Brandūs jaunos pedagogės darbai


Klaipėdos Litorinos mokyklos direktorės pavaduotojos ugdymui Renatos Aglinskienės iniciatyva mokykloje po truputį keičiasi visas ugdymo procesas. Atsisakiusi balto gydytojo chalato ir pasirinkusi juodą lentą ir kreidą, Renata visa galva pasinėrė į pedagogiką.

Mokyklos bendruomenė, kalbėdama apie Renatą, išskiria jos taktiškumą, gebėjimą susitvardyti, nesistengti pasirodyti svarbesne už kitus. Per septynerius Renatos darbo su kurčiaisiais metus mokyklos kolektyvas ją ir ištekino, ir pasitiko grįžusią iš motinystės atostogų.

Vaikystės svajonės ir realybė

Renata nuo mažens svajojo apie gydytojo profesiją. Ji ne tik gydė lėles, bet ir buvo ištikima net penkiolika metų trukusio televizijos serialo „Ligoninės priimamasis“ ir dabar dar teberodomo serialo „Daktaras Hausas“ gerbėja. Deja, svajonės sustojo ties Kauno universiteto slenksčiu, kadangi peržengti jį pritrūko vos vieno balo. Nenorėdama prarasti metų, Renata įstojo į Klaipėdos universiteto Gamtos fakultetą. Pasirinktos biologijos studijos po pirmojo semestro jai būtų leidusios siekti savo troškimo tapti medike, tačiau įdomi studijų programa, puikūs dėstytojai ir nuostabūs draugai pakeitė jaunos merginos iš Plungės svajones ir ji liko Klaipėdoje.

Tiesa, visiškai savo vaikystės planų Renata neatsižadėjo, nes ruošėsi tapti ligoninės laborante. Ir čia Dievulis vėl pasijuokė, nes jauna specialistė niekur negalėjo rasti darbo. Teko laikinai įsidarbinti Klaipėdos Baltijos vidurinėje mokykloje biologijos mokytoja. Nunešusi dokumentus Renata lengviau atsikvėpė. Nors tai nebuvo svajonių darbas, tačiau jis garantavo pastovų atlyginimą ir socialines garantijas, kurie jaunai, ką tik įstojusiai į magistratūrą studentei buvo labai reikalingi.

„O kaip gi svajonė?“ – paklausite. Svajonė buvo visai arti, nes Renata išgirdo kalbas, kad vienoje įmonėje reikalinga ekologė. Ne medikė, bet visgi šis darbas labiau viliojo, nei pedagoginis. Nieko nelaukdama mergina nukūrė į mokyklą ir atsiėmė dokumentus. Ties šiuo faktu būtų galima dėti tašką, tačiau negalima pamiršti Renatos gyvenimą koreguojančio Dievo. Jis trečią kartą pasijuokė ir... pranešė straipsnio herojei, kad įmonė jau susirado kitą ekologą.

Nuleidusi galvą mergina grįžo į Baltijos vidurinę mokyklą, kurios direktorė pasakė, kad žinojo ją sugrįšiant. Jaunai mokytojai tuoj pat buvo paskirta auklėjamoji klasė. Pedagogei reikėjo įsijausti į paauglystės laikotarpį išgyvenančius septintokus, o biologijos pamokos vyresnėse klasėse labiau panėšėjo į pokalbius su vos keliais metais už pačią mokytoją vyresniais mokiniais, kartais galvojančiais, kad yra pranašesni už pedagogus.

Renata nepabūgo naujų iššūkių. Darbas gaiviu jūros pavadinimu dvelkiančioje mokykloje jai sekėsi. Tačiau po poros metų vyresniosios sesers, dirbančios vienoje Klaipėdos mokykloje direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir istorijos mokytoja, įkalbėta nėrė į dar vieną avantiūrą: sutiko dalyvauti tuometinės Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos paskelbtame konkurse dėl direktoriaus pavaduotojo ugdymui vietos. Neturinti jokios vadovaujamo darbo patirties, atsinešusi tik dvejų pedagoginio darbo metų bagažą, Renata sugebėjo nurungti keturis kandidatus ir tapti dešiniąja direktorės Editos Andrijauskienės ranka.

Žingsnis į nepažįstamą kurčiųjų pasaulį

Iš pradžių ta ranka labai drebėjo, nes reikėjo ne tik dirbti neįprastus administracinius darbus, bet pritapti prie bendradarbių ir, svarbiausia, prie vaikų, kurie buvo kitokie, nei gimnazijoje. Trukdė ir gestų kalbos nemokėjimas, nejauku buvo jaučiant tiriamus kolegų žvilgsnius, baisu buvo suklysti rengiant mokyklos veiklos dokumentus. Tačiau jaunatviškas ryžtas ir noras tobulėti stiprino jaunąją pavaduotoją, kurią labai greitai pamilo visas kolektyvas. „Turbūt tam turėjo įtakos faktas, kad mokykloje nebuvo sureikšminami jokie rangai, visi šioje įstaigoje jautėsi lygūs, nė vienas nesistengė atrodyti viršesnis už kitus“, – svarstė Renata.

Neįprasta jai atrodė ir tai, kad mokykloje visi – ir mokytojai, ir mokiniai – vienas į kitą kreipdavosi ne jūs, o tu. Dabar dirbdama nedidelėje, bet jaukioje, namus primenančioje mokykloje pedagogė neįsivaizduoja kitokio bendravimo, nes čia, pasak jos, mokosi ir dirba vieninga šeima, kurioje visi stengiasi dėl kiekvieno jos nario. Todėl nenuostabu, kad prieš ketverius metus mokyklą baigę vaikai buvo pirmieji jaunos pavaduotojos gestų kalbos mokytojai, norintys padėti naujai darbuotojai tapti sava.

Keičia ugdymo procesą

Direktoriaus pavaduotojos ugdymui iniciatyva mokykloje visi pedagogai jau turi ar baigia įgyti dėstomo dalyko kvalifikaciją. R. Aglinskienė siekia, kad Klaipėdos Litorinos mokykloje mokytojai pamokas vestų taip, jog mokiniai norėtų priimti jiems teikiamą informaciją. Todėl jaunos pedagogės mintyse jau kelinti metai sukasi vizija pakeisti klasikinę pamoką netradiciniais užsiėmimais, vykstančiais ne tik klasėje, bet ir už jos ribų. Plečiant edukacines erdves, Renatos ir jos vadovaujamo kolektyvo nuomone, mokiniai žinias lengviau pritaiko praktiškai. Todėl jau kelinti metai vaikai mokosi muziejuose, bankuose, bibliotekose, dalyvauja integruotose edukacinėse veiklose ne tik Klaipėdos miesto bendrojo lavinimo įstaigose. Juos vis dažniau galima sutikti ir Klaipėdos universiteto bendruomenės organizuojamose mokslinėse-praktinėse konferencijose, tiriamuosiuose projektuose ir neformaliojo švietimo veiklose.

Atsisakiusi balto gydytojo chalato ir pasirinkusi juodą lentą ir kreidą, Renata Aglinskienė visa galva pasinėrė į pedagogiką. Net, pasak straipsnio herojės, jos pasaulio centras – keturmetis sūnus Ugnius – įrodo, jog moteris pasirinko reikiamą gyvenimo kelią. Augindama sūnelį, jaunoji mama nuolat studijuoja naujausią pedagoginę literatūrą ir ieško joje naudingų ir inovatyvių ugdymo bei auklėjimo metodų ne tik savo mažyliui, bet ir mokyklos vaikams. Moteris prisipažino, kad nuolat lygina mokyklos ugdytinius ir savo vaiką galvodama, kaip vieną ar kitą darbo būdą galėtų pritaikyti, kad būtų pasiekti maksimalūs rezultatai, padedantys sukurti pilnavertį skirtingos raidos vaikų bendravimą.

Naujų svajonių laikotarpis

Norėdama viską atlikti maksimaliai gerai, R. Aglinskienė įgijo net keturis aukštojo mokslo diplomus. Tačiau svarbiausiu gyvenimo universitetu ji vadina savo šeimą, kuri pakoregavo jos ankstesnį pomėgį leisti vakarus su knyga. Kartu su dviem brangiausiais savo gyvenimo vyrais – sutuoktiniu Edgaru ir mažuoju Ugniumi – jau dešimt metų Klaipėdoje gyvenanti Renata stengiasi nepraleisti nė vienos miesto šventės, renginio, kuriuose jos šeima ne tik linksminasi, bet ir plečia akiratį apie Klaipėdos kraštą, jūrinės valstybės istoriją. Beje, sprendimas įsikurti ne gimtojoje Plungėje, o Klaipėdoje nebuvo spontaniškas. Taip moteris įgyvendino savo mylimos močiutės, visada norėjusios praleisti savo gyvenimą pajūry, neišsipildžiusią svajonę.

Įdomus faktas, kad ir Klaipėdos Litorinos mokyklos vadovė Edita Andrijauskienė į Klaipėdą atvyko iš Žemaitijos. Ji – buvusi Telšių gyventoja. Ar tik nebus žemaitiški charakterio bruožai nulėmę, kad prieš septynerius metus konkursą laimėjo niekam nežinoma, tačiau žemaitiškai užsispyrusi mergaičiukė?! Ne veltui yra kalbama, kad tikri žemaičiai vienas kitą iš tolo pažins. Jei taip ir buvo, tai tik į gera, nes, pasak direktorės, ji ir jos dešinioji ranka Renata yra darnus tandemas, kuriam be kliūčių riedėti padeda abiejų moterų puikiai sustyguotas kolektyvas.

Gal medicina ir prarado puikią gydytoją, tačiau edukologija išlošė, nes Renatos mintys ir siekiai lekia beprotišku tempu, kviesdami pokyčiams ir naujiems ugdymo iššūkiams. Tikėkimės, kad šį kartą niekas iš aukščiau nebesutrukdys Renatai Aglinskienei planuoti, svajoti ir įgyvendinti.

Sigita KOROLIOVĖ

 

Klaipėdos Litorinos mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Renata Aglinskienė.
 

Kartu su mokyklos direktore Edita Andrijauskiene mokyklos kalėdinėje šventėje „Angelų pilis“.
 

Autorės nuotr.

Nuotraukoje iš asmeninio albumo Renatos šeima.

 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 1 ]