Kodėl jie mokosi kalbėti gestais?

Kai minėdami Tarptautinę studentų dieną Klaipėdos universiteto studentai tradiciškai apsilankė Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje ir eilinį kartą užklausė manęs, gal aš žinanti, kaip būtų galima pakliūti į gestų kalbos kursus, nusprendžiau atlikti nuodugnų tyrimą ir išsiaiškinti, kuo lietuvių gestų kalba nusipelnė tokio ažiotažo.

VšĮ Surdologijos centro, atsakingo už lietuvių gestų kalbos puoselėjimą ir sklaidą,dėka Klaipėdoje jau ne pirmi metai vyksta nemokami lietuvių kalbos gestų kursai tikslinėms grupėms. Juos veda mano kolegės mokytojos Kristina Rimkienė ir Rita Gluškovienė.

Tyrimą pradėjau nuo dėstytojos Kristinos Rimkienės studentų. Ši jauna moteris turi dvi klausytojų grupes. Viena grupė sudaryta iš mano jau minėtų Klaipėdos universiteto Sveikatos fakulteto Reabilitacijos katedros ergoterapijos specialybės studentų, šiais metais jau įkopusių į antrąjį studijų lygį. Kurčiųjų kultūra ir lietuvių gestų kalba studentai susidomėjo pernai metais, kada Klaipėdos universiteto studentų sąjunga ir Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė mokykla pradėjo bendrą projektą „Bendraukime“. Akademinis jaunimas lankėsi mokykloje, stebėjo pamokas, užklasinius užsiėmimus, patys vedė įvairius renginius, o vėliau kvietė jaunuosius draugus į universiteto šventes, konkursus, madų šou ir net turistinius žygius. Savaime aišku, kad toks nuoširdus bendravimas iššaukė norą išmokti susikalbėti su šefuojamais vaikais. Mano išvadas patvirtino ir Klaipėdos universiteto Reabilitacijos katedros vedėjos Ligijos Švedienės frazė „Kaip galima negirdinčiajam padėti adaptuotis visuomenėje, ugdyti jo savarankiškumą, kai tiesiog negali su juo susikalbėti?“, kuri buvo išspausdinta 2010-05-03 miesto laikraštyje „Vakarų ekspresas“. „Tokie kursai – sena mūsų svajonė, kuri pagaliau tapo realybe“ džiaugėsi vedėja straipsnyje jausmingu pavadinimu „Studentai mokosi kalbėti be žodžių“.

Antroji Kristinos Rimkienės grupė, šiuo metu esanti I-ojo lygio pakopoje, man pasirodė įdomesnė, nes joje mokosi įvairių profesijų ir įvairaus amžiaus žmonės. Pagrindą sudaro Klaipėdos vaikų lopšelio-darželio „Pagrandukas“ darbuotojai ir Klaipėdos valstybinės kolegijos Pedagogikos fakulteto Socialinės pedagogikos su gestų kalbos atšaka studentės. Neakivaizdiniu būdu studijuojančios moterys ir merginos į Kristinos vedamus kursus atvažiuoja iš Palangos ir net iš Šilutės. Buvo labai įdomu pakalbinti studentes ir paklausti, kodėl jos pasirinko tokią specialybę. Atsakymai buvo įvairūs: vienos gestų kalbą pasirinko iš smalsumo, kitos mąstė praktiškiau ir, renkantis socialinę pedagogiką, galvojo apie platesnę specializaciją, trečios buvo tiesiogiai susidūrusios su kurčiais žmonėmis, todėl pasuko tokiu nelengvu keliu.

Jūratė Simutienė iš Palangos šiuo metu augina vaikus ir apie kurčiuosius sužinojo tik studijuodama. Moteris svajoja grįžti į gimtąją Kauno apskritį ir yra įsitikinusi, kad ten jos specialybė ir lietuvių gestų kalbos įgūdžiai bus labai reikalingi.

Genovaitė Staniutė-Moorhaj su kurtumu susidūrė jau vaikystėje, kai išdykėlio darželio draugo stumtelėta sesutė Daiva trenkėsi į metalinę lovytę ir, plyšus ausų būgneliui, viena ausyte nebegirdėjo. Jaunystėje vėl nelaimė: po gripo komplikacijų apkurto jos mamytė. Genutės mamai tai buvo didelė tragedija, ir moteris net galvojo apie pasitraukimą iš gyvenimo. Todėl nutekėjusios į Jungtines Amerikos Valstijas Genovaitės pirmasis tikslas buvo sutaupyti pinigų geram klausos aparatui, kad mama galėtų vėl girdėti. Prieš trejus metus apkurto ir tėtis. Atrodo, kad šeimą persekioja klausos negalės, todėl grįžusios iš Valstijų moters pasirinkimas studijuoti socialinę pedagogiką ir lietuvių gestų kalbą atrodo visiškai suprantamas. Gestais susidomėjo ir aštuonmetė Genovaitės dukrytė, sumąsčiusi, kad ši kalba gali padėti bendrauti su mama, norint, kad jų mergaitiškų paslapčių nesuprastų aplinkiniai, o ypač brolis.
Egidija Brinkytė mokosi gestų, nes nuo rudens dirba Klaipėdos siuvimo ir verlo paslaugų mokykloje meninio komponavimo dėstytoja klausos negalę turinčių studentų grupėse. Jauna dailės mokytoja iš Klaipėdos rajono Judrėnų Stepono Dariaus pagrindinės mokyklos pirmą kartą gyvenime susidūrė su neįgaliais girdėti žmonėmis ir visa galva pasinėrė į jų gyvenimą, nes, pasak pedagogės, kurtieji yra įdomesni, negu jos ugdytiniai iš Judrėnų. Jie smalsesni, nuoširdesni, atviresni. Kai Egidijai pasakiau, kad ji yra labai drąsi moteris, išdrįsusi be jokio žinių bagažo įžengti į kurčiųjų auditoriją, mokytoja nustebo ir papurtė galvą. Šį įššūkį ji priėmė tą pačią dieną, kai tik išgirdo pasiūlymą ir net nesuabejojo, kad gali nepavykti susidraugauti su negirdinčiais studentais. Meilė jaunuoliams ir savo darbui paskatino jauną moterį kibti į naujos kalbos studijas, nes gestų kalbos mokėjimas, pastebėjo ji, dar labiau suartino su jaunąja karta.

Pamačiusi kursuose Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Visuomeninės geografijos specialybės absolventę Laurą Gasiūnaitę, daug neklausinėjau, kodėl ji čia. Laura yra Kristinos Rimkienės dukterėčia. Dažnai mergina prižiūri mažąją giminaitę Mariją, savaitgalius mėgsta leisti svetinguose Rimkų namuose, kur bendraujama gestų kalba. Prieš metus Laura mokėsi pas lektorę Ritą Gluškovienę, tačiau įtemptas studijų tvarkaraštis gerus norus pavertė niekiniais. Tačiau šiais metais mergina rimtai kibo į lietuvių gestų kalbos studijas ir smarkiai lenkia grupės drauges, nes ji vienintelė turi galimybę įgytas žinias dažnai taikyti praktikoje.

Dėstytojos Ritos Gluškovienės auditorija daug spalvingesnė. Šioje grupėje mokosi miesto gyventojai, atsiliepę į kvietimą spaudoje. Orientavimosi sporto treneris Ričardas Tėvelis tarp savo ugdytinių turi kelis neįgalius girdėti vaikus. Kad sportininkai greičiau tobulėtų, jis daug nurodymų ir patarimų pateikia raštu. Tačiau rašymas atima labai daug brangaus laiko. Kai kelis kartus, bėgant miške, reikėjo vaikams skubiai paaiškinti kaip reikia orientuotis nepažįstamoje vietovėje, treneris suprato, kad be gestų kalbos jis neišsivers. Radęs skelbimą apie būsimus kursus, jis užsiregistravo vienas iš pirmųjų. Norisi tikėti, kad auklėtiniai įvertins trenerio pastangas ir atsidėkos jam savo laimėjimais sporte.

Lietuvos skautijos Klaipėdos Pamario tunto skautė Žibutė Gadeikytė mokosi kalbėti gestais, nes nori vaikus, turinčius klausos negalę, integruoti į skautų judėjimą. Nebe pirmi metai mūsų mokyklos auklėtiniai vasaras leidžia skautų stovyklose kartu su girdinčiaisiais, todėl gestų kalbos mokėjimas stovyklos vadovams palengvina siekti kilnių tikslų.
Apie svajonę organizuoti kurtiems vaikams stovyklas kalbėjo ir Klaipėdos universiteto Humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos ir režisūros specialybės studentė Aistė Gabrytė, prieš keletą metų dalyvavusi Kauno kurčiųjų jaunimo centro veikloje. Jos ateities planuose yra ir nedrąsi svajonė suburti kurčiųjų teatrą.

Aurelijus Armonavičius, gimęs kurčių tėvų šeimoje, su tėvais daugiau bendraudavo impresyviąja kalba, tačiau gyvenimas tarp neįgalių girdėti žmonių suteikė progą išmokti gestų kalbos. Pabandžius stebėti šiandieninių žinių laidų vertėjų kalbą, Aurelijus suprato, kad gestų kalbos jis nemoka, todėl ir atėjo pas Ritą Gluškovienę, sakydamas, kad „siekis išmokti šiuolaikinę lietuvių gestų kalbą yra jo, negirdinčių tėvų vaiko, garbės reikalas“. Vyriškis dirba turizmo srityje, todėl galvoja, kad ateityje jis galėtų be vertėjo organizuoti ekskursijas po miestą žmonėms, turintiems klausos negalę.

Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijoje tarnaujantis kunigas Romualdas Liachavičius su kurčiaisiais susidūrė dar vaikystėje, nes jo geriausio draugo giminaičiai buvo kurti. Pradėjęs bendrauti su šia šeima, Romualdas pajuto jiems simpatiją. Todėl kai jam, Kauno kunigų seminarijos klierikui, 1993-1994 metais reikėjo atlikti praktiką, jaunuolis įsiprašė į Kauno neprigirdinčiųjų mokyklą. Ten jis vedė tikybos pamokas, mokė vaikus...groti gitara ir dainuoti. Šiuo metu kunigas Romas, susirūpinęs, kad atsiradusios įvairios religinės sektos, dėl kurčiųjų neįgalumo atskirti, kuri informacija yra teigiama, o kuri yra žalojanti ir įtraukianti silpnus žmones į savo voratinklį, mokosi lietuvių gestų kalbos, kad galėtų padėti tokiems žmonėms paaiškinti, kur yra Kristaus mokymas, kur – bažnyčia, o kur – sektos ir apgavystės. Įstrigo jo pasakyta frazė: „Aš mokausi gestų kalbos, nes esu neįgalus bendrauti. Juk mokomės anglų, vokiečių kalbų, tai kodėl nesimokyti gestų kalbos ir dar lietuviškos!..“

Pabendravusi su kursantais, supratau, kodėl lietuvių gestų kalba pasidarė tokia populiari. Tai ne mada. Ir ne egzotika. Tai būdas priartėti prie kurčiųjų bendruomenės ir parodyti, kad jie mums yra įdomūs ir svarbūs. Tai būdas pasakyti, kad mes juos suprantame ir vertiname. Tai pagarba žmonėms, gyvenantiems šalia mūsų.

Sigita Koroliovė
KKNPM surdopedagogė ekspertė

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 2 ]