Kurčių ir girdinčių jaunuolių bendravimo potyriai

Kiekvienam mokytojui rūpi, kokį gyvenimo kelią pasirinks jo mokiniai. Tačiau nelengva sugaudyti po Lietuvą, o vis dažniau ir po Europą išsibarsčiusius jaunuolius.

Klaipėdos Litorinos mokyklos 2014 m. dešimtokų laida pasirinko jau įprastą uostamiesčio apskrityje gyvenantiems kurtiesiems kelią – Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklą, kurioje nuo 2004 m. kurtieji ir neprigirdintieji gali įgyti interjero apipavidalintojo specialybę.

Jaunuoliai pasirinko sunkesnį kelią

Tačiau šį kartą pasakosime ne apie šiose grupėse besimokančius kurčiuosius, o apie du buvusius Litorinos mokyklos auklėtinius – Igną Rezniką ir Roką Koveckį, pasiryžusius kartu su girdinčiais bendraamžiais įgyti kompiuterinio projektavimo operatoriaus specialybę ir vidurinį išsilavinimą.

Abudu turėjo galimybę pasirinkti studijas kurčiųjų grupėje arba mokytis Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijoje, bet jie pasuko sunkesniu keliu. Įdomu tai, kad sunkumų nepabūgę abu jaunuoliai yra sportininkai. Vadinasi, be nelengvų studijų, reikia rasti laiko ir treniruotėms, ir nors trumpam poilsiui. Norėdama sužinoti, kaip sekasi kopti į dar nepatirtas mokslų aukštumas, pašnekinau ne tik Roką ir Igną, bet ir jų grupės auklėtoją, skaitytojams jau pažįstamą Žydrą Šmitienę, taip pat ir bendramokslius, kurie pirmą kartą gyvenime susidūrė su klausos negalią turinčiais žmonėmis.

Kurso draugų nuomonė

Būsimasis kompiuterių specialistas Emilis Beržinskas sakė, kad žinią apie kurčius bendramokslius sutiko be jokių emocijų. Jam nesvarbu, kaip atrodo žmogus: girdi jis ar ne; vaikšto dviem kojom ar rieda su neįgaliojo vežimėliu; kalba aiškiai ar neištaria kokio garso; rašo dešine ar kaire ranka, ir pan. Žmogus, pasak Emilio, vertinamas ne už tai, ko jis yra netekęs, o už tai, ko jis nori ir kaip geba siekti savo tikslų.

Kurso draugė Raimonda Baužytė prisipažino, kad jai ir dar keliems jaunuoliams žinia apie neįprastus kurso draugus sukėlė šoką. Paklausta kodėl, mergina pasakė, kad dabartinis jaunimas nemėgsta jų įprastą kasdienybę trikdančių naujovių. Pirmą reakciją greitai pakeitė baimė – kaip reikės su kurčiaisiais bendrauti. Raimonda papasakojo, kad dvejones ir nerimą išsklaidė patys šio straipsnio herojai – jie pasiūlė bendrauti rašteliais.

Toks bendravimo būdas išlikęs iki šiol, nors ne vienas mokinys nedrąsiai prasitarė, jog norėtų pramokti gestų kalbos. Paklaususi, kas jiems trukdo tai daryti, išgirdau tradicinį atsakymą, kad gestų kalba jaunuoliams atrodo be galo sunki. Kad tai buvo ne paprastas atsikalbinėjimas, man tuoj pat įrodė Raimonda. Ji pasakė, kad net menkiausia klaidelė rodant gestą gali nulemti visą pokalbį. Žavi mergina tuoj pademonstravo du panašius gestus, iš kurių vienas lietuvių gestų kalba reiškia ačiū, o kitas, suklydus gesto rodymo kryptį, virsta rusišku gestu, prašančiu... nusimauti kelnes. 

Sunkiausia – lietuvių kalba

Paklausus I. Rezniko, ar nesigaili savo pasirinkto kelio, vaikinas tik plačiai nusišypsojo ir energingai papurtė galvą. Tiesa, pasidomėjus, ar nesunku mokytis kartu su girdinčiaisiais, Ignas atsakė, kad ypatingų pastangų reikalauja lietuvių kalbos disciplina, nes ir jis, ir Rokas mokosi pagal tą pačią ugdymo programą kaip ir visa grupė.

Rokas taip pat džiaugiasi savo apsisprendimu mokytis kartu su girdinčiaisiais. Jis, kaip ir Ignas, išskyrė lietuvių kalbos discipliną sakydamas, kad kurčiųjų mokykloje kalbos dėstymo metodika labai skiriasi nuo dėstymo dabartinėje ugdymo įstaigoje.

Kadangi abu vaikinai sportuoja, jiems tenka tikrai nemenkas krūvis. Sunkumų sukelia ne tik specifinė kalbos raida, bet ir laiko trūkumas.

Mokymosi skirtumai

        I. Reznikas kurčiųjų bendruomenei yra gerai pažįstamas, nes jis nuolat gina šalies garbę badmintono kortuose. R. Koveckis pasirinko didelės ištvermės reikalaujantį orientavimosi sportą. Matyt sportas, užgrūdinęs abu jaunuolius, padeda ir mokyklos suole, nes jiedu vieningai tvirtino, kad patinka čia mokytis. Tiesa, Rokas pirmąjį mokslo metų mėnesį bandė pritapti Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, bet jam nepavyko, todėl vieną vėlyvą vakarą susikrovė daiktus ir grįžo į sau mielą miestą.

Pasidomėjus, kuo dar Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykla skiriasi nuo pagrindinės mokyklos, Ignas paminėjo profiliuotą mokymąsi, kuris palengvina visą ugdymo procesą leisdamas labiau gilintis į pasirinktus dalykus. Rokas, visada mokytojus žavėjęs savo lakia fantazija, pasakė, kad visos mokyklos ir gimnazijos skiriasi taip, kaip skiriasi kiekvienos spalvos atspalviai. Vaikinas pridūrė, kad naujoje mokykloje reikia turėti ypač stiprią valią.

Litorinos mokykloje, pasak jo, buvo griežtesnė tvarka, visi mokytojai spaudė mokytis, o aukštesnioji mokykla leido suprasti, kad esi jau suaugęs ir mokytis privalai savo noru. Tik nuo tavęs paties priklausys, kokie bus mokymosi rezultatai, tik tu pats esi atsakingas už savo gyvenimo kryptį. Tokia laisvė, kaip prisipažino Rokas, lengvai gali apsvaiginti ir padaryti daug žalos.

Popamokinė veikla

Tačiau ne tik sunkūs ir neįprasti mokslai pasitiko du buvusius Litorinos mokyklos ugdytinius. Jiedu visa galva pasinėrė į neįprastą studentišką gyvenimą, kur, be pamokų, yra be galo daug ne tik kalendorinių, bet ir profesinių švenčių, įvairių renginių bei užsiėmimų.

Tiesa, Ignas aktyviau įsitraukė į popamokinę grupės veiklą. Galbūt tam turėjo įtakos nauja draugystė?! Igno mama Elena Reznikienė pasidžiaugė, kad sūnus nuo pat studijų pradžios artimai draugauja su grupės draugu Oskaru. Gaila, bet pokalbio dieną jaunuolio nebuvo mokykloje. Igno noras visur ir visada būti su savo naujais mokslo draugais pastūmėjo jį pasisiūlyti dalyvauti kuriant kalėdinį šokį. Apstulbę jaunuoliai ilgai negalėjo patikėti, kad negirdintis žmogus gali šokti!

Jau po pirmų repeticijų visos jų abejonės išsisklaidė. O auklėtojos Žydros, pamačiusios, kaip Ignas juda reaguodamas į muzikos vibraciją, galvoje gimė dar vienas sumanymas – kartu su Ignu ir Roku išmokti šokti...  stepą. Stepas buvo pirmasis žmonių šokis, kurį šoko senovės Egipto žyniai. Norėdami susisiekti su dievu Ra, jie užsilipdavo ant didžiulių būgnų ir mušdavo kojomis ritmą. Todėl stepas, mokytojos manymu, labai tiktų jos auklėtiniams.

Dėstytojai nenuolaidžiauja

Bet grįžkime prie mokslų. Pasidomėjus, ar kurso draugai nemano, jog dėstytojai nuolaidžiauja jų kurtiesiems draugams, būrelis vaikinų iš karto atsakė, kad Ignas ir Rokas neturi jokių lengvatų. Girdintieji sakė, kad kartais būna gaila vaikinukų, nes jie puikiai mato, kokių pastangų reikia norint neišsiskirti ir neatsilikti nuo visų.

Romas Jankus ir Viktoras Rinchevičius net pasipiktino, kad kurtiesiems niekas nepalengvina mokomosios medžiagos. „Kartais, – sakė Viktoras, – pačiam kyla noras pakeisti sunkius terminus, painias sąvokas į buitiškesnius žodžius, kad tik nesimatytų nerimo draugų akyse.“

Kad vaikinas neveidmainiavo, patvirtino etikos pamokoje įvykęs epizodas po vieno filmo peržiūros. Tiesa, tiek Ignas, tiek Rokas tą dieną buvo išvykę į varžybas ir filmo nematė. Tačiau mokytojai paklausus mokinių nuomonės apie matytus vaizdus, vienas vaikinas pasakė, kad trūko titrų. Nustebusiai mokytojai pasiteiravus, ar jis nesuprato, ką rodė ekrane, jaunuolis atsakė puikiai viską supratęs, tačiau titrai būtų buvę reikalingi Ignui ir Rokui.

Po šio epizodo mokyklos darbuotojai suprato, jog mokslo metų pradžioje girdinčiam jaunimui ištarta frazė, kad jie turi unikalią galimybę susipažinti su kurčiųjų pasauliu, savo tikslą pasiekė – ne kurtieji integravosi į būsimų kompiuterininkų klasę, o girdintieji žengė pirmuosius žingsnius inkliuzinio ugdymo(si) link. Jie parodė, kad skirtybės yra ne problema, o privalumas. 


Sigita KOROLIOVĖ

Ignas Reznikas (kairėje) ir Rokas Koveckis Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje kartu su girdinčiais bendraamžiais mokosi kompiuterinio projektavimo operatoriaus specialybės ir siekia įgyti vidurinį išsilavinimą.

Ignas Reznikas kartu su vertėja Dagmara Jasevič pamokoje.

 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 8 ]