KKRC direktorė N.Kaminskienė: „Aš niekada nebuvau viena...“

Kas neblogai pažįsta Klaipėdą, turėtų žinoti jaukią Šermukšnių gatvelę. Joje stovi mažas namas su užrašu, kad čia šeimininkauja klausos negalę turintys žmonės. Namelis mažas, bet jo gyventojai – dideli savo darbais, idėjomis ir svajonėmis.

Klaipėdos kurčiųjų reabilitacinio centro vadovė Nijolė Kaminskienė graudinasi kalbėdama apie ją supančius žmones, kuriems yra paaukojusi dalį savo gyvenimo: ir darbo, ir laisvalaikio valandas. „Net 36 metai! –paskaičiavo direktorė ir tuoj pat suabejojo, ar nesuklydo, nes skaičius pasirodė įspūdingas. Perskaičiavome abi, bet klaidos nebuvo.

„Iš kur toks pastovumas?“, – klausiau centro vadovės. Pasirodo, tai įgimta, nes Nijolė užaugo pastovumą, atsakingumą ir nesavanaudiškumą didelėmis gyvenimo vertybėmis laikančioje šeimoje.

Tačiau, pasak N. Kaminskienės, tas pastovumas turi ir pliusų, ir minusų. Per šitiek metų žmonės priprato prie savo vadovės ir mielai apsilanko Šermukšnių gatvėje pabendrauti su bendruomenės nariais ir su pačia Nijole. Tačiau ne visi supranta, kad centro vadovės pareiga ne tik bendrauti, organizuoti renginius, bet ir rūpintis centro finansine veikla, rengti ir tvarkyti įvairius raštus, ataskaitas, planus. Nenorėdama užgauti žmonių, prarasti jų pasitikėjimą, Nijolė kartais visą darbo dieną paskirdavo klausydamasi jų džiaugsmų ir vargų, o popieriukus (taip Nijolė pavadino apvesdama ranka ant darbo stalo pūpsančias dokumentų krūvas) tvarkydavo iki išnaktų arba savaitgaliais.

Paklausta, kodėl negalima pasakyti lankytojams, kad yra užsiėmusi, Nijolė atsakė, kad ji taip nemoka, negali ir nenori: „Kaip aš šypsosiuos centro lankytojui, jei prieš tai būsiu nemandagiai išprašiusi jį iš kabineto. Kaip aš atsuksiu žmogui nugarą, jei jis pas mane ateis atvėręs savo širdį. Kaip aš bendrausiu su savo bendruomenės nariais, jei nežinosiu, kas juos slegia, ar džiugina.“

Pasitikėjimą vadovė pelnė ne iš karto. Pati nesupranta kodėl, bet anksčiau mažai pažįstami žmonės ją laikė pikta, užrietusia nosimi vadove. Tik pabendravę su moterimi, jie suprasdavo, kad smarkiai klydo. Mat Nijolė – ypatingai jautrus, nuoširdus ir be galo atsidavęs savo bendruomenei žmogus. Ir dar be galo taktiškas žmogus. Žinodama beveik visų centro narių gyvenimus nuo menkiausių smulkmenų iki reikšmingiausių įvykių, Nijolė niekada sau neleido primesti kitam savo nuomonės, nors matydavo, kad ji nepakenktų. Niekada sau neleido kištis į šeimų tarpusavio santykius ir niekada net nepagalvojo patikėtas „išpažintis“ išnešti iš Šermukšnių gatvės. Žmonės tą jaučia, todėl ir neužsiveria centro direktorės durys. Prisipažinsiu, ir man teko palaukti už durų, kol išeis lankytojas. Laimė, tai buvo ne vienas iš tų žmonių, kurie, pasak Nijolės, kartais ir visą darbo dieną prasėdi jos kabinete, reikalaudami iš vadovės dėmesio ir nepaprastos kantrybės. 

Nepamanykite, kad vienintelis N. Kaminskienės darbas – tvarkyti dokumentaciją ir kalbėtis su žmonėmis. Nijolė yra saviveiklininkė, menininkė, rašo eiles, mėgsta šokti, sportuoja, organizuoja įvairiausius renginius. Mano pakalbinti žmonės vienbalsiai gyrė Nijolę už begalinį atsidavimą ir rūpinimąsi būtent pagyvenusiais žmonėmis. Jie teigė, kad jaunimui netenka tiek jos dėmesio, matyt, todėl, kad šiais laikais jie yra drąsesni, savarankiškesni, gebantys patys kabintis į gyvenimą.
Bendruomenės vadovei be galo skaudu, jog XXI amžiaus jaunimą tapo labai sunku išjudinti ir sudominti centro gyvenimu. Jos siūloma veikla pralaimėjo informacinėms technologijoms ir.... „Akropoliui“. Nijolė prisiminė, kad anksčiau, kai nebuvo didžiulių prekybos centrų, socialinių tinklalapių, forumų ir įvairių žaidimų, visi važiuodavo prie jūros paslidinėti, pasivažinėti rogutėmis, ieškodavo gintarėlių ir bendraudavo, bendraudavo, bendraudavo...

Suprasdama, kad su XXI amžiaus naujovėmis nepakovos, Klaipėdos kurčiųjų reabilitacinio centro direktorė N. Kaminskienė nenusigręžė nuo jaunimo: jos ir entuziastingų darbuotojų dėka centre vykdomi Europos sąjungos finansuojami projektai, padedantys įdarbinti klausos negalę turinčius asmenis. O turintiems darbo bendrijos nariams, kaip nuo seno įprasta, centro darbuotojai organizuoja įvairias veiklas ir būrelius, kurie pritrauktų visų kartų žmones. Klaipėdoje veikia „Idėjų skrynelės“ studija, o Gargžduose vedami „Dailiųjų amatų“ būrelio užsiėmimai.

Kadangi nesibaigianti ekonominė krizė, įvairios reformos smarkiai apkarpė centro biudžetą, nebėra galimybių, kaip senais laikais, turėti ir šokių, ir dainų, ir teatro studijų, todėl vakarus žmonės leidžia kurdami įvairiausius rankdarbius, apie kuriuos pasakojome praėjusių metų paskutinį mėnesį. Direktorė su giliu atodūsiu prisiminė tuos laikus, kai finansavimą gaudavo iš Vilniaus. Dabar Klaipėdos kurčiųjų reabilitacinis centras pinigus gauna iš miesto savivaldybės ir, kaip bebūtų gaila, jų kaskart būna vis mažiau. Kad nenutrūktų centro veikla, kad Klaipėdos apskrities žmonės visada galėtų užsukti į Šermukšnių gatvelę, direktorė N. Kaminskienė moko savo žmones taupyti.

Taupo jie ne tik nario mokestį, kuris, visi žino, padės patekus į sunkią finansinę padėtį, taupo ir elektrą, vandenį, popierių. Nijolė juokėsi, kad jos bendruomenė žino, jog popierius turi dvi puses, kurias puikiai galima panaudoti juodraščiams, mėgstamiems origamio (Kinijoje atsiradęs, tačiau japonų ištobulintas popieriaus lankstymo menas) užsiėmimams. Net brangių lipnių lapelių, skirtų puslapiams pažymėti, neperka, šermukšniečiai patys jų prisigamina. Toks taupumas neliko nepastebėtas: ne kartą klaipėdiečius gyrė Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentė Roma Klečkovskaja, sakydama, kad jie niekada nesiskundžia pinigų trūkumu.

Gebėjimas tvarkyti finansus, pastangos, kad centras visada turėtų SAVO pinigų, atskleidė dar vieną direktorės N. Kaminskienės bruožą – ūkiškumą. Prisipažinsiu, mane jis nustebino. Juk įprasta, kad meniškos sielos žmogui, gyvenančiam pakylėtame virš realybės pasaulyje, neturėtų rūpėti finansai ir ekonominės krizės. Nelinksmai skambėjo moters žodžiai, kai ji pasakojo apie savo darbuotojus, jau kelis mėnesius dėl pokyčių vyriausybėje ir didelių komunalinių mokesčių (kuriuos jie visada sumoka pirmiausiai), negaunančius algų. Tačiau visi optimistiškai tiki, kad jų parengtas projektas pavasarį laimės savivaldybės konkursą ir jie gaus taip reikalingą finansavimą veiklos plėtrai bei centro remontui. Mat nuo stogo jau krenta čerpės ir tapetai kažkodėl nebenori laikytis ant sienų. Eiles rašančios moters lūpomis neįprastai skambėjo šie žodžiai, bet jie įrodė, kad Nijolei centro būstinė Šermukšnių gatvėje seniai yra tapusi antraisiais namais. Namais, kuriuose ir ji, ir jos vyras Jonas praleidžia be galo daug laiko. Jie vis kažką čia kala, klijuoja, rašo ir kuria Klaipėdos apskrities bendruomenei vietą, kur gera ateiti ir būti. Paklausus Nijolės, iš kur tiek jėgos, ji atsakė, kad yra gimusi ožkos metais ir po jaučio ženklu.

„Nagais ir ragais kovoju, kad centras gyvuotų“, – linksmai aiškino save darboholike vadinanti N. Kaminskienė. Tiesa, šį žodį aš girdėjau iš daugelio, paprašytų papasakoti apie Klaipėdos kurčiųjų reabilitacinio centro direktorę, žmonių. Žmonių, kurie kasdieną supa nepailstančią direktorę.

„Aš niekada nebuvau viena, – sako Nijolė Kaminskienė. – Man visada kas nors padėdavo ir šiandien padeda. Mano žmonės labai geri.
„O ar žinote, kodėl, – paklausiau savo pašnekovės, tačiau ji man atsakė tik pečių gūžtelėjimu.

O mes žinome atsakymą į šį klausimą. Juk nuo vaikystės ir tėvai, ir mokytojai, ir knygos moko, jog geras žmogus niekada nebus vienišas.

SIGITA KOROLIOVĖ

Klaipėdos kurčiųjų reabilitacinio centro vadovės Nijolės Kaminskienės kabineto durys visada atviros bendruomenės nariams.
N. Kaminskienė koncertuoja Jurbarke. 

 


 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 2 ]