Sielos gelmių tyrinėtoja

Įdomiai klostėsi šio pasakojimo herojės Indrės Baublytės, teikiančios psichologinę pagalbą Klaipėdos kurčiųjų bendruomenei, gyvenimas. Vyresnėse klasėse, kai daugelis bendraamžių vis dar ieškojo savo pašaukimo, Indrė žinojo, kad nori tapti psichologe. Iš kur šis noras atsirado, ji pati negalėjo paaiškinti.

Studijos

Merginos mama, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Evangeliškosios teologijos centro administratorė, Ilona Baublienė pasiūlė dukrai įsijungti į savanorių gretas Klaipėdoje veikiančios pagalbos jaunimui liniją. Indrei reikėjo pabandyti ir nuspręsti, ar psichologija – jos pašaukimas. Indrė penkerius metus darbavosi pagalbos linijoje, pradėdama nuo savanorės, vėliau tapusi kitų savanorių mokytoja, po to – programos koordinatore. Ši patirtis padėjo apsispręsti ir ji Klaipėdos universitete Sveikatos mokslų fakultete baigė socialinio darbo bakalauro ir magistratūros studijas. O kur dingo psichologija? Socialinių studijų link Indrę pastūmėjo tėtis, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Evangeliškosios teologijos centro direktorius doc. dr. Arūnas Baublys. Jis nuolat lankėsi Vokietijoje ir matė, kokia tai reikalinga ir perspektyvi profesija.

Baigusi studijas Indrė visa galva paniro į socialinę veiklą, tačiau greitai pajuto, kad tai – labai plati sritis, o jos mintys prašė panirti į vieną – žmogaus minčių ir pasąmonės gelmes. Todėl mergina dar kartą peržengė Klaipėdos universiteto slenkstį ir užbaigė išsvajotas psichologijos studijas. Šiandien Indrė džiaugiasi, kad studijavo abi disciplinas, davusias neįkainojamos patirties ir žinių įvairiose gyvenimo srityse. Studijuodama socialinį darbą ji gavo daug praktinių pamokų, kadangi apsilankė daugelyje socialinių centrų, susipažino su visais šio darbo niuansais.

Psichologijos studijos daugiau rėmėsi teorija, bet ne dėl dėstytojų kaltės. Šis mokslas nėra atviras visiems, psichologai turi daugybę apribojimų, norint apsaugoti juos nuo bešališkumo, mokant laikytis konfidencialumo priesaikos.

Kurčiųjų psichologė

Šitokį visapusiškai išsilavinusį žmogų atrado ir į Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinę mokyklą pakvietė direktorė Edita Andrijauskienė. Metų metus direktorės mynė tuo metu dar veikiančios Klaipėdos apskrities viršininko administracijos švietimo skyriaus slenkstį ir prašė skirti lėšų psichologo etatui sukurti. Daug kartų girdėjusi „ne“ direktorė pradėjo ieškoti galimybės turėti savo įstaigoje psichologą kitais keliais. Taip buvo parengtas mokyklos ir tėvų bendrijos „Aidas“ projektas, gavęs lėšų iš ES fondų. Šios lėšos suteikė galimybę kurį laiką turėti mokykloje specialistą, gebantį ne tik spręsti emocines problemas, bet ir mokantį gestų kalbą. Mat Indrė – buvusio Klaipėdos kurčiųjų mokyklos ugdytinio Arno Baublio sesuo. Po to sekė ES struktūrinių fondų projektas „Kartu – lengviau išmokt daugiau“, suteikęs galimybę naudotis psichologų paslaugomis 2011-2012 metais.

Pasiūlymas dirbti kurčiųjų mokykloje jauną psichologę gąsdino, kadangi kurtumo negalė Baublių šeimoje – jautri tema. Indrė galvojo, kad jai nepavyks būti objektyvia, kad emocijos neleis susitvarkyti su neįgalių girdėti žmonių problemomis. Nors jų šeimoje Arnas nėra laikomas neįgaliu žmogumi, priešingai, tėvai ir sesuo pastoviai kalba, ką Arnas gali. O gali jis be galo daug! Baigęs mokyklą ir interjero dizaino studijas Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje, vaikinas kartu su keliais likimo draugais įsidarbino Klaipėdos aklųjų kombinate, o savo polinkį ir gebėjimą piešti pavertė pelno duodančia laisvalaikio veikla.

Dvigubos studijos ir ilgametis darbas pagalbos jaunimui linijoje I. Baublytę pavertė kompetentinga specialiste: ji kartu su kolege Lilija Vitkauskiene sėkmingai darbuojasi mokykloje, kur viskas vyko ne taip greitai. Darbą mokykloje mergina palygino su tiltų statyba: iš pradžių klojo pamatus, vėliau tvirtino prie jų konstrukcijas, rūpinosi turėklais ir pan.

Vaikai ilgai tikrino naujas bendruomenės nares, todėl joms teko pradėti nuo grupinių užsiėmimų, kurių temos – draugystė, pirmoji meilė, bendraamžiai buvo įdomios ir artimos bręstančioms asmenybėms. Vėliau sekė paskaitos apie žalingus įpročius, patyčias, savižudybes ir pan. Vis dar bijantiems išsikalbėti mokiniams buvo pasiūlyta rašyti anoniminius laiškus ir ant jų nupiešti tik jiems vieniems žinomus simbolius. Atsakymus į laiškus, pažymėtus tokiais pačiais simboliais, rašę asmenys rasdavo pakabintus ant psichologių kabineto durų. Matyt, atsakymai į laiškus buvo tokie veiksmingi ir naudingi, kad susirašinėjimas netruko labai ilgai, nes palaipsniui vaikai pradėjo kreiptis su savo problemomis asmeniškai.

Sveikintina, kad į šiuos projektus buvo pakviesta ir Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centro darbuotoja Violeta Galdikienė, Indrės vadinama auksiniu žmogumi. Jos pastangomis vaikai ypatingai suartėjo su specialistėmis ir atsivėrė joms. Nors Indrė, Lilija ir Violeta yra davusios konfidencialumo priesaiką, vis dėlto pavyko sužinoti, kad problemų kurčiųjų bendruomenėje yra labai daug, ir besikreipiančiųjų į jas taip pat buvo ir tebėra nemažai. Paklausus, ar tos problemos kyla dėl klausos negalės, Indrė atsakė, kad jos yra tokios pačios, kaip ir girdinčioje visuomenėje. Visuomenėje, kurią žaloja sparčiai plintantys negatyvūs reiškiniai.

Prasmingą ir reikalingą profesiją pasirinkusi I. Baublytė, šiuo metu tik trumpam daranti pertrauką, galvoja apie antrąsias studijas magistratūroje. Paklausta, ką galvoja apie doktorantūrą, teologijos mokslų daktaro duktė atsakė, kad gerai pažįsta mokslininkų virtuvę, tačiau nesako „ne“. Tik ji nenori būti sausa mokslininkė, todėl godžiai semiasi žinių iš savo darbinės aplinkos, kurios galbūt vieną dieną išsilies daktaro disertacijoje.

Individualaus augimo centro įkūrėja

Pasidomėjus, iš kur kilo mintis įkurti Individualaus augimo centrą, Indrė papasakojo, kad svajonė kilo jos ir bendraminčių, besidarbavusių Klaipėdos pagalbos jaunimui linijoje, galvose. Bendrai mąstantys žmonės sugebėjo svajonę paversti realybe. Dabar mergina svajoja, kad jų centre lankytųsi ne tik girdintys, bet ir įvairių negalių atstovai. Jai pavyko suburti suaugusiųjų kurčiųjų grupę, įtraukti juos į bendrus renginius ir užsiėmimus. Šiandien grupės veikla laikinai pristabdyta, kadangi dirbantiems, studijuojantiems, vaikus auginantiems žmonėms labai sunku susitikti nurodytu laiku. Tačiau svajonės ir atsiranda tam, kad jų siektų.

Psichologija užkoduota genuose

Kai Indrė pasirinko psichologės profesiją, manė, kad ji bus vienintelė savo giminėje, metų metais užauginančioje pedagogikos specialistus. Pasirodo, tai buvo užkoduota jos genuose. Indrės prosenelis Viktoras Januškevičius, Biržų miesto šviesulys, buvo mokytojas, dėstęs lotynų kalbą ir psichologiją! Įdomus faktas, kad apie garsųjį prosenelį, svajojusį Biržus paversti didžiuliu žydinčiu sodu, mergina sužinojo ne iš namiškių, o iš aplinkinių žmonių, su pagarba prisimenančių jį.

V. Januškevičiaus mokiniai dalijosi prisiminimais, kad gatvėje nespėdavo pirmieji pasisveikinti su juo, nes mokytojas pirmas iš tolo nukeldavo skrybėlę ir prasilenkdamas pasakydavo kokią nors gera linkinčią sentenciją. Jis gebėdavo klasėje, nepakeldamas balso, sudrausminti ir didžiausią neklaužadą, pasiūlydamas pasakyti ką nors įdomesnio, nei jis pasakoja. Įvairūs istoriniai ir ekonominiai įvykiai neleido suvešėti prosenelio sodui, iš kurio šiuo metu nedaug kas belikę, tačiau jo pasėtos sėklos žmonėse sudygo ir atnešė puikų derlių. Vienas iš daigelių – Indrė šiandien padeda žmonėms suvokti savo jausmus ir emocijas, išmokti jas įvardinti ir valdyti. „Juk jeigu žmogus pyksta ir nesuvokia, kad tai – pyktis, nesunku išlieti jį ant niekuo nekalto žmogaus galvos. Taip kyla įvairūs konfliktai, kurių nebūtų, jeigu mes mokėtume įvardyti visus jausmus“, - kalbėjo mergina.

Ji prisipažino, kad nors žmonės psichologų prisibijo, nes laiko juos be galo daug žinančiais ir suvokiančiais, galinčiais „kiaurai matyti“, taip nėra. Psichologai ir patys iki galo savęs dar nepažinę. Kiekvienas žmogus, pasak Indrės, unikalus. Ji juos lygina su visata: mes matome danguje begalę žvaigždžių, bet jų nepažįstame. Jei pasinertume į visatos paslaptis, suvoktume, kad Mažųjų Grįžulo ratų uodegoje spindi Šiaurinė žvaigždė, šiek tiek toliau nuo Šiaurinės pamatytume labai ryškią žvaigždę – Kapelą, kitoje pusėje panašiu atstumu išvystume Vegą...

Artimieji, laisvalaikis

Noras pažinti ir atrasti atvedė I.Baublytę į sudėtingą žmogaus sielos pasaulį. Ar pavyksta atsikratyti darbinių rūpesčių namuose, ar nenukenčia santykiai su gyvenimo draugu Donatu-Viljamu, giminaičiais ir bičiuliais? Visokių atvejų būta Indrės gyvenime, tačiau dabar, turint ne vienerių metų darbo patirties, ir Indrė, ir jos artimieji žino, kad bendrauja su moterimi, drauge, dukra, sese, o ne su psichologe. „Jeigu draugų kompanijoje psichologas tik tyli ir žvalgosi, tai nereiškia, kad jis visus stebi ir analizuoja. Psichologas nėra visažinis, tuo metu jis galbūt tiesiog neturi ar nežino, ką atsakyti“, - nusijuokė Indrė, paaiškindama visuomenėje susiformavusią nuomonę apie atokiau nuo žmonių besilaikančius šios profesijos atstovus.

Deja, psichologo darbas savo vaisius užaugina negreitai, kartais pasiekto rezultato tenka laukti ne vienerius metus. Todėl laisvalaikiu Indrė pasineria į darbus sode (ir vėl prosenelio genai!), kur pasodinusi sėklytę netrukus pamato mažą daigelį. Greitas darbo rezultatas ramina merginą, padeda susitaikyti su gyvenimo sunkumais. „Sode darbas aiškesnis, lengviau galima atskirti kas reikalinga, o kas ne, tuo tarpu su žmogumi - sudėtingiau, nes ne visada į jo keliamus klausimus yra vienareikšmiai atsakymai“, - kalbėjo psichologė.

Atsikratyti darbo įtampos padeda ir muzikos klausymasis. Indrė klauso ne dabartinio jaunimo mėgstamų „bumčikų“, o ieško dainų, turinčių prasmingus, pamokančius tekstus. Džiaugiasi mergina ir galimybe pasinerti į dailės pasaulį, kur žmonės dažnai ieško ne vien įkvėpimo. Būsimoji Indrės anyta - žinoma Klaipėdos dailininkė Vilija Kazragytė - džiugina širdį savo dovanotais darbais, pilnais šilumos, meilės ir spalvų.

Dar vienas ramybės šaltinis emociškai sunkų darbą dirbančiai merginai – katės, kurių dabartiniuose jos namuose yra net keturios. Indrė neseniai sužinojo, kad katės girdi ne tik ausimis, bet ir akimis! Tai jai buvo taip pat netikėta, kaip ir faktas, kad kurtieji girdi visu kūnu. Ne vieną kartą netikėtai įėjęs į kambarį brolis paklausdavo, ką jos su mama apie jį ką tik kalbėjo. Moterims pasiteiravus, iš kur jis žino, kad buvo kalbama apie jį, Arnas šypsodamasis atsakydavo, kad žino ir tiek.

Indrė labai dėkinga savo broliui, iš kurio daug išmoko ir tebesimoko. Jis patvirtino neseniai Lietuvoje viešėjusių Rusijos Švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos instituto akademikų Olgos Kukuškinos ir Nikolajaus Malofejevo žodžius, kad neįgalieji moko sveikuosius būti gerais. Gaila, bet mes, turėdami visus pojūčius, dažnai tai pamirštame, nenorime ir (ar) nebemokame girdėti, ką sako mums šalia esantys žmonės.

Atsikratyti šios ydos mums padeda psichologija, kurios atstovė – šio pasakojimo herojė – sako, jog stengiasi gyventi ir dirbti, vadovaudamasi Motinos Teresės žodžiais : „Nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile.“

Sigita KOROLIOVĖ

 

Indrė Baublytė psichologinę pagalbą teikia ir Klaipėdos kurčiųjų bendruomenei.
Draugiška Baublių šeima.


 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 6 ]