|
„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome „Mažosios studijos“ redaktoriaus kun. Juliaus Sasnausko pokalbį su tėvu Antanu Saulaičiu, šiuo metu išvykusiu į misijas į JAV. Kol kas įmanomas tik „telefoninis tiltas“.
Tad susukęs Lemonto misijos numerį Čikagoje, išgirdęs tėvo Antano balsą, teiraujuosi, kaip jis jaučiasi naujoje vietoje. Ar vis dar tebesapnuoji Lietuvą?
Daug žmonių manęs to klausia. Dabar štai jau penkta diena, kai dirbu naujame darbe - lietuvių misijoje, arba parapijoje, Čikagos priemiestyje. Visi klausia: „Tai kaip patinka?“ Atsakau: „Užtrunka laiko priprast prie naujos žmonos“. Vis dėlto 9-erius metus ten negyvenau, tai ir Amerika pasikeitė, ir vieta kita, bet žmonės labai malonūs, ir pažįstu jų daug. Tai keletas metų praeis, kol visai priprasiu.
Ar jau matyti Tavo veiklos kryptys - ką turėsi daryti, kur dirbsi, kam pirmiausia save atiduosi? Ar turi planą, viziją?
Šiek tiek turiu. Kai vyko misijos, arba parapijos, tarybos posėdis, pamačiau, kad žmonės gali imtis daug daugiau atsakomybės už visą tą veikimą; čia yra ir dvi jaunos seselės iš Lietuvos, kurios dirba su vaikais bei moterimis. Bet didesnė žmonių dalis yra vadinami dipukai („displaced persons“ – D.P. – po Antrojo pasaulinio karo perkelti žmonės) arba dipukų vaikai ir vaikaičiai, taip pat dar dešimtys tūkstančių žmonių, atvykusių iš Lietuvos per pastaruosius 16-ka metų, iš jų labai daug kas ieško paramos, pagalbos, tikėjimo, tai, manau, kad čia bus viena iš pagrindinių krypčių.
Paminėjai, kad Amerika per tuos 9-erius metus, kol buvai čia, Lietuvoj, pasikeitusi. Tai kas gi ten pasikeitė - kuo pasikeitė lietuvių bendruomenės, parapijos - ar pastebėjai?
Žinoma, visų pirma per tą laiką atsirado dar daugiau žmonių iš Lietuvos. Ta karta, proseneliai ir seneliai, kurie ištikimai dalyvavo bažnyčios gyvenime, visokioj kultūrinėj, socialinėj, švietimo veikloj, pamažu nyksta; jauni žmonės plačiai išsisklaidę - dėl darbo, mokslo, santuokų ir pan., tad, galima sakyti, kad tos parapijos, nors jos gyvuoja jau 100 metų, - silpnėja, išeivijos arba užsienio lietuvių pamažu mažėja (neskaitant tos naujos kartos). Reikia žiūrėti, kaip galime kuo geriau žmonėms patarnauti ten ir taip, kaip jie gyvena.
Visi matėme, kad nusiminęs palikai Lietuvą, išskridai į Ameriką, ir Tavo pirmas laiškas – atvirukas, atskriejęs iš užjūrio buvo labai liūdnas, o kaip dabar, ar jau šiek tiek pralinksmėjai, susidūręs su žmonėmis?
Šiek tiek. Negaliu sakyti, jog pripratau, bet greičiau - persiorientavau. Ir žmonėms tą patį sakau - kad aš žiūriu į bažnyčią čia, patarnavau ir kitose bažnyčiose prieš tai, kai pradėjau tarnystę šiame naujame darbe - žiūriu į žmones, kurie prieš mane, bet matau žmones Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioj, ir vaikus, ir visus tuos reikalus; kai tik sutemsta arba atsigulu į lovytę, man vis – nesakau, kad vaidenasi - bet matosi ir Vilnius, ir Lietuva, ir visi brangūs žmonės. Užtruks kiek laiko, kol pradėsiu gyventi ten, kur aš esu dabar.
Turbūt visi klausinėja, ir kaip Lietuva gyvuoja, ir kaip viskas čia atrodo?
Taip, kad ir vakar - buvau choro, kurį sudaro 45 žmonės, repeticijoj, jie manęs klausinėjo apie Lietuvą, jiems labai rūpi. Kai kurie ruošiasi siųsti Kalėdų dovanėles į vaikų namus Lietuvoje. Žmonės labai atidžiai seka ir „Bernardinų“ tinklalapį, ir kitas žinias, Lietuvos radijo programos užsieniui klausosi. Jie labai domisi ir tikrai gerai žino, kas darosi, daug kas ir lankosi Lietuvoj. Tie ryšiai dabar yra pasakiški.
Vis pasišnekam su tais, kurie Tave pažinojo, su kuriais bendravai; jie sako: „Mums taip gaila būdavo, jis vis toks pavargęs ateidavo, tai ten dabar bent išsimiegos“. Tai ar ten bent jau išsimiegojai?
Pirmomis dienomis tai tikrai miegojau, nes dirbau pas savo sesutę ir jos vyrą mūsų tėviškės lauke, nereikėjo anksti keltis, tai labai gerai išsimiegojau. Dabar jau keliuosi normaliai, tik reikia surasti, ką veikti 5 valandą ryto, kai čia aplinkui ir kiti žmonės gyvena.
Čia vis žiūrėdami į tą gražų rudenį pagalvodavom, kad Tau irgi būtų labai smagu čia dabar, nes Tu toks gamtos ir miškų mylėtojas, ir grybų šiemet buvo pilna. O ar Čikagoj gražus ruduo?
Vakar kaip tik buvau gamtos draustinyje netoliese, kur ir senais laikais eidavau pasivaikščioti. Jau spalvos keičiasi, ir žąsys – čia yra žąsų takas virš Lemonto – tai kiekvieną dieną matai tas dideles V raides, skrendančias ar besiruošiančias skristi į pietus, tai ne gandrai, bet vis vien labai miela.
Visų teologinių ir kitokių naujienų paklausiu kitąkart, per kitą pokalbį, tik dar noriu trumpai paklausti: mūsų žiniasklaidoj buvo pasirodžiusi žinia apie Aušros Vartų parapijos panaikinimą Niujorke, ir atseit tai vyksta dėl to, kad tariamai vyskupijai trūksta pinigų susimokėti už tuos visus pedofilijos skandalus, tad kokia ten padėtis iš tikrųjų? Ar iš tiesų dėl šių priežasčių ketinama tą bažnyčią uždaryti? Kas bus, ką esi girdėjęs apie tą lietuvių parapiją?
Ir Aušros Vartų Niujorke parapijos atžvilgiu, ir Šv. Petro Bostone ir kitose - vyskupai arba vyskupijos sako, kad jų neparduoda dėl to, jog reikia užmokėti už vaikų tvirkinimo ieškinius, kad tai padengiama iš draudimo ir iš kitų pinigų. Jie bando atskirti tuos dalykus, sumažina parapijas, kadangi nėra kunigų, kurie galėtų deramai aptarnauti, arba yra per mažai parapijiečių - čia apskaičiuojama, kiek žmonių turėtų dalyvauti pamaldose, kad galėtų išlaikyti bažnyčią. Tai savotiškas dalykas. Aušros Vartų parapija Niujorke yra pasakiškam rajone - prie pat tunelio į kitą pusę upės, čia tiesiog nesuprantama. Kartais neaišku, kaip yra su požiūriu į tautybes, kuris pasikeitė, kai JAV 1976-aisiais sukako 200 metų, pasikeitė vyskupų žvilgsnis, bet labai sunku spręsti.
Visi laukia Tavo balso, žodžių „Mažojoj studijoj“, tad dabar, baigdamas tą pirmą trumpą pokalbį, norėčiau, kad ko nors palinkėtum mums visiems, kuriuos palikai be įprasto šeštadieninio Tavo žodžio ir bendravimo...
Visiems siunčiu linkėjimų, ir težino žmonės, kad aš prisimenu malda visus, ir tuos, kurie serga ar vargsta, ar kuriems kas nors nutiko, kad esu be galo dėkingas už tą bičiulystę per „Mažąją studiją“, ir už asmeninius susitikimus, bičiulystes Vilniuje ar kitose vietovėse.
Parengta pagal „Mažąją studiją“
Bernardinai.lt
|
