Paprastas pasakojimas apie nepaprastą šeimą

Klaipėdos rajone Minijos dešiniajame krante įsikūrusi sodų bendrija jau seniai pretenduoja į miesto statusą tiek savo teritorijos dydžiu, tiek gyventojų skaičiumi. 640 ha teritorijoje rasti Kristinos ir Mariaus Rimkų šeimą – nelengva. Padėjo kadaise Kristinos ištarta frazė, kad jos namų durys visada atviros, nes neatsakingas meistras nuvylė jaunąją šeimą ir nepagamino vartų namą juosiančiai tvorai.

Durys šios šaunios šeimos iš tiesų visada atviros, tačiau širdys – nelabai. Šeimos galva Marius – tikras žemaitis, užsispyrimą iš savo protėvių perėmęs su kaupu. Užsiminus, kad noriu parašyti apie juos, vyras sumosavo rankomis ir kategoriškai papurtė galvą paklausdamas: „Kodėl apie mus? Mes juk niekuo neypatingi“. Žmonos įkalbinėjimai taip pat nedavė rezultatų.

Nusprendusi, kad lengviau prakalbinti pakelėje gulintį akmenį, visą dėmesį skyriau šeimos moterims – savo kolegei ir bendramokslei Kristinai Rimkienei ir nenustygstančiai vietoje mažajai Marijai.

Nepaprasti Mariaus gabumai

Marius Rimkus – buvęs Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos auklėtinis – gimė Šilalės rajone trijų brolių šeimoje. Du berniukai gimė sveiki, o Mariui likimas skyrė gyvenimą tyloje. Kodėl, niekas iš artimųjų iki šiol nežino. Jau mokykloje vaikinas išsiskyrė iš bendraamžių savo santūrumu, darbštumu ir rimtumu. Iš kaimo kilęs berniukas nevengė sunkaus darbo. Netinginiavo ir mokyklos suole. Baigęs pagrindinę mokyklą, vaikinas buvo priverstas išvykti į Vilniaus kurčiųjų amatų mokyklą, palikęs brolius ir draugus, nes Klaipėdoje tuo metu įgyti profesiją, turint klausos negalę, buvo neįmanoma. Įgyta staliaus specialybė tapo Mariaus pragyvenimo šaltiniu ir naujų gabumų atradimu. Įsidarbinęs baldų įmonėje, jaunuolis išmoko baldžiaus amato ir tapo auksinių ranku meistru, nebespėjančiu gaminti nestandartinių, nė viename kataloge nerandamų baldų, kadangi norinčiųjų eilei nematyti galo. Klientai, girdami meistrą, pasakojo, kad jo baldai gaminami milimetro tikslumu. Didesnės paklaidos kruopštusis baldžius sau neatleistų.

Nagingą meistrą viliojo ne vienas darbdavys, todėl šiuo metu Marius Rimkus gilinasi į šaltkalvystės paslaptis iš savo giminaičio. Nugalėjo ne giminystės ryšiai, ne geresnės darbo sąlygos, o Mariaus noras viską suspėti išbandyti ir išmokti. O gal mintis pakeisti profesiją buvo ta nelemta tvora be vartų?

Kad vyras turi išskirtinių gabumų, supranti apžiūrėjęs šeimos namą, kuriame viskas, ką žmona Kristina sugalvoja, kaip toje pasakoje apie norus pildančią lydeką, Mariaus rankomis tampa tikrove.

Man, atvykusiai iš tradicinio buto, kvapą gniaužė moderni virtuvė, vonios kambarys, spintelės, įvairios lentynos ir lentynėlės... O užlipus į antrą aukštą ir pamačius 3 metrų aukščio lentynas, užpildytas knygomis, širdyje sukirbėjo ir pavydo kirminėlis.

Apie Kristiną būtų galima knygą parašyti

Biblioteka – jaunosios šeimininkės valdos, nors laiko skaityti šiuo metu nėra. Dėmesio reikalauja šeimos džiaugsmelis – 2,5 metų dukrytė Marija. Daug laiko atima ir namų ruoša. Tačiau Kristina spėja ir po namus suktis, ir keliose darbovietėse darbuotis. Apie šią moterį būtų galima ir atskirą knygą parašyti, norint parodyti, kiek daug gali žmogus.

O pradžia buvo sunki ir net tragiška. Trimetės Kristinos tėvai išgirsta diagnozę – „jaščerica“ (liet. driežiukas), nuo kurios jų dukra, anot medikų, turėtų mirti. Milžiniškos antibiotikų dozės, tėvų pastangos ir pačios mergytės kabinimasis į gyvenimą daktarų nuosprendį pavertė niekiniu. Tačiau pergalės džiaugsmą greitai nuslopino naujiena – mažoji neprigirdi. Ir neaišku, ar medikamentai, ar medikų klaida, ar giminėje jau esantis kurtumo atvejis lėmė tokią Kristinos klausos raidą.

Begalinis mamos atsidavimas

Aiškinimuisi laiko nebuvo, reikėjo skubėti lavinti mergaitę, kad neatsiliktų nuo girdinčių bendraamžių, nes kalbos apie dukros išvežimą iš gimtojo Kupiškio į kituose miestuose esančias sutrikusios klausos ugdymo įstaigas net nebuvo. Ir prasidėjo vargo dienos tiek mažajai Kristinai, tiek jos mamai, kuriai moteris ir šiandien be galo dėkinga.

Ji nepaliauja kartoti, kad be mamos užsispyrimo ji nebūtų baigusi bendrojo lavinimo mokyklos ir įgijusi dviejų aukštojo mokslo diplomų. Begalinį mamos atsidavimą neprigirdinčiai dukrai prisimena ir Kristinos brolienė Laima Gasiūnienė. Susipažinusi su mergaitės broliu Vitalijumi, Laima dažnai užeidavo pas jį į svečius ir visada stebėdavosi, kad tuo metu dešimtmetė mergaitė ne kieme laksto, ne lėlėms drabužėlius siuva, o sėdi prie knygų ir mokosi mokosi... Jaunai panelei tai buvo neįprastas vaizdas, bet šiandien Laima tvirtai gali pasakyti, kad jos anyta sukūrė tvirtą pagrindą po kojomis dukrai. Kristina šiandien pamiršo karčias ašaras, ne kartą galvoje kirbėjusį piktą klausimą, „kodėl mama manęs nemyli?“, tvirtai jaučiasi gyvenime.

Studijos ir darbas

Kristina Gasiūnaitė-Rimkienė baigė Klaipėdos pedagoginį institutą, kuriame įgijo pradinių klasių mokytojo diplomą. Įsidarbinusi Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje, žinias gilino Šiaulių universitete, studijavo surdopedagogiką.

Dvejus metus buvome ne tik kolegės, bet ir bendramokslės. Kristina tuo metu išsiskyrė ir savo amžiumi (iš keturių tuo metu studijavusių klaipėdiečių buvo pati jauniausia), ir darbštumu bei užsispyrimu. Kiek naktų mes užmigdavome prie stalinės lempos šviesos, kadangi mūsų draugė būdavo tikra, kad dar per mažai perskaitė, kad dar kažko trūksta ir, pavydžiai žvelgdama į saldžiai miegančias bendrakurses, skaitydavo ir kartodavo išeitą medžiagą.

Todėl, prisiminus tuos momentus, man vis iškyla prieš akis vaizdas, kuris ir šiandien truputį graužia sąžinę. Pirmoji mano pažintis su kompiuteriu įvyko antrųjų studijų metu. Į studijų programą buvo įtrauktas kelis semestrus trunkantis kursas mokytis dirbti kompiuteriu. Dabartinis mano „draugas ir pagalbininkas“ tuo metu man atrodė bauginantis ir neįveikiamas. Todėl dėstytojo kurso pabaigoje pateiktas pasiūlymas už pastangas ir gerą paskaitų lankymą iš karto parašyti po septynetą visų klaipėdiečių buvo sutiktas su džiaugsmu, išskyrus vienos studentės – Kristinos. Mergina, nenorėdama išsiskirti, o gal ir įžeisti vyresnių draugių, nenoriai, bet sutiko su tokiu vertinimo rezultatu, nors jos veide matomas nusivylimas bylojo visai ką kita. Tik studijų pabaigoje aš supratau to nusivylimo priežastį. Daugelis kolegų buvo įsitikinę, kad dėstytojai aukštus balus sutrikusios klausos studentams rašo iš gailesčio, o gal ir iš nustebimo, kad toks žmogus geba neblogai atsakinėti per egzaminus. Kristina stengėsi kuo daugiau mokytis ir gauti aukščiausius balus, kad įrodytų sau ir mums, girdintiesiems, jog jos rezultatai yra ne gailesčio, o begalinio darbštumo ir gabumų išraiška. 

Šiandien Kristiną pagauti labai sunku. Jauna pedagogė, grįžusi iš motinystės atostogų, tęsia darbą Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje mokydama vaikus istorijos. Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje ji dirba surdopedagoge, į kurios pareigas įeina ir jaunųjų klausos negalę turinčių studentų parengimas savarankiškam gyvenimui, ir lietuvių gestų kalbos vertėjos paslaugos mokyklos pedagogams bei studentams. Moteris dirba ir Klaipėdos apskrities gestų vertėjų centre. Kristina taip pat turi dvi grupes, kurias moko lietuvių gestų kalbos. Pirmąją grupę lanko siuvimo mokyklos mokytojai ir iš miesto atvykstantys žmonės, besidomintys šia kalba, o antrąją grupę sudaro Klaipėdos universiteto ergoterapijos specialybės trečiakursiai ir jų dėstytojai.

Mažoji Marija

Apie trečiąjį šios gražios šeimos narį dar nedaug galiu papasakoti, nes mažoji Marija gyvena tik trečiuosius savo gyvenimo metus. Laukdami pirmagimio, abu tėvai turėjo mažą vilties kibirkštėlę, kad jis gims girdintis. Deja, realybė buvo kitokia. Nors dukrytė gimė sveika ir graži, pasaulį pažinti jai tenka be klausos pojūčio. Jeigu mažoji nebūtų tokia panaši į savo tėvus, įtarčiau, kad ligoninėje ją kas nors pakeitė. Tokių santūrių ir kuklių sutuoktinių dukrelė – tikras gyvsidabris. Jos pilna visur: ir namuose, ir pas kaimynus, ir mokykloje, į kurią dažnai mama nusiveža, ir darželyje, kuriame mergytė auga apsupta girdinčių vaikų, nes sutrikusios klausos ikimokyklinio amžiaus grupių, kadaise buvusių vaikų lopšelyje-darželyje „Pagrandukas“, dėl finansavimo stokos nebeliko. Vaikai išvežami į kitus miestus arba lieka namuose. Kristina savo dukrai parinko antrąjį variantą. Ji savo mergytę lavina pati, perduodama viską, ką moka ir geba, stengdamasi sukurti tokį pat gyvenimą, kokį sukūrė jai jos mama, taip atiduodama pagarbą ir duoklę Motinai.

O kad Marija užaugs gabi ir protinga, abejonių nekyla. Smalsi, imli, nepaprastai komunikabili mergaitė, turinti santūrų, mokantį kantriai ir ramiai paaiškinti nesuprantamus dalykus ir reiškinius tėvą ir gabią, gana griežtą, aukštą pedagoginę kompetenciją turinčią mamą, jaučianti tėvų tarpusavio meilę ir rūpestį ja, matanti aplinkui nuoširdžiai besidžiaugiančius senelius, tetas ir dėdes, perims iš jų viską kas geriausia. O to gerumo šeimoje be galo daug!

Buvai neteisus, Mariau, sakydamas, kad esate paprasti žmonės, apie kuriuos nėra ką rašyti. Parašiau apie jus, nes esate ypatingi: jūs neverkšlenote, kai stingant pinigų reikėjo iš pagrindų įsirengti namą, nesiskundėte likimu, kai sužinojote, kad dukrelė negirdi, nedejavote, kai buvo sunku rasti darbą, nešaukėte visam pasauliui, kad dėl klausos negalės jūsų neįvertina. Apie jus reikėjo parašyti, kad visi pamatytų, kiek daug gali šeima, kurioje vyrauja meilė, supratimas, darbštumas, noras kurti ir palikti po savęs kažką ypatingą: originalius baldus, tvorą (nors ir be vartų), aplink žydintį sodą, gražų namą, gabias mokinių laidas, o svarbiausia – savo gražios meilės vaisių – Mariją!


Sigita KOROLIOVĖ
KKNP mokytoja

Kristinos ir Mariaus Rimkų šeima.


















 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 6 ]