kad kurčiųjų mokykloje jai buvo sugalvotas kitas vardas, kuris reiškia violetinę spalvą. Idėja gal ir buvo puiki, sakė mano pašnekovė, tačiau pats gestas jai nelabai patinka, kadangi asocijuojasi su mėlyne paakyje, kurios, juokėsi moteris, gyvenime nėra turėjusi.

O man, Violeta, tas gestas kelia kitokias asociacijas, kurias patvirtino ir „visagalis Google“. Iš lotyniško žodžio viola (violetinė spalva) kilęs vardas priklauso komunikabiliai, turinčiai artimą ryšį su gyvenimu, su gamta, kūrybingai, stiprios intuicijos, didelio įkvėpimo asmenybei. Jei dar nepavargote, grįžkite į pasakojimo pradžią ir dar kartą perskaitykite jį. Patys įsitikinsite, kad šio vardo savininkė jį pateisino visu šimtu procentų!  

Sigita KOROLIOVĖ

Violeta Galdikienė savo darbo kabinete.

    
 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 1 ]