Karolio prisiminimai apie pirmąją mokyklą

Stovint ant mokyklos baigimo slenksčio ir su nerimu laukiant egzaminų, mintys nejučiomis grįžta į pirmąsias dienas mokykloje. Mokslo daigai sudygo Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje. Vaikystės prisiminimai apie jaukią, nuo triukšmingos gatvės aukštų medžių slepiamą mokyklą išliko patys geriausi. Atrodo, kad ir dabar jaučiu minkštą futbolo aikštelės žolę, o mano metamas krepšinio kamuolys, perskriejęs visą krepšinio aikštelę, saugiai nutupia į tinklą...

Kai man suėjo penkeri metai, mamytė nuvežė į vaikų darželį Klaipėdoje. Darželyje man buvo neramu, ilgėjausi tėvelių, todėl nuolat verkdavau ir nenorėdavau likti grupėje. Kartą kažkas manęs paklausė, ar nenorėčiau mokytis mokykloje? Atsakiau teigiamai, nes nesupratau, ką reiškia mokykla. Tas klausimas manyje sudygo ir augo milžinišku greičiu, todėl paprašiau tėvų, kad leistų į tą paslaptingą mokyklą. Mamytei mano prašymas pasirodė nerimtas, o tėtis susidomėjo ir apsilankė Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje, kuriai, pasirodo, tuo metu vadovavo buvusi tėvelio mokytoja iš Telšių kurčiųjų mokyklos – Danutė Gabalienė. Direktorė gerai pažinojo tėtį, todėl sutiko surizikuoti ir priimti mane, penkerių metų „vyrą“, į savo glėbį. Nors su mamyte buvo sunku skirtis, bet direktorės ir pirmosios mokytojos Nijolės Samošinos globa ir meilė išsklaidė paskutines abejones mano ir mamos širdyse.

Pirmoji mokslo metų pradžios šventė įstrigo visam gyvenimui. Nors mokykloje buvau jauniausias, jaučiausi labai svarbus. Kai po pietų nuėjęs į naują miegamąjį pasiklojau lovą ir ruošiausi miegoti, vyresnieji mokiniai mane sustabdė ir paaiškino, kad mokykloje pokaičio miego nėra. Tai buvo nepaprastas įvykis mano gyvenime, nes aš pasijutau tikru vyru, kuriam nebereikalingas pietų poilsis! Šią istoriją ir dabar rašau negalėdamas sulaikyti juoko.

Mano atėjimas į mokyklą sutapo su įstaigos atidarymo švente. Ta proga mokiniai nusprendė pasodinti mokyklos kiemo vidury eglutę. Pagrindinis darbas atiteko man, mažiausiam bendruomenės nariui. Buvo nelengva, bet direktorė Danutė, pati neišsiskirianti nei ūgiu, nei jėga, nes iš prigimties buvo labai smulkutė, drąsiai puolė man į pagalbą. Dabar eglutė jau praaugo mane. Kaip greitai prabėgo laikas! Suskaičiavau ir prisiminiau, kad rudenį mano pirmoji mokykla švęs 15-os metų jubiliejų!

Niekada nepamiršiu pirmosios mokytojos Nijolės Samošinos, kuri buvo griežta, reikli ir gerai išmokė mus, pradinukus, gyvenimo pradžiamokslio. Esu dėkingas auklėtojai Ritai Gluškovienei, nes ji, būdama kurčia kaip ir mes, galėjo lengvai su mumis bendrauti, išspręsti bet kokias problemas, padėti susigaudyti gyvenimo vingrybėse. Nepamiršiu ir klasės vadovės Sigitos Koroliovės, kuri mus, seniai ją praaugusius, vis vadindavo savo mielaisiais vaikais. Pirmoji mokykla suformavo manyje pareigos ir atsakomybės jausmą, kadangi mokytojai savo reiklumu ir geranoriška kontrole neleido išklysti iš kelio. Todėl niekada nekildavo mintis pabėgti iš pamokos ar atvykus anksti ryte iš Juodkrantės pasivaikščioti po parduotuves. Žinojau, kad kiekviena klaida ar nesąžiningas poelgis neliks mokytojų nepastebėtas, o ir pačiam nesinorėjo neklausyti ar meluoti savo auklėtojams.

Toks abipusis pasitikėjimas ir pagarba leido man tapti mokinių tarybos pirmininku. Būdamas juo, pastebėjau, koks sunkus mokytojų darbas, kai kiti vaikai jų neklauso, nelanko pamokų, meluoja.

Klaipėdoje vaikai dažniau neklausė mokytojų dėl savo jaunatviško pramuštgalviškumo, o Vilniuje jaunimas elgiasi šiek tiek įžūliau. Gal klaipėdiečių geresnį elgesį lemia gaivus jūros vėjas? O gal čia mokytojai labiau klausosi vaikų problemų?

Esu laimingas, kad aš mokiausi Klaipėdoje, nes ten dirba daug puikių mokytojų, kurių pamokos ir šiandien man praverčia gyvenime. Rašau šį straipsnį ir mintyse dėkoju mokytojai Kristinai Rimkienei, kuri supažindino su žurnalistikos paslaptimis. Ji išmokė skaityti spaudą, rašyti reportažus. Linkiu, kad jaunieji žurnalistai iš Klaipėdos neišsibėgiotų ir garsintų savo mokyklos vardą.Nesvarbu, kad mokykla persikėlė į naują vietą. Kai atvažiuoju aplankyti savo mažojo broliuko Fausto, kuris mokosi jungtinėje klasėje, visada sutinku savo mokytojus ir trumpam vėl tampu penkiamečiu pypliu...

Su artėjančiu gimtadieniu, Mokykla!

LKNUC abiturientas Karolis SIMAITIS

 

Buvęs Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokyklos mokinys Karolis Simaitis.

 


Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 6 ]