Kaip sekasi, direktore?

Sunkiai tariasi šie žodžiai žiūrint į mergaitiškos išvaizdos lieknutę moterį, paaugliškai į arklio uodegytę surišta kasele. Jai labiau tiktų būti vyresniųjų klasių mokinių drauge, o ne visos mokyklos galva. Tačiau istorijos nepakeisi. Nuo 2004 m. Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinei mokyklai vadovauja jauna, bet žemaitiškai užsispyrusi buvusi telšietė Edita Andrijauskienė. Užsispyrimas labai padėjo lipant karjeros laiptais. O pradžia atrodė visai kitaip.

Studijos

Abiturientė Edita, baigusi Telšių Žemaitės gimnaziją, nusprendė Klaipėdoje studijuoti lietuvių filologiją ir režisūrą. Tai buvo asmenybės formavimosi studijos, kurioms Edita lig šiol dėkinga, kadangi išmoko be baimės, sklandžiai ir išraiškingai kalbėti prieš auditoriją. Gaila, bet studijos truko tik metus, nes žaviajai telšietei pasipiršo žemietis Linas, kuris tuo metu atvyko studijuoti į Šiaulius. Norėdama būti šalia mylimojo, Edita metė mokslus Klaipėdoje ir Šiauliuose įstojo į pedagoginį universitetą studijuoti specialiąją pedagogiką ir logopediją.

Darbas Telšiuose

Jai tebestudijuojant, Telšiuose lyg feniksas iš pelenų kilo naujoji Telšių kurčiųjų mokykla, kurioje, savaime aišku, 1997-aisiais metais pradėjo dirbti jauna Šiaulių universiteto studentė. Nuo tų metų moteris pradėjo rašyti savo gyvenimo ir darbo su klausos negale žmonėmis knygą. Edita Andrijauskienė dėkinga taip pasisukusiam likimui, nes darbas jai teikia didelį džiaugsmą, o spindinčios dėkingumu ugdytinių ir jų tėvelių akys – geriausias atpildas už ne visada lengvą pedagogo ir vadovo darbą.
Žemaitiškas užsispyrimas 2001-aisiais metais pakylėjo jauną mokytoją į direktorės pareigas, kurios buvo nelengvos, nes be darbo mokykloje dar teko vienai vežti namų ir šeimos vežimą, kadangi vyras ir tėtis Linas, gavęs puikų darbo pasiūlymą, išvyko gyventi ir dirbti į Klaipėdą. Net trejus metus jauna žmona ir mama plėšėsi tarp darbo, namų, kuriuose jos laukė dvi dukrelės ir retų susitikimų su sutuoktiniu Klaipėdoje arba Telšiuose. Todėl šiandien E. Andrijauskienė labai jautriai reaguoja į tai, kad vyrai, netekę darbų Lietuvoje, lenkia savo nugaras užsieniuose. Jų vaikai auga be tėvų, o žmonos turi rūpintis visais keturiais namų kampais be teisės po sunkios dienos vakarais prisiglausti prie antrųjų pusių, nes jų Lietuvoje, paprasčiausiai, nėra.

Naujos pareigos

Kai pirmoji Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Gabalienė (įdomus sutapimas, kad ji taip pat telšietė) nusprendė išeiti į pensiją, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos organizuojamame konkurse Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktoriaus vietai laimėti dokumentus pateikė straipsnio herojė.

Moteris labai norėjo laimėti šį konkursą dėl mano jau minėtų priežasčių. Man teko garbė pirmajai pasveikinti konkurso nugalėtoją, nes tuo metu, būdama mokyklos tarybos nare, buvau pakviesta į vertinimo komisiją. Ten ir išgirdau atvirą E. Andrijauskienės prisipažinimą, kad ši vieta padėtų vėl suburti išsibarsčiusią šeimą. Toks graudžiai atviras prisipažinimas sujaudino konkurso komisiją, kurios daugumą sudarė… vyrai. Po pergalės konkurse sutuoktinis Linas nežinojo, kur dėtis iš džiaugsmo, o būsimajai Klaipėdos kurčiųjų mokyklos direktorei galvoje kunkuliavo prieštaringos mintys: džiaugtis, kad vėl šeima bus kartu, ar liūdėti, nes reikės atsiplėšti nuo gimtųjų Telšių ir pirmosios darbovietės.
Atėjus vakarui, konkursantė jau džiaugsmingai kūrė naujojo gyvenimo planus, nes Telšių kurčiųjų mokyklą paliko rami. Ji davė jai tiek, kiek galėjo: prieš pat naująjį sprendimą direktorė parūpino mokyklai naujus langus, kad vaikams ir darbuotojams būtų šilta, iš sutaupytų pinigų įrengė kompiuterių klasę, įgalinančią vaikams ir mokytojams gauti naujausią informaciją, įtraukti į ugdymą inovacinius metodus.

Įkurtuvės Klaipėdoje

Žvalgytis atgal nebebuvo reikalo ir laiko, reikėjo kurtis Klaipėdoje. Užsispyrusių žemaičių šeima pasiraitojo rankoves ir pradėjo statybas. Direktorė dažnai prisimena vargus, susijusius su statybomis, ir sako, kad drąsiai galėtų vadovauti bet kuriai statybos įmonei. O statė Andrijauskai daug. Pirmiausia prie vaizdingo Karklės kaimo išdygo naujųjų klaipėdiečių namas su šokolado spalvos stogu. Kieme atsirado vietos ir šeimininkės augalams, ir dideliam vilkšunės Dagės voljerui. Vėl draugėn suėjusios šeimos džiaugsmas grąžino Editą į vaikystės prisiminimus, kuriuose ypatingą vietą užėmė jos močiutė. Augdama ir siautėdama kieme su berniukais, Edita niekada nesusimąstė, kaip jai pasisekė kiekvieną rytą pradėti nuo karštų pusryčių. Tuo metu jai rūpėjo, iš ko pasigaminti šaudymui lanką, kaip pareiti į namus, kad seneliai ar tėvai nepastebėtų skylės suknelėje ir eilinį sykį nubrozdintų kelių, ar kur palaidoti vakar su berniukais aptiktą paukštuką.

Tik pasistačius savo svajonių namus ir atradus tarp daiktų seną močiutės, baigusios smetoniškąją kulinarijos mokyklą, receptų sąsiuvinį, jaunoji šeimininkė atrado virimo ir vaišinimo džiaugsmą.

Gyvenimas nuosavame name leido šeimininkei įgyvendinti dar vieną svajonę – pasinerti į prieskoninių augalų pasaulį. Mūsų direktorės namuose nėra nei vienos pirktinės arbatos, nei vieno masinės gamybos būdu pagaminto prieskonių rinkinio. „Jei galėčiau, užsiauginčiau ir kavos“, – užsisvajojo Edita.

Kai būna liūdna ar ilgu Telšiuose likusių tėvelių, seserų ir pusbrolių, Edita sėda ant dviračio ir mina prie jūros, kuri turi stebuklingų galių, suteikiančių žmogui jėgų, ramybės ir pasitikėjimo. O jėgų direktorei reikėjo daug, nes nuosavo namo statybas pakeitė laikino mokyklos pastato, į kurį buvome priversti persikelti dėl Klaipėdos miesto jūrų uosto teritorijos plėtojimo, rekonstrukcija. Laimė, gyvenimas prie audringos jūros užgrūdino moterį ir, nežiūrint visų problemų, šiandien Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė mokykla džiaugiasi ir didžiuojasi gražiausiomis iš visų spec. mokyklų patalpomis!

Pomėgiai, projektai

Atūžusi ekonominio sunkmečio banga smarkiai palietė Klaipėdos kurčiųjų bendruomenę. Vykstančios reformos, mažėjantis gyventojų skaičius, finansų stoka neramina mokyklos vadovę.

Atlaikyti krizės negandas E. Andrijauskienei padeda jos pomėgiai. Pradėjusi dirbti Telšiuose, ji įsitraukė į skautų veiklą. Pradėjusi nuo eilinio skauto, Edita suprato, kad gyvenime reikia pereiti visus etapus. Juk ir generolai negimsta generolais ir savo karjerą pradeda nuo eilinių kareivėlių pareigų. Į skautų judėjimą Editą įtraukė dabartinis Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas kunigas Vilius Viktoravičius. Jų dėka mokyklos vaikai jau kelias vasaras leidžia skautų stovyklose kartu su girdinčiais bendraamžiais. Neatsispyrė skautų idėjoms ir jaunesnioji Editos dukra Julija, kurios globai šiuo metu jau patikėtas vienas iš mažiausiųjų skautų būrys. Direktorės draugystė su kunigais Viliumi Viktoravičiumi ir Algirdu Lukšu suteikė galimybę neįgaliems girdėti vaikams pasiruošti ir priimti Pirmąją Komuniją. Mokyklos globėjai kasmet Šv. Mišiomis pamini Pasaulinę kurčiųjų dieną, suburdami po bažnyčios skliautais Klaipėdos kurčiųjų bendruomenę. Turėdama tokią palaikymo komandą, direktorė E. Andrijauskienė kaip ir Miguel de Cervantes herojus Don Kichotas kovoja su specialiųjų mokyklų „baubais“ – klaidingai interpretuojama integracija, kurčiųjų mokykloms netinkančia mokinio krepšelio politika, neįgalaus girdėti mokinio pasirinkimo, kur mokytis galimybių atėmimo...

Viešojoje erdvėje pasigirdus nuogąstavimų, kad panaikinus apskritis ir mokyklas perdavus savivaldybių žiniai, nukentės specialiųjų poreikių mokiniai, nes jie nebeturės galimybių mokytis, Edita pradėjo domėtis skelbiamais konkursais ir projektais. Jos iniciatyva mokykla įsitraukė į projektą, kuris sėkmės atveju padėtų užtikrinti švietimo paslaugų prieinamumą ir kvalifikuotą švietimo pagalbą klausos negalę turintiems vaikams ir jaunimui.

ES lėšomis finansuojamas projektas galėtų trukti iki 16 mėnesių nuo projekto finansavimo ir administravimo sutarties pasirašymo dienos ir net pusantrų metų mokyklos auklėtiniai gautų patį kokybiškiausią ugdymą. Su jaunatviška energija direktorė įsitraukė į Lietuvos tėvų, auginančių klausos negalę turinčius vaikus, bendrijos PAGAVA parengtą projektą „Kurčių vaikų sveikatos apsaugos ir rūpinimosi vaiku ir šeima paslaugų gerinimas pasitelkiant Norvegijos patirtį“, siūlydama savo kolektyvo žinias ir kompetencijas. Neišbrauktas iš jos darbo kalendoriaus ir įrašas apie mokyklos plėtrą ir ugdymo centro Vakarų regione steigimą.

Dar vienas pomėgis – joga – išmokė Editą susivaldymo, savitvardos, tikėjimo tuo, ką darai. Joga padėjo atrasti savyje harmoniją, o skautų judėjimas parodė, kaip reikia elgtis su savo artimu, išugdė atsakomybės jausmą ir leido suprasti, kad nebūtina skelbti apie savo darbus, reikia juos daryti, daryti, daryti... O įvertins ir papasakos apie tai – kiti.

KKNPM surdopedagogė ekspertė
SIGITA KOROLIOVĖ

Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė  Edita Andrijauskienė.

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 7 ]