Meilė žmonėms skatina prabilti spalvomis ir eilėmis

Vienas pirmųjų Klaipėdos gestų kalbos vertėjų Vytautas Jurgis Lukšas šiandien talkina Palangos ir Kretingos kurtiesiems. Paprašius susitikti ir pakalbėti apie būsimą reportažą, Vytautas griežtokai atsakė: „Aš ne žvaigždė. Rašykite apie visus Klaipėdos apskrityje dirbančius gestų kalbos vertėjus.“ Supratau susidūrusi su tvirtai savo nuomonės besilaikančiu žemaičiu, manančiu, kad jis yra eilinis darbuotojas, turintis keletą, jo manymu, taip pat paprastų pomėgių.

Tik vieno nežinojo gerbiamas Vytautas. Aš taip pat žemaitė. Žemaitė, mananti, kad šalia reportažų apie prezidentus, svaiginančias pergales pasiekiančius sportininkus, meno, kultūros laureatus reikia pasakojimų ir apie mūsų regione gyvenančius bei dirbančius kuklius, bet nepaprastai darbščius ir įdomius žmones. Todėl šis pasakojimas bus ne tik apie gestų kalbos vertėjo veterano darbus, bet ir apie be galo įdomų jo gyvenimą.

Pirmasis vertėjas uostamiestyje

Pavadinau savo herojų veteranu, nes jis buvo vienas pirmųjų gestų kalbos vertėjų Klaipėdos teritorinėje kurčiųjų valdyboje. Gestų vertėjo darbą Vytautas gavo atsitiktinai pamatęs laikraštyje skelbimą. Kadangi straipsnio herojaus tėvelis buvo kurčias, jaunuolis pamanė, kad gali pretenduoti į siūlomas pareigas. Taip prasidėjo jo karjera Šermukšnių gatvėje ir dabar tebestovinčio mažo namelio kambarėlyje. Tai, pasak Vytauto, buvo patys gražiausi metai, nes visi buvo jauni, energingi ir išradingi. Tame kambarėlyje vykdavo grandioziniai renginiai, šventės ir festivaliai.

Vertėjauja nuo mažų dienų

Susitikęs savo gyvenimo meilę, Vytautas išvyko į Kretingą, vėliau į Šventąją, po to buvo Palanga, svetingai priėmusi naujakurius. Vienas po kito gimė sūnūs, tačiau jauno tėvo širdis ir mintys dažnai nuklysdavo į darbo su kurčiaisiais prisiminimus. Kai jam paskambino iš Lietuvos kurčiųjų draugijos ir pasiūlė vėl imtis mielo širdžiai gestų kalbos vertėjo darbo, Vytautas iškart sutiko.

Paklaustas, koks yra jo, vertėjo, darbo stažas, Vytautas nusišypsojęs atsakė, kad vertėjauja nuo mažų dienų. Mat V. J. Lukšo tėvelis po paauglystėje persirgtos ligos apkurto. Mažasis Vytukas buvo tėčio ausys. Dar visai pyplys jis kartu su tėveliu eidavo pas gydytojus, į parduotuves, padėdavo darbo klausimais, kartą net teko aiškintis su darbdaviais dėl neteisingai tėčiui išmokėtos algos.

Toks pat Vytautas ir šiandien. Tik dabar jo pagalbos reikia visiems Palangoje ir Kretingoje gyvenantiems klausos negalią turintiems žmonėms.

Bendradarbių atsiliepimai

Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centro direktorė Nijolė Kaubrienė ir didelis būrys jo kolegų negaili šiltų žodžių, pasakodami apie V. J. Lukšą.

Vertėjas Arnestas Karpauskas mielai paniro į prisiminimus ir pavadino Vytautą ašimi, apie kurią sukasi visos Vakarų regiono kurčiųjų bendruomenės. Entuziastingo palangiškio iniciatyva dažnai visi kurtieji su meninėmis programomis susibėga Palangoje parodyti savo talentų ir pabendrauti. Bendravimas V. J. Lukšo gyvenime užima svarbią vietą. Iškalbingas, kūrybingas, gebantis pajuokauti vyriškis savo charakterio savybes puikiai panaudoja darbe. Visi žino, kad gestų kalbos vertėjas dažnai kurtiesiems tampa vieninteliu pagalbininku, guodėju ir užtarėju.

„Deja, – kalbėjo centro direktorė, – dažnai kurtieji tuo pradeda piktnaudžiauti, nes V. J. Lukšas, nemokėdamas atsakyti jiems, pamiršta turintis šeimą ir poilsio valandas.“ Tačiau mano herojus nesutiko su tokiais direktorės žodžiais. Jis net savo vaikus yra įspėjęs niekada neatsakyti kurtiesiems ir visada pakviesti tėvą. Vienas sūnų vis kalbina tėtį pristabdyti gyvenimo tempą, nes jam jau ne trisdešimt. „O jeigu jį ištiko didelė bėda!“ – kartoja savo sūnums V. J. Lukšas. Ir tuoj pat pasidžiaugė, jog didžiuojasi savo vaikais ir žmona, niekada nepurkštaujančiais, kad jiems skirtą dėmesį jis išdalija klausos negalią turintiems žmonėms. „Mano žmona net moka gestais pasisveikinti, pakviesti į vidų ir pasiūlyti kavos ar arbatos“, – šypsojosi Vytautas.

Laisvalaikis, pomėgiai

Po darbo vertėjų centre V. J. Lukšas atsipalaiduoja savo sodelyje. Dar jis labai mėgsta sukiotis virtuvėje. „Tu tik atvažiuok pas mane, tave būtinai pavaišinsiu balandėliais“, – su šypsena prisiminė draugo žodžius Arnestas.

Arnestas išdavė dar vieną paslaptį, kad jo draugas sode ne tik žemę puoselėja, bet ir tapo. Tai vienintelis, pasak gestų kalbos vertėjų centro direktorės N. Kaubrienės, Klaipėdos apskrities vertėjas, turintis tokį pomėgį.

Pasirodo, piešimui Vytautas neabejingas nuo pradinių klasių. Pirmieji meno bandymai buvo portretai. Vytautas piešė ir save, ir tėvelius, ir anytą, ir mylimus lietuvių klasikus P. Cvirką, S. Nėrį... Jų portretai ilgai kabojo svetainėje, kol žmona nusprendė, kad vyro kūriniai nebetinka vis modernėjančiam jų buto interjerui. Tapo jis ne kičinius, gintarais padailintus paveikslėlius, skirtus Palangos turistams.

Paveikslų temos plačios

Jo paveiksluose sudėtas visas gyvenimas, mintys ir siela. Apie šį kolegos ir draugo pomėgį ilgai niekas nežinojo. Pirmą kartą V. J. Lukšas pristatė savo kūrinį prieš ketverius metus, padovanodamas jį Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centrui persikėlus į naujas patalpas įkurtuvių proga.

Profesionaliai nupiešti Vilniuje esantys Aušros vartai ir šiandien puošia vieną centro kabinetą.

Pirmąjį paveikslą Vytautas kūrė kartu su jau Amžinybėn iškeliavusiais tėveliais. Mamytė buvo įpareigota parnešti iš parduotuvės kartūno atraižą. Pats Vytautas su tėveliu kalė būsimo paveikslo rėmus, tempė ant jo medžiagą, kad jaunasis dailininkas medžiui dažyti skirtais dažais nupieštų pirmąjį savo paveikslą „Lietuva brangi“.

Savo paveikslus menininkas su dideliu džiaugsmu dovanoja visiems draugams ir giminėms. Kiekvienas, švenčiantis jubiliejų, gauna iš Vytauto vertingą dovaną, kurioje įžvalgus menininkas geba pavaizduoti ką nors iš būsimojo paveikslo savininko gyvenimo. Šyptelėjau vertėjos Violetos Galdikienės kabinete radusi antrąjį straipsnio herojaus paveikslą „Našlaitės“. Supratau, kad šis paveikslas buvo nupieštas Violetos vardo garbei (išvertus iš lotynų kalbos Violeta reiškia žibuoklę, bet dažnas šias pavasario gėlytes tapatina su našlaitėmis).

Maniau, kad dailininkas mėgėjas iš Palangos tradiciškai pieš jūrą, kopas ir sklandančias žuvėdras. Tačiau mano herojaus paveikslų temų spektras labai platus: nuo gėlėtų pievų iki architektūros paminklų.

Jaunatvės eliksyras

Antras pokalbis telefonu buvo sėkmingesnis. V. J. Lukšas gana lengvai sutiko priimti mane savo valdose – VĮ poilsio namuose „Baltija“. Kai pamačiau lengvai lekiantį laiptais žemyn ir man mojantį jaunatvišką, aukštą kaip Palangos pušis vyriškį, netekau žado. Po pirmojo griežtoko ir sauso pokalbio buvau susidariusi įspūdį, kad teks bendrauti su užsispyrusiu, niūriu žmogumi, pavargusiu nuo kasdieninės rutinos. Man tiesiančio ranką vyriškio akys švietė, o svetingas pasisveikinimas iš karto nuvijo pirmojo susitikimo baimę.

Kalbėjomės porą valandų, ir dar būčiau norėjusi klausytis savo pašnekovo, tačiau nedrįsau atitraukti nuo darbų, kurių, supratau, jis turi labai daug. Jis prasitarė, kad mėgsta nuo namų iki darbo ir atgal, į įvairias įstaigas, kuriose vertėjauja savo klientams, vaikščioti tik pėsčiomis, kad galėtų grožėtis gamta. Tai ir yra Vytauto jaunatviškumo paslaptis, čia jis ir semiasi kūrybinių minčių, kurios įvairiomis spalvomis išsilieja paveiksluose.

Sužinojau, kad lietuvių poetus klasikus dievinantis Vytautas ir pats kuria eiles. Gimtajam Narvydžių kaimui (Skuodo r.) skirtos eilės 2008 m. laimėjo žurnalo „Sveikatos ABC“ surengtame konkurse „Mano tėviškė pati gražiausia“.

Su nostalgija balse pasakojo man Vytautas apie sodelyje iš mamytės darželio parvežtus ir kasmet vis pražystančius jurginus. „Kai tik pražysta jurginai, – kalbėjo Vytautas, – prieš akis iškyla tarp gėlių sėdinti mamytė. Svajoju nupiešti ją. Jau seniai nuotrauką susiradau. Tik nežinau, ar su skarele ar be jos bus mano mamytė...“ Manau, kad tai bus vienas iš gražiausių V. J. Lukšo kūrinių, nes tame pasakojime jutau tiek meilės ir ilgesio, kuris prašyte prašėsi prabilti eilėmis ir spalvomis.

Važiuodama namo vis galvojau apie šį kuklų žmogų, norėjusį likti nežinomu. Džiaugiuosi, kad būtent man teko garbė kalbinti ir papasakoti skaitytojams apie V. J. Lukšą, net kelis kartus pakartojusį man, jog nėra sutikęs savo gyvenime nė vieno blogo žmogaus. Būtinai reikėjo papasakoti kitiems apie žmogaus gebėjimą gerai jaustis, džiaugtis buvimu šiame pasaulyje ir norą šiuo jausmu pasidalyti su visais.

Sigita KOROLIOVĖ

Palangos ir Kretingos gestų kalbos vertėjas Vytautas Jurgis Lukšas ir jo pirmasis paveikslas „Lietuva brangi“.
V. J. Lukšo kūrybinės mintys įvairiomis spalvomis išsilieja paveiksluose.





Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 3 ]