Darbas, teikiantis malonumą

Kad gyvenimo vingiai sunkiai nuspėjami, patvirtino beveik trisdešimties metų įvykis.  Būdama dar mokinė dalyvavau meniniame šokėjų sąskrydyje, kuriame pirmą kartą pamačiau kurčiuosius. Vienas iš jų buvo šio reportažo herojus – Klaipėdos kurčiųjų reabilitacijos centro gestų kalbos vertėjas ir imitacinės dainos būrelio vadovas Jonas Savickas.

Pradėjus dirbti Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų (dabar Litorinos) mokykloje vėl sutikau kadaise matytus šokėjus! Ir ne tik sutikau, bet ir draugauju bei bendradarbiauju.

Mokslai, darbas

Gyvenimo vingiai nenuspėjami buvo ir mažajam Jonukui. Sveiko, linksmo ir puikiai girdinčio berniuko vaikystės džiaugsmus užtemdė negailestingas ausų uždegimas. Iki ketvirtos klasės Jonas mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje, tačiau silpstanti klausa vis labiau trukdė išgirsti mokytojos perteikiamą informaciją, todėl vaikas stengėsi kompensuoti tai nusirašinėdamas nuo klasės draugų. Mokytoja gana greitai pastebėjo pasikeitusį berniuko elgesį ir pradėjo atidžiau jį stebėti. Patyrusi pedagogė su siaubu suprato, kad Jonas negirdi. Nors berniukas ją tikino, kad girdi kuo puikiausiai, į mokyklą iškviestiems tėvams buvo pasiūlyta tęsti mokslus Vilniaus kurčiųjų mokykloje. Gestų kalba bendraujantys Vilniaus mokiniai išgąsdino berniuką ir jis griežtai atsisakė ten likti. Ir vėl padėjo mokykla, sužinojusi, kad Kaune yra ugdymo įstaiga neprigirdintiems vaikams, kurioje, kaip sakė Jonas Savickas, pirmosiomis dienomis labai stebino ir trikdė ypatingai didelis triukšmas. Tačiau būtent ši mokykla tapo vaikino tramplinu į sėkmingą ateitį.

Baigęs aštuonias klases Jonas grįžo į gimtąją Klaipėdą ir įstojo į tuometinę vakarinę mokyklą, kurioje pamokos vykdavo tik dvi dienas per savaitę. Tačiau neilgai tesidžiaugė Jonas nerūpestingu gyvenimu, nes mama griežtai pasakė, kad norint valgyti, reikia ir padirbėti. Taip vakarinės mokyklos mokinys J. Savickas atsidūrė tuometiniame Klaipėdos taros kombinate „Progresas“. Nors jaunuolis buvo darbštus, tačiau ir mokytis, ir dirbti po dvylika valandų per pamainą, ypač naktį, pasidarė per sunku, todėl teko ieškoti šiek tiek lengvesnio darbo. Taip likimas nuvedė į avalynės siuvimo ir taisymo fabriką „Briedis“, kur J. Savickas po Kauno neprigirdinčiųjų mokyklos pirmą kartą sutiko negirdinčią Sašenko Petrę, mokusią ir padėjusią nė karto su batų siuvimu ir taisymu nesusidūrusiam vaikinui.

Muzikos, poezijos ir kurčiųjų pasaulyje

Kad Klaipėdoje yra vieta, kur buriasi kurtieji, Jonas sužinojo iš buvusio bendramokslio Arnesto Karpauskio, kurį Jonas išviliojo iš Kauno ir pavertė tikru pajūrio gyventoju. Arnestas sužinojo, kad kurčiųjų klubui trūksta sportininkų, todėl kartu su Jonu greitai įsiliejo į organizacijos narių gretas.

Klubas suvaidino lemiamą vaidmenį J. Savicko gyvenime. Pradėjęs nuo pagalbinio darbininko pareigų, savo darbštumu, aktyvumu ir organizuotumu per dvidešimt metų jis užsitarnavo klubo vadovybės ir jo narių pagarbą ir pasitikėjimą.

Šiandien be J. Savicko nepraeina nei vienas renginys. Nieko keista, kad savo pašnekovą radau švelnios melodijos garsų pripildytoje salėje, kurios vieną kampą jis pavertė kažkuo panašiu į vaizdo ir garso studiją. Savo mažoje studijoje vyriškis perklauso šimtus muzikos kūrinių, ieškodamas ne tik gražesnės melodijos, bet ir tekstų, kurie kurtiesiems nebūtų per sunkūs ir kurių imitacija suteiktų estetinį džiaugsmą tiek artistams, tiek žiūrovams. Paklausus, ar noriai į repeticijas renkasi Jono dainininkai, išgirdau, kad nėra lengva surinkti visą kolektyvą vienu metu. Mat kiekvienam vis atsiranda nenumatytų reikalų: vieną patalan paguldo gripas, o kito suserga vaikai; vienam trukdo mokslai, o kitą užlaiko darbo reikalai; vienus namuose likti paskatina blogas oras, kitus – nuotaikos neturėjimas... Todėl Jonui reikia būti be galo išradingam, kad sugebėtų įtikinti savo artistus nepraleidinėti repeticijų.

Pasidomėjus, iš kur toks polinkis į muziką, Jonas prisiminė, kad viskas prasidėjo nuo eilių deklamavimo ir bandymo groti. Nors pirmoji mano pašnekovo pažintis su muzikos instrumentais buvo tik paauglystėje, kai teko garbė mušti būgną iškilmingose pionierių rikiuotėse, gebėjimas puikiai jausti ritmą leido Jonui pasinerti ir į šokių pasaulį, ir išbandyti savo jėgas griežiant... kontrabosu. Nors ir nelankęs muzikos mokyklos Jonas šauniai susitvarkė su šiuo didžiuliu muzikos instrumentu ir kurį laiką dalyvavo kaimo kapelos veikloje. Kada muzika ir poezija susiliejo ir virto imitacinės dainos menu, vyras sako net nepastebėjęs.

Sportinė veikla

Ties ta vieta būtų galima dėti tašką, tačiau J. Savickas neapsiribojo vien menu. Klaipėdos kurtieji vieningai tvirtina, kad be Jono kurčiųjų bendruomenė nebūtų turėjusi savo futbolo komandos. Kol aš bandžiau susieti dainas su kamuolio spardymu, išgirdau, kad sportas J. Savicką lydėjo ir tebelydi visą gyvenimą. Vyras sportavo ne tik su kurčiaisiais. Jis ilgą laiką dalyvavo neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatuose. 1992 m. Barselonoje (Ispanija) vykusiose parolimpinėse žaidynėse stadiono erdvę skrodė ir Jono metama ietis.
 
Šiuo metu Jonas yra užsikrėtęs biliardo žaidimu. Jis spėja dalyvauti ir neįgaliųjų, ir kurčiųjų rengiamuose biliardo turnyruose. Vyriškis pasakojo, kad šis žaidimas jį patraukė savo elegancija ir galimybe lavinti mąstymą.

Bet grįžkime prie futbolo. Prie sporto, kuriuo „serga“ didžioji dauguma pasaulio vyrų. Pomėgį žaisti šį nelengvą žaidimą Jonas suderino su noru suburti klaipėdiečius ir pabandyti įveikti nenugalimus Vilniaus futbolininkus. Naujoji salės futbolo komanda „Šermukšnis“ su kaupu išpildė jos vadovo ir trenerio svajonę ir ne kartą įveikė sostinės futbolininkus. Pergalės džiaugsmas greitai užkrėtė nauja veikla uostamiesčio kurčiuosius. Jonas pasakojo, kad vienu metu treniruotes lankė per penkiolika vyrų ir jaunuolių. Visi jie veržėsi žaisti, bet beveik pusei jų tekdavo rungtynes stebėti nuo atsarginių suolelio. Nenorėdamas užgesinti sportininkų entuziazmo, treneris subūrė antrą šermukšniečių komandą. Noras žaisti buvo toks stiprus, kad 2013 m. spalio mėnesį Klaipėdoje vykusiame Lietuvos kurčiųjų salės futbolo čempionate ant nugalėtojų pakylos triumfavo abi klaipėdiečių komandos. Įdomu tai, kad „Šermukšnio-2“ komandoje vartininko pozicijoje žaidė pats treneris, kadangi tuo metu sportininkams labai reikėjo pagalbos ir įkvėpimo. Laimėta trečia vieta patvirtino, kad trenerio sprendimas buvo teisingas.

Klaipėdos futbolininkų vairą tvirtai laikantis vadovas buvo įvertintas ir Lietuvos kurčiųjų sporto federacijos, patikėjusios antrojo trenerio pareigas Rygoje vykusiame Pabaltijo kurčiųjų futbolo čempionate. Kovingus klaipėdiečius į draugiškas futbolo varžybas buvo pasikvietęs ir Šveicarijos kurčiųjų klubas, šventęs organizacijos jubiliejų. Savo jėgas su „Šermukšnio“ komanda norėtų išbandyti ir Vokietijos, Graikijos kurtieji, atsiuntę kvietimus į tarptautinius susitikimus. Nors treneris puikiai žino, kiek daug patirties tokiuose susitikimuose įgytų jo komandos vaikinai, tačiau finansinės galimybės to padaryti neleidžia.
  
Kol Jonas Savickas pasakojo apie nuveiktus darbus, kol dalijosi savo ateities planais, aš mintyse bandžiau sutalpinti jo veiklą į aštuonių valandų darbo dienos rėmus. Prisipažinsiu, man nepavyko. Todėl nenustebau, kad paklausus apie Jono laisvalaikio pomėgius, vyras ilgai galvojo. O po netrumpos pauzės aš išgirdau: „Čia ir yra mano laisvalaikis. Mano veikla man – ne darbas, o kasdien patiriamas malonumas.“

Sigita Koroliovė

Autorės nuotraukose: Jonas Savickas savo garso ir įrašų studijoje ir prie Klaipėdos kurčiųjų reabilitacijos centro garbės sienos.

 

Komentuoti

Komentarai (1)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 5 ]

  • pasakė:

    šaunuolis Jonukas:}