Kelionė nuo siuvimo mašinos iki pedagogikos

Penkiolika metų Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje dirba pedagogė Rita Gluškovienė. Kelias į mokyklą jai buvo ilgas ir nelengvas, bet Rita pokalbio metu kartojo: „Sunkumų aš nebijau“.

Gimus Gineičių šeimoje mergaitei niekas nesitikėjo, kad po metų džiaugsmą aptemdys netikėta daktarų diagnozė – po ligos jų dukrytė nebegirdi. Kaip ir visose girdinčiųjų šeimose, prasidėjo nerimo, spėliojimų ir ieškojimų metas.

Vaikystė

Vaikystę Ritutė praleido Klaipėdoje, kur lankė tuo metu veikusį kurčiųjų vaikų darželį. Mama metė gerai apmokamą darbą ir įsidarbino kitame darželyje naktine auklyte, kad dienomis galėtų lavinti kurčią dukrą. Kadangi kurčiųjų mokyklos Klaipėdos mieste nebuvo, po darželio mergaitė išvyko į Telšius. Mokslai smalsiam vaikui sekėsi puikiai. Pradinėse klasėse Rita nuolat sirgdavo ir praleisdavo daug pamokų, tačiau neatsilikti nuo klasiokų ir net juos pralenkti padėjo mamos atsidavimas ir begalinė kantrybė.

Savo žingeidumo, mamos pastangų ir Telšių mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Danutės Butkevičienės įdomių pamokų dėka Rita jau 3-oje klasėje skaitė romanus. Pirmasis perskaitytas romanas – įspūdingos apimties V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“!

Nuo pat pažinties pradžios žinojau, kad Rita yra „knygų rijikė“. Šitas pomėgis liko iki šių dienų, tik pagreitėjęs gyvenimo tempas, nuolatinis laiko trūkumas nebeleidžia visiškai užsimiršti ir panirti į paslaptingą literatūros pasaulį.

Mokslai Vilniuje

Baigusi Telšių kurčiųjų mokyklą labai gerais pažymiais, pagal tuo metu mokykloje gyvavusią tradiciją silpnuosius mokinius siųsti į Vilniaus amatų mokyklą, o gabiuosius – į Vilniaus kurčiųjų mokyklą, Ritos kelias, aišku, turėjo tęstis pastarojoje ugdymo įstaigoje. Tačiau mamos sprendimas tęsti mokslus amatų mokykloje ir įgyti siuvėjos profesiją nustebino ir pedagogus, ir pačią merginą. Priešgyniauti mamai nepratusi moksleivė įstojo į minėtą mokyklą, savo atestatu gerokai nustebindama ir šios įstaigos pedagogus.

Geras pažymių vidurkis leido Ritai rinktis viršutinių arba lengvų drabužių siuvėjų rengimo grupę. Rita, svajodama apie pūstas, raukiniais puoštas sukneles, pradėjo mokslus antrojoje grupėje, tačiau vietoj fantazijose kuriamų suknelių kas dieną buvo siuvama iki gyvo kaulo įgrisusi patalynė. Stropios ir paklusnios merginos širdis pradėjo maištauti: ji vis dažniau bėgo iš pamokų, grubiai bendravo su meistre.

Supratusi, kad ilgai taip tęstis negali, amatų mokyklos moksleivė pati nuėjo į viršutinių rūbų siuvimo grupę ir pasiprašė priimama. Šios grupės meistras ilgai svarstė, kadangi moksleivės reputacija buvo ne kokia, tačiau, laimė, ryžosi surizikuoti ir priėmė ją į viršutinių rūbų siuvėjų rengimo grupę, kurioje mokėsi... tik girdinčios moksleivės.

Rizika pasiteisino – Rita tapo geriausia grupės moksleive, kadangi siūti tikrus paltus jai buvo labai įdomu, o noras maištauti dingo negrįžtamai. Kai Ritai buvo įteiktas pagyrimas už labai gerą mokymąsi, tuo ilgai negalėjo patikėti lengvųjų rūbų siuvimo grupės meistrė.

Siuvėjos darbas

Siuvėjos karjerą amatų mokyklos absolventė pradėjo Klaipėdoje. Jos darbštumas, darbo sparta ir kokybė neliko nepastebėta ir po ketverių metų jaunoji siuvėja buvo perviliota į tuo metu sėkmingai kooperatine veikla užsiimančią siuvyklą Vilniuje. Čia Ritai teko naujas išbandymas – bendrauti su girdinčiais klientais. Kad darbšti siuvėja neišsigąstų ir nepabėgtų, kooperatyvo šeimininkė įpareigojo drabužių sukirpėją padėti susišnekėti su žmonėmis.

Pirmasis klientas buvo jaunas vaikinukas, užsakęs pasiūti kelnes. Mergina su tokiu užsidegimu puolė matuoti jį, kad sukirpėja, užsižiūrėjusi į kolegės entuziazmą, pamiršo šeimininkės prašymą padėti pavertėjauti. Tik berniukui išėjus, jos abi prisiminė siuvyklos šefės prašymą ir, supratusios, kad Rita savarankiškai priėmė pirmąjį savo užsakymą, pratrūko džiaugsmingu juoku. Prisiminusi tą istoriją, Rita man pridūrė, kad jai labai patiko bendrauti su girdinčiais klientais, kurie, patys to nežinodami, lavino moters kalbą ir stiprino vis augantį pasitikėjimą savimi! O kooperatyvo mokama 1000(!) rublių alga leido Ritai pasinerti į kelionių malonumus ir ji aplankė visus didžiuosius tuometinės TSRS miestus. Kelionės buvo dar vienas Ritos hobis.

Kadangi tėvai vis dar gyveno Klaipėdoje, duktė dažną savaitgalį sėsdavo į traukinį ir skubėdavo pas juos ir brolį. Čia likimas suvedė ją su Igoriu Gluškovu. Dviejų jaunuolių meilė baigėsi piršlybomis. Kada laimingi įsimylėjėliai rengdamiesi vestuvėms suvedė savo tėvus, išaiškėjo, kad abi mamos yra pažįstamos, nes ir Rita, ir Igoris lankė tą patį vaikų darželį, tik jų keliai išsiskyrė berniukui išvažiavus mokytis į Zelenogradsko kurčiųjų mokyklą.

Tiltas tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų

Susipažinus su Rita, Igoris jau dirbo Klaipėdoje mėgstamą stogdengio darbą, todėl jaunamartei teko palikti kooperatyvą Vilniuje ir grįžti į Klaipėdą. O ten jokia siuvykla išskėstomis rankomis jos jau nebelaukė, nes kooperatinės veiklos bumas buvo praėjęs, o visos geresnės darbo vietos užimtos.

Ir vėl likimas nusišypsojo darbščiai ir gabiai moteriai, nes vieno pasivaikščiojimo metu Rita sutiko buvusią Telšių kurčiųjų mokyklos direktoriaus pavaduotoją Danutę Gabalienę, kuri „klojo“ pirmuosius Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos, šį rugsėjį atšventusios 15-ąjį jubiliejų, pamatus. Pedagogė, pažinusi gabiąją mokinę ir išgirdusi apie nesėkmingas darbo paieškas, pakvietė ją dirbti naujoje mokykloje valytoja. Laimė, ilgus mokyklos koridorius R. Gluškovienė plovė tik aštuonis mėnesius, nes, prireikus siuvėjos paslaugų, buvo prisiminta moters tikroji profesija ir ji vėl ėmėsi širdžiai mielo darbo.

Laisvu nuo siuvimo metu Rita mielai bendraudavo su mokiniais. Puikiai prisimenu, kaip Rita gelbėjo mums, jaunoms kolegėms, dar tada nemokančioms gestų kalbos. Ji buvo tiltas tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų pasaulio. Greitai visi supratome, kad Rita tapo vaikams ir mums dideliu autoritetu ne tik dėl to, kad pati yra kurčia, bet, kaip teigia liaudies išmintis, jog „auksas ir pelenuose žiba“. Moters erudicija, gebėjimas išlaviruoti sudėtingose pedagoginėse situacijose iškilo į viršų, ir ji visų pritarimu tapo neįgalių girdėti mokinių auklėtoja.

Studijos Klaipėdos universitete

Pakilimas karjeroje Ritos gyvenimą apsuko 360 laipsnių, nes 2007 m. LR Švietimo ministro įstatymas dėl mokytojų, neturinčių pedagogo kvalifikacijos tolimesnio darbo ugdymo įstaigose grėsmingai atsisuko į R. Gluškovienę. Pati savimi abejodama, ji pasidavė visų įkalbinėjimams ir įstojo į Klaipėdos universitetą studijuoti socialinę pedagogiką.

Apie studijas universitete būtų galima atskirą pasakojimą parašyti! Nors buvusi kolegė Ulijana Petraitienė pirmąją studijų dieną pristatė naujiesiems studijų draugams kurčią bendramokslę ir paprašė visokeriopos pagalbos, Rita labai kompleksavo dėl savo negalios. Net dvejus metus nedrįso į paskaitas pasikviesti gestų kalbos vertėjų, nes nenorėjo afišuotis ir spekuliuoti savo kurtumu.

Pirmosiomis dienomis Rita, nemokėdama ir nedrįsdama klausti, dažnai nueidavo ne į savo kurso paskaitas, nuklysdavo į svetimas auditorijas, nesuprasdavo painaus tvarkaraščio.

Pirmųjų paskaitų metu naujoji studentė atidžiai žvalgėsi po auditoriją ir stebėjo, kurie bendramoksliai klauso dėstytojų, kurie nuobodžiauja, o kurie kruopščiai užsirašinėja. Pasirinkusi, jos nuomone, stropiausią mergaitę, išdrįso paprašyti prisėsti prie jos ir nusirašinėti tai, ką ji konspektuoja. Merginai sutikus, ir Ritai sėkmingai persirašius pirmosios paskaitos konspektą, ji paprašė leidimo visas paskaitas sėdėti kartu. Naujoji draugė sutiko su sąlyga, jog Rita mainais ją mokys gestų kalbos.

Dvejus metus studijos vyko pagal šį planą, bet trečiaisiais metais Rita pastebėjo, kad draugė nebespėja konspektuoti ir vis klausia jos, ką dėstytojas sakė. Deja, Rita padėti jai negalėjo, nes negirdėjo, o perskaityti iš lūpų sudėtingų terminų nesisekė. Vis prisimindama grupės kuratorės žodžius, kad socialinio pedagogo pašaukimas – visur, visada ir visiems padėti, Rita pasiryžo ir į paskaitas pasikvietė gestų kalbos vertėją. Jos dėka galėjo perduoti nespėjančiai konspektuoti draugei dėstytojų žodžius. Negalės komplekso nebeliko. Rita pajuto, kad ji tapo pilnaverte grupės nare, nes vertėjos dėka ji jau galėjo dalyvauti seminarų metu vykstančiose diskusijose, supažindinti studijų draugus su kurčiųjų bendruomene. O prieš metus įteiktas Klaipėdos universiteto diplomas moters auklėtiniams tapo geriausiu pavyzdžiu, kad negalia – ne kliūtis išsilavinimui.

Šeima

Gluškovų šeimoje auga dvi dukrytės. Vilma – Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos abiturientė, svajojanti apie jūreivystės ir uosto vadybos studijas Klaipėdos universitete. Stebinanti savo pasirinkimu mergaitė – visiška mamos priešingybė: jos nedomina nei rankdarbiai, nei siuvimas, nei piešimas, net į šokius kelis metus ėjo mamos verčiama, nors vėliau persilaužė ir pamėgo Lindy Hop stiliaus šokius.

O mažoji Emilija, Klaipėdos Simono Dacho vidurinės mokyklos, vykdančios kryptingą teatrinį (dailės) ugdymą, antrokė, lydi mamą į visus kūrybinius užsiėmimus, su įkvėpimu velia, veria, piešia, šoka, dainuoja, savo meninius sugebėjimus realizuoja Klaipėdos kurčiųjų reabilitacijos centro renginiuose. Šioje mažylėje daugelis atpažįsta Ritą vaikystėje, nes moteris – išskirtinės meniškos sielos asmenybė. Polinkį į meną ji paveldėjo iš tėvelio, garsaus Lietuvos liaudies menininko Jono Juozapo Gineičio, vieno iš 25 Lietuvos medžio drožėjų ir kalvių, sukūriusių Ablingos memorialinį ansamblį – 30 ąžuolo skulptūrų, skirtų 1941 m. birželio 23 d. vokiečių karių-fašistų sušaudytų 42 kaimo žmonių atminimui.

Nuo 12 metų mažoji Rita lankėsi tėvelio dirbtuvėse ir vis prašydavo duoti padrožinėti. Kai vieną dieną tėtis davė mergaitei medžio pliauską ir tikrą drožimo įrankį, Rita pagamino pirmąjį savo gyvenime medžio drožinį – mažytę klumpę. Tėvelis, pamatęs dukters kūrinį, apsiverkė ir pasakė, kad jo pirmasis žingsnis į liaudies kūrybą taip pat prasidėjo nuo medinės klumpės!

Rita nepasekė tėčio pėdomis, tačiau visur mokykloje jaučiamas jos meniškų rankų prisilietimas. Popietinę mokinių veiklą puiki pedagogė užpildo įvairiausių rankdarbių gamyba. Iš jos vaikai išmoko dekupažo, papuošalų kūrimo, origamio, keramikos paslapčių. Jos dėka Klaipėdos mieste vis populiarėja lietuvių gestų kalba. Didelis auklėtojos bei lietuvių gestų kalbos mokytojos R. Gluškovienės indėlis ir į jau trečius metus besitęsiantį Klaipėdos universiteto studentų ir mokyklos bendruomenės draugystės projektą. Jos tikslas – paskatinti ugdytinius siekti aukštojo mokslo, kuriam negalia – jokiu būdu ne kliūtis, o išsilaisvinimas ir galimybė pasiekti savo svajonę.


KKNPM mokytoja
Sigita Koroliovė

Rita Gluškovienė su savo šeima.

Asmeninio albumo nuotr.



Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 3 ]