Iki LKD 80-mečio šventės liko 124 dienos !

Kurčiųjų kultūros ypatumai

Sussi Toft - lektorė iš Kopenhagos gestų kalbos ir komunikacijos centro - gruodžio 1d. lankėsi Vilniaus kurčiųjų internatinėje mokykloje ir skaitė paskaitą apie kurčiųjų bei girdinčiųjų kultūros skirtumus ir kai kuriuos kitus dalykus gausiai auditorijai surdopedagogų, kurčiųjų bei kurčių vaikų tėvų iš visos Lietuvos. Tačiau aišku, kad dalyvavo toli gražu ne visi, kam ši paskaita (iš viso trukusi beveik 8 val.) būtų buvusi tikrai įdomi ir/arba naudinga, tad "Akiratis" jaučia pareigą supažindinti skaitytojus su joje išdėstytais dalykais, juolab, kad Lietuvoje jie dar visiškai negirdėti.

Sussi Toft susidomėjo kurčiųjų kultūros ypatumais ne visai atsitiktinai. Pati būdama girdinti ir užaugusi kurčiųjų šeimoje, ji dabar augina kurčią vaiką kartu su dviem girdinčiais vaikais. tad gyvenimas susiklostė taip, kad jai nori nenori teko priklausyti dviems pasauliams su skirtingomis taisyklėmis, o prigimties duota įžvalga paskatino šias taisykles paanalizuoti giliau. Be to, suprasti skirtumus tarp dviejų kultūrų buvo svarbu norint tinkamai išauklėti vaikus.

Noriu truputį papasakoti jums apie skirtumus tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų. Daug metų Amerikoje, Švedijoje, Danijoje kurtieji sakė: "Mes esame jėga, duokite valdžią kurtiesiems, mes esame tokie patys, kaip ir girdintieji, ir mes galime viską daryti lygiai taip pat, kaip girdintieji." Visa tai yra teisinga, išskyrus vieną dalyką - kurtieji negali girdėti. Toks yra jų fizinis trūkumas. Aš nesakau, kad girdintieji yra geresni arba blogesni už kurčiuosius ar atvirkščiai; aš tik kalbu apie gyvenimo aplinkybes.

Aš užaugau kurčiųjų šeimoje ir visi žmonės aplink mane buvo kurtieji. Mano tėvai buvo kurtieji, jų draugai buvo kurtieji, ir kiti žmonės, kuriuos jie pažinojo, net ir girdintys - jie man irgi buvo kurtieji, tik tiek kad galėjo girdėti. Aš viską mačiau kurčiųjų lygyje. Tad man kurtieji ir girdintieji yra lygūs, nepaisant to, kad girdintieji gali girdėti. Jeigu jūs turite kurčią vaiką arba dirbate su kurčiųjų bendruomene, labai svarbu suprasti ir įsisąmoninti, kad jie yra lygūs. Aš taip pat auginu kurčią vaiką. Kiniečiai turi labai gerą posakį, kuriuo nusakoma, ką reiškia turėti neįgalų vaiką. Jame sakoma, kad turėti neįgalų vaiką yra tas pats, kas nuolat būti verdančiame vandenyje: jeigu tu esi bulvė – minkštėji, jeigu kiaušinis – kietėji. Kitas pavyzdys – jeigu jūs vykstate atostogauti į Italiją ir dedatės daiktus: rūbus, bikini ir viską, ko reikia. Tada sėdate į lėktuvą ir galvojate, kad vykstate į Italiją. Bet kai išlipate iš lėktuvo ir apsidairote, pamatote, kad tai Olandija. Aišku, čia nieko blogo, Olandija puiki šalis ir joje galima gerai paatostogauti, tačiau visi rūbai, kuriuos pasiėmėte, atostogoms Olandijoje netinkami. Tie dalykai neatitinka, jums reikia viską pasikeisti.

Kai jums gimsta vaikas, jūs gerai žinote, kaip jį auginti - kad jį reikia maitinti, prižiūrėti, mylėti, su juo bendrauti ir t. t., žinote, kad jis užaugs, turės savo šeimą ir savo vaikų; bet kai jums gimsta kurčias vaikas, visos tos žinios dingsta, jūs nebežinote, kaip su juo bendrauti, kokia kalba kalbėtis, į kokią mokyklą jį leisti, kas ta kurčiųjų mokykla, ką toliau daryti. Kadangi aš turiu kurčią vaiką ir du girdinčius vaikus, mano mąstysena jau yra pasikeitusi. Aišku, visas tas supratimas, kaip auginti kurčią vaiką, atsirado ne per vieną naktį, bet truko labai ilgai, ir, be abejo, per tuos visus metus, augindama kurčią dukrą, aš padariau labai daug klaidų; bet paskui aš supratau, kad aš apie kurčiųjų bendruomenę žinau labai daug, taip pat tai, ko anksčiau negalvojau žinanti.

Vieną kartą mes su šeima atostogavome Tunise ir vakare išėjome pasivaikščioti. Visame miestelyje tebuvo vienas vienintelis stulpas – šviestuvas, apšviečiantis gatvę. Aš ėjau ir kalbėjausi su savo kurčia dukra, ir ji kakta atsitrenkė į tą stulpą. Ir aš pradėjau galvoti: “Kodėl? Kaip jinai sugebėjo atsitrenkti į tą stulpą? Ką ji daro ne taip? Kai aš buvau vaikas ir vaikščiodama kalbėdavausi su tėvu, man niekad nieko panašaus neatsitikdavo. Kodėl? Aš supratau, kad čia yra kažkokia mano klaida, kad aš nedarau kažko, ką darydavo mano tėvas. Tad ką aš darau ne taip?” Taip pat aš prisiminiau, kad kuomet matydavau suaugusius girdinčiuosius, einančius gatve su savo kurčiais vaikais, ir suaugusius kurčiuosius su kurčiais vaikais, būdavo labai didelis skirtumas. Girdintieji tėvai, eidami (ypač skubėdami) su kurčiu vaiku, elgiasi dvejopai – arba išvis su juo nesikalba, arba sustoja, pasikalba su vaiku ir eina toliau. Kurtieji tėvai su kurčiais vaikais laisvai bendrauja eidami, jiems nereikia sustoti. Mat kurtieji puikiai moka gestų kalbą ir nuolat ją vartoja. Tai yra lygiai tas pats, kaip girdintieji žmonės gali kalbėtis eidami ir nežiūrėdami vienas į kitą. Buvo atliktas toks tyrimas, kuriuo nustatyta, kad girdintys, bendraudami tarpusavyje, nesiklauso kiekvieno žodžio – jų klausomasi gal tik 7 procentai, visa kita informacija gaunama iš situacijos, intonacijos, kūno judesių ir kt. Lygiai taip pat yra kurtiesiems – kai jie eina ir bendrauja gestų kalba, jiems užtenka matyti 7 procentus visų gestų, kad viską suprastų. Tik mums, girdintiesiems, yra labai sunku suprasti gestų kalbą, nes mums būtina matyti kiekvieną gestą. Įsivaizduokime eilę gestų, į kurią žiūrime: “Šito gesto aš nežinau, niekuomet nesu ankščiau matęs; šitą gestą taip pat matau pirmą kartą, ir to visai nežinau; aha, šitas gestas man kažkur matytas, ir tas matytas, ir anas matytas, bet neprisimenu ką jie reiškia.” Taigi, kas lieka – iš visos eilės gal tik trys suprantami gestai. Aišku, kad taip reikia labai didelių pastangų norint suprasti, apie ką kalbama. Žmogus turi visą laiką labai įsitempęs stebėti.

Taigi, kurčiųjų bendruomenėje egzistuoja savotiškos eismo taisyklės. Kurtieji jų visada laikosi, nors patys nežino, kad jas turi, ir negali paaiškinti girdintiesiems. Pavyzdžiui, jeigu aš einu gatve su kitu kurčiuoju ir jam ką nors pasakoju, paprastai aš žinau, ką noriu pasakyti, o šalia einantis žmogus nežino ir žiūri, ką aš sakau, todėl tuo metu aš esu atsakingas už viską, kas vyksta kelyje priešais mus: kad tas žmogus neatsitrenktų į stulpą, kad neužvažiuotų koks dviratininkas, kad neįliptų į kokias nors šuns išmatas ant šaligatvio – visa tai mano atsakomybė. Paprastai kurtieji šios taisyklės visada laikosi, ir jeigu eina du suaugę kurtieji, jie visuomet vienas su kitu keičiasi šia atsakomybe ir daro tai spontaniškai. Žinoma, tai nereiškia, kad tas, kuris “klausosi”, t. y. žiūri į kalbantįjį, daugiau nieko ir nemato. O jeigu suaugęs kurčiasis kalbasi su kurčiu vaiku, tuomet aišku, kad jis visiškai atsako už tą vaiką, nesvarbu, ar kalba, ar stebi. Ir tai būtent yra ta taisyklė, kurios aš nežinojau, kai mano dukra nuolat į ką nors atsitrenkdavo, Taigi, aš buvau bloga mama.

Tai ne vienintelė tarp kurčiųjų veikianti taisyklė, jų yra daug daugiau. Pavyzdžiui, pakelkite rankas, kas yra važiavęs automobiliu, kurį vairavo kurčiasis? Kaip jūs tuo metu jautėtės? Normaliai? Galbūt? Tačiau dažniausiai girdintieji sako, kad važiuoti automobiliu su kurčiuoju jiems buvęs pats baisiausias dalykas gyvenime. Kodėl? Įsivaizduokite, kad aš esu girdinti ir vairuoju automobilį, o šalia sėdi kurčiasis. Staiga jis užsimano su manimi pakalbėti ir tapšnoja man per petį. Tada aš šaukiu: “Ką?! O viešpatie! Baik! Aš nenoriu, kad tu dabar kalbėtum! Aš negaliu! Netrukdyk man, prašau!” Arba jūs esate keleivis, o mašiną vairuoja kurčiasis. Taigi, vairuotojas pradeda su jumis bendrauti. Jūs galbūt šypsotės ir nieko nesakote, bet viduje jums viskas kunkuliuoja ir jūs norite šaukti: “Baik kalbėti! Žiūrėk į kelią! Susikaupk! Maldauju! Aš noriu gyventi! Leisk man gyventi!” Tačiau kurtieji vairuoja automobilius ir važiuodami vieni su kitais bendrauja, nesėdi visą laiką žiūrėdami vien į kelią. Ir jeigu jūs paklaustumėte draudimo kompanijų, sužinotumėte, kad kurtieji vairuotojai yra daug geresni, negu girdintieji. Kai kurtieji važiuoja automobiliu ir nori bendrauti, vairuotojas paprastai atsitraukia atgal, o keleivis pasistumia į priekį. Tokiu būdu stebėjimo kampas vairuotojui yra daug mažesnis, jam nereikia sukti galvos 90° kampu, užtenka vos pakreipti galvą, kad matytų savo pašnekovą.

Vieną kartą į mūsų centrą atėjo daug metų dirbanti psichologė ir paklausė mano kurčios kolegės: “Kaip tu važinėji dviračiu po Kopenhagą? Pavyzdžiui, jeigu tu važiuoji, ir staiga pro šalį pravažiuoja mašina? Ar tau nebūna šoko?” Mano kurčioji kolegė pasižiūrėjo į tą psichologę, tada į mane, ir pasakė: “Akla girdinti idiotė!” Kadangi aš viena koja stoviu girdinčiųjų pasaulyje, kita koja – kurčiųjų, aš labai gerai supratau, kodėl psichologė taip paklausė ir kodėl mano kolegė dėl to supyko. Tas klausimas buvo iš savo patirties, apie normalią gyvenimo situaciją. Pavyzdžiui, taip gali atsitikti namie: jūs stovite virtuvėje ir labai susikaupusi gaminate vakarienę; jūs neišgirstate, kaip tuo metu iš darbo grįžta vyras, ir jį pamačiusi labai išsigąstate. Taigi, tokia yra girdinčiųjų patirtis: jeigu tu ko nors negirdi ir staiga pamatai, labai išsigąsti. Todėl aš puikiai suprantu tos psichologės klausimą. O mano kurčioji kolegė galvojo taip: “Aišku, kad jeigu aš vidury Kopenhagos sėdu ant dviračio, aš žinau, jog aplink bus daug mašinų. Kopenhagoje važinėja tūkstančiai mašinų. Ir jeigu aš galvočiau, kad jų nėra, aš būčiau visiška kvailė”.

Vieną karta viena mano kurčia kolegė, turinti kurčią ir girdintį vaiką, pasakojo, kaip pirmą kartą išleidusi girdintįjį vaiką vieną į gatvę, ji vos nemirė iš susijaudinimo. Ji labai nerimavo, kaip tas vaikas pats savarankiškai nueis ir sugrįš namo. Man, aišku, buvo labai keista, kodėl jai buvo taip neramu. Ji paaiškino, kad tas girdintis vaikas gatvėje nemokėjo elgtis, ne ten žiūrėjo ir ne taip dairėsi, viską darė kitaip, negu reikia. Paprastai girdintys tėvai, mokydami savo kurčius vaikus elgtis gatvėje, tai daro iš girdinčiųjų pozicijos. Visą dėmesį jie sutelkia į tai, kad kurčias vaikas nieko negirdi. Jis negirdi mašinų, negirdi greitosios pagalbos sirenos, negirdi to, negirdi to, negirdi to… Ir niekad negalvojama, ką kurčias vaikas gali. Tėvai pamiršta, kad jų vaikas gali matyt, ir kad kurtieji mato ir pastebi daug daugiau, negu girdintieji. Pavyzdžiui, palyginkime dvi grupes žmonių – girdinčiųjų ir kurčiųjų, kurie vyksta atostogauti į Vokietiją. Jie nuvažiuoja į geležinkelio stotį, ir jiems reikia rasti traukinį į Berlyną. Girdintieji paprastai pirmiausia kreipiasi į informaciją: “Mums reikia į Berlyną. Iš kokio kelio išvyksta traukinys? Penkto? Labai ačiū. O kada? O, labai dėkui. O kur rasti penktą kelią? Ten? Puiku… Atsiprašau, kur yra penktas kelias? A, jis tenai. Labai ačiū! O, štai ir penktas kelias.” Ir atėję į penktą kelią jie ten pamato tą pačią grupę kurčiųjų. Ir stebisi: “Kaip jie sugebėjo ateiti čia greičiau už mane? Juk jie negirdi! Kaip jie surado?” Paprastai kurtieji, atėję į geležinkelio stotį, pasižiūri į švieslentę, randa joje Berlyną – penktas kelias; tada susiranda penktą kelią: “… antras, trečias, ketvirtas, penktas… ”, ir labai ramiai, nieko neklausinėdami ir nesibla?kydami, nueina ten, kur reikia.

Daugelis mano pažįstamų kurčiųjų skundžiasi, kad girdintieji juos labai vargina, kai sako: “O, tu labai gerai kalbi, labai gražiai tari žodžius”, - mokytojai nuolat giria ir skatina, bet kai jis nueina į parduotuvę ir norėdamas ką nors nusipirkti ima kalbėti, niekas jo nesupranta. “Tai kodėl tada mokytojai sako, kad aš labai gerai ir gražiai kalbu”. Paprastai kurčiųjų mokytojai, tėvai ir kiti su jais bendraujantys žmonės įpranta prie kurčiųjų balso ir kalbėjimo, ir pamiršta, koks tas balsas ir kalbėjimas iš tikro turi būti. Taip pat su neprigirdinčiaisiais. Kurtieji apie juos sako: “O, jis labai gerai girdi”. Tačiau aš kaip girdintis galiu pasipiktinti: “Bet juk jis negirdi labai gerai! Jis neprigirdintis! Aš girdžiu daug geriau už jį, jis girdi blogai!” Paprastai mes, girdintieji, stengiamės priversti kurčiuosius atitikti mūsų poreikius. Mes koncentruojamės į tai, ko kurtieji iš tiesų negali – į jų kalbą ir į girdėjimą. Tačiau kalbėti jie gali; jie turi savo kalbą – gestų kalbą, tad šį reikalavimą jie įvykdo.

Dažnai atsitinka taip, kad girdintieji patys atsirenka, kas jiems atrodo, kad kurtiesiems yra įdomu ir verta žinoti, bet nepaklausia pačių kurčiųjų, kas jiems būtų įdomu sužinoti. Pavyzdžiui, apie garsus. Vieną kartą aš atvažiavau į darbą ir eidama koridoriumi išgirdau, kad virtuvėje kalba kažkoks kurčias žmogus, ir balsas man visai nepažįstamas. Tad aš pagalvojau, kad atėjo koks nors naujas žmogus. Bet įėjusi į virtuvę pamačiau, kad tai mūsų darbuotojas, ir sakau: “O, tai tu. Aš nepažinau tavęs. Galvojau, kad čia koks nors kitas žmogus”. Tada jis labai nustebo: “Kaip tu galėjai pagalvoti, kad čia yra kitas žmogus? Nejaugi žmonių balsai skiriasi, argi jie nevienodi?” Taigi, mes turėtume kurtiesiems paaiškinti, kad iš balso galima pažinti žmogų: ar tai yra vyras, ar moteris, ar vaikas, ar senas žmogus. Kad pagal balsą galima maždaug nustatyti žmogaus amžių, ir kad tėvo ir jo sūnaus balsas dažniausiai būna labai panašus. Mes pamirštame kurtiesiems pasakyti tokius dalykus, kuriuos jiems tikrai reikėtų žinoti.

Paprastai girdintieji labai gailisi kurčiųjų dėl to, kad jie negali girdėti muzikos, nežino, kas tai yra, ir vien dėl to netenka pusės gyvenimo džiaugsmo. Jeigu mes kurčiajam aiškiname, kad ta dainininkė labai gražiai dainuoja, kurčiasis nelabai supranta: “Na tai kas, kad dainuoja, o kas iš to?”. O jeigu mes jiems paaiškintume, kas yra dainavimas, kaip žmonės dainuoja, galime suteikti jiems visai kitokią informaciją apie muziką ir dainavimą, kad jie galėtų tai pajusti. Prieš keletą metų mūsų namuose lankydavosi labai daug kurčių vaikų, nes dukra atsiveždavo daug draugų. Mūsų šeimoje yra įprasta daug dainuoti – nelabai gražiai, bet daug. Vieną kartą namie aš kažką dariau ir dainavau. Tada vienas dukros draugų priėjęs žiūri į mane ir klausia: “Ką tu čia darai?” Aš sakau: “Dainuoju”. O jis klausia: “Ką tai reiškia?” Aš pagalvojau, kad esu gera vertėja, gerai moku gestų kalbą, tai galiu jam išversti, ką dainuoju. Tad aš pradėjau dainuoti: “Aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu…”. Jis sako: “Gerai, gerai, aš žinau, bet kas toliau”. Pasirodo, kurtieji nežino, kad dainose ar eilėraščiuose labai dažnai kartojama ta pati eilutė, tie patys žodžiai. Jis pamatė, kaip aš pasakiau: “Aš tave myliu”, ir to pakanka, kam dar kartoti.

Mano duktė lankė girdinčiųjų vaikų darželį, ir kaip bet kuriame kitame vaikų darželyje, jie daug dainuodavo. Auklėtojai dainuodavo kartu su žodžiais vartodami gestus, taip pat dainavo ir mano dukra. Įdomu, kad toje grupėje buvo vienas girdintis berniukas, kuris mikčiojo. Tačiau vartodamas gestus jis nustodavo mikčioti, o kai imdavo tik kalbėti, be gestų, vėl pradėdavo mikčioti. Vieną kartą aš nuėjau į darželį ir išgirdau, kaip dainuoja mano duktė – jos balsas buvo klaikus. Per pertrauką aš nuėjau pas auklėtoją ir paklausiau, ką kiti vaikai sako apie tokį jos dainavimą. Ji pasakė, kad aš galiu pati paklausti. Vaikai man atsakė: “A, Maja, ji dainuoja kitu tonu”. Man buvo labai malonu, kaip girdintys vaikai priima kurčią vaiką ir normaliai priima jo balsą.

Mano vyresnioji dukra yra girdinti, o jaunesnioji – kurčia, tačiau amžiaus skirtumas tarp jų nėra didelis. Kai jos augo, mažoji visuomet kopijuodavo vyresniąją. Tada, kai dar buvo maža, ji turėjo nelabai daug kurčių draugų, ir matydavo, kaip pas girdinčią seserį atėjusios draugės kažką šnabždėdavosi ir juokdavosi. Vieną kartą pas Mają atėjo kurčia draugė, ir Maja, kopijuodama girdinčiąsias mergaites, pradėjo savo draugei kažką šnibždėti, tačiau ne į ausį, bet į lūpas. Jinai kažką kopijavo, tačiau gerai nesuprato, kaip tai daroma. Aš supratau, kad pamiršau savo kurčiam vaikui paaiškinti, kaip gestų kalba reikia šnibždėti. Ar jūs žinote, kaip kurtieji šnabždasi? Ar kurtieji jums sakė, kaip šnibždėti gestų kalba? Tai gali būti daroma dviem būdais: arba priglaudus ranką prie kojos, arba parėmus ant rankos smakrą. Žinoma, tai labai intymi kalba, ir mes puikiai žinome, kas tai yra, tačiau labai svarbu išmokyti kurčiuosius vaikus, kaip šnabždėtis. Kodėl jie turi laukti dvidešimt metų, kol apie tai sužinos?

Taigi, garsai ir kalba kurtiesiems yra labai įdomu, bet tai, kas jiems įdomu, nėra tai, ką mes jiems sakome. Taigi tai, kas mūsų manymu jiems yra įdomu, ir tai, ką jie nori žinoti, nesutampa. Pavyzdžiui, vieną dieną mažas kurčias vaikas stovėjo šalia manęs, ir mes žiūrėjome, kaip į jūrą leidžiasi saulė – labai graži, oranžinė – vaizdas buvo nuostabus. Ir aš žavėjausi šiuo vaizdu, aikčiojau ir aiškinau tam berniukui, kaip tai gražu. Jis žiūrėjo, žiūrėjo ir paklausė: “O ką sako saulė?”. Aš sakau: “Nieko nesako, ką jinai gali sakyti? Kvailas klausimas”. Berniukas nesuprato, kaip tai gali būti. Juk mes jam visada sakome, kad paukšteliai gražiai čiulba, kad medžiai šlama. Jeigu iš nieko gali būti garsas, o čia tokia didelė ir graži saulė, kuri nieko nesako. Štai ką mes pamirštame pasakyti.

Dabar aš papasakosiu jums apie tokius dalykus, kurie nėra labai gražūs ir ko mes kurtiesiems nepasakome, nes apie tai kalbėti nepatogu. Kai aš buvau jauna, aš studijavau, ir kad galėčiau pragyventi, kartais dirbdavau vertėja. Aš gyvenau už Kopenhagos, todėl man reikėdavo vertėjauti toli nuo Kopenhagos, kur gyveno daug man nepažįstamų, niekad nematytų kurčiųjų. Taigi, kartais man pasakydavo: “Prašau, rytoj vakare nuvažiuok į tėvų susirinkimą versti tokiam tėvui, kurio vardas Hansas Jensenas”. Tai įprastas Danijoje vardas ir pavardė, ir aš tokio žmogaus anksčiau nebuvau sutikusi. Taigi aš stoviu prie durų ir laukiu, kol man reikės versti, tuo tarpu žmonės renkasi į salę. Staiga aš atsisuku į žmogų ir klausiu: “Tu kurčias? Aš esu vertėja. Mano vardas Sussi”. Jis nustebęs atsako: “Iš kur tu žinai, kad tai aš kurčias?” Tada aš turiu sumeluoti, ir sakau, kad tiesiog atspėjau. Tačiau iš tiesų aš neatspėdavau, bet išgirsdavau. Girdėdavau, kaip jis garsiai kvėpuoja per nosį arba per burną, arba kaip eina vilkdamas kojas žeme. Ateinantį kurčiąjį galima išgirsti už kilometro. Mes to nedarome, girdintieji žmonės taip nedaro. Tačiau ar negalėjimas girdėti lemia tai, kad žmogus turi garsiai kvėpuoti per nosį. Ne! Tai tik todėl, kad girdintys tėvai, mokytojai ir kiti darbuotojai pamiršta kurčiuosius vaikus to išmokyti. Mano dukra taip nevaikšto, ir ji nekvėpuoja garsiai per nosį, nes aš nuolat ją mokydavau ir primindavau, kad reikia kelti kojas ir t.t. Taip pat aš savo namuose auklėjau daug kurčių vaikų – nė vienas iš jų taip nevaikšto ir nekvėpuoja. Bet dauguma girdinčių tėvų ir mokytojų taip koncentruojasi į kalbą, kad pamiršta, jog tai taip pat ugdymo dalis. Apie tai reikia žinoti ir to reikia mokyti. Kodėl? Todėl, kad kiti žmonės, kurie nedirba su kurčiaisiais, į tai reaguoja neigiamai. Kurtieji patys to nepasirinko. Tai jūs už juos nusprendėte. Jie nenusprendė, kad reikia garsiai kvėpuoti, tai jūsų sprendimas.

Mano dukra vis dar daro vieną dalyką: plaukdama ji sunkiai stena. Taip pat ji stena rišdamasi batus. Vieną kartą aš rašiau straipsnį apie tai, ką čia pasakoju, ir parašiau, kad mano dukra plaukdama arba rišdamasi batus leidžia tokius garsus, lyg orgazmo metu. Tada ji man pasakė: “Ei, mama! Tu privalėjai man pasakyti! Aš nenoriu to daryti.” Tad dabar aš jai visuomet parodau tokį gestą, ir ji supranta, kad turi nestenėti.

Taigi, būdami girdintys, mes privalome pasakyti kurtiesiems vaikams, kaip reikia elgtis tarp girdinčiųjų. Jeigu mes girdime, kaip kurčiasis sėdi prie stalo ir valgydamas čepsi arba garsiai kvėpuoja, turime jam pasakyti, kad taip nedarytų. Jeigu jis atsako, kad jis kurčias ir jam visai nesvarbu, tai jau jo reikalas, jis pats sprendžia. Bet jeigu mes jam to nepasakėme ir piktinamės, tai jau mūsų kaltė, mūsų sprendimas. Kurtieji turi žinoti, kad jeigu iš jų sklinda garsai, nepriimtini girdintiesiems, girdintieji į tai dažniausiai reaguoja neigiamai, tad geriau to vengti.

Dabar duosiu porą pavyzdžių, kurie atrodo labai nemalonūs ir gėdingi. Aš, žinoma, nesiruošiu kalbėti apie seksą, tik duosiu pavyzdį. Prieš porą metų viena mano kurčia kolegė, kuriai buvo 52-eji metai, papasakojo man, kad prieš kokius penkiolika metų jai vienas girdintis žmogus pasakė: “Ar tu žinai, kad kai tu nueini į tualetą ir atlieki reikalus, viskas girdisi? Ar tu nežinai, kad tai yra nemandagu?” Žinoma, tokių taisyklių niekur nebuvo parašyta, bet visi žinojo, kaip pridera elgtis ir kaip negalima daryti. Mano kolegė sakė: “Kai man tas žmogus pasakė, kad visi tai girdi, aš paraudau iki plaukų šaknų. Aš tą dariau trisdešimt penkerius metus ir stengiausi kuo geriau viską padaryti, o pasirodo, kad visi tą girdėjo ir aš visus tuos metus elgiausi nekultūringai!”. Aš jai atsakiau, kad nieko tokio, dabar visi žino, kad jeigu žmogus eina į tualetą, jis tam turi priežastį, ir ko jis ten eina. Tai yra normalu. Tačiau yra tam tikrų dalykų, kurie neturėtų girdėtis – kai tuštinantis girdisi pliumpt; žmonėms nemalonu tai girdėti. Tada jinai paklausė: “O kaip padaryti, kad tai nesigirdėtų”. Kai ji manęs to paklausė, aš pasijutau nejaukiai ir nežinojau ką čia daryti, o jinai vėl klausė: “Nagi, kaip? Pasakyk, ką reikia daryti.” Tada aš ėmiau jai aiškinti: “Na, žinai, kai girdintis žmogus sėdi tualete ir jaučia, kad jau tuoj bus, ima labai garsiai vynioti tualetinį popierių. Kitas būdas – prieš sėdantis ant unitazo prisivynioti daug popieriaus ir padėti jį į dugną, kad garsas būtų labai švelnus. Trečias būdas – tuo metu pradėti garsiai kosėti”. Taip, jums dabar labai juokinga, bet jeigu jūs nepasakysite jiems šių nemalonių dalykų, kaip jie apie tai sužinos? Žinoma, jūs neturite eiti ir viešai visiems to pasakoti, bet galite pasakyti asmeniškai. Kurtiesiems reikia tai pasakyti, nes kitaip jie negalės pasirinkti.

Vieną karta kurčia kolegė manęs paklausė, kiek laiko reikia žmogui, kad jis atgautų kvapą. Kai girdintys žmonės bėga į autobusą ir paskui įlipę bando atgauti kvapą, kiek laiko jie taip sunkiai kvėpuoja, kiek laiko tai daryti yra normalu. Aš labai nustebau. Iš tiesų Danijoje yra normalu, kad jeigu žmogus bėga į autobusą ar traukinį, įlipęs jis stengiasi apsimesti, kad bėgti jam visai nebuvo sunku ir kad jis visai neuždusęs. Kai mano kolegė paklausė, kiek laiko reikia kvapui atgauti, mes su girdinčiais bendradarbiais tiesiog matavome laiką, ir nustatėme, kad normalu taip atgavinėti kvapą 20 sekundžių, o paskui jau arba baigi, arba turi apsimesti, kad viskas gerai.

Dar vienas pavyzdys, daugiau tinkantis kurčių vaikų tėvams, ypač jeigu jūs turite ir kurčią, ir girdintį vaiką. Aš esu mama, ir virtuvėje ruošiu maistą. Mano vaikai, vienas kurčias ir du girdintys, yra kitame kambaryje. Tada aš girdžiu kambaryje kylantį triukšmą ir šaukiu: “Baikit.” Tačiau triukšmas netyla, bet dar labiau didėja. Aš vėl šaukiu: “Baikit! Nurimkit!” Tačiau triukšmas vis tiek nesiliauju, ir aš dar pikčiau šaukiu juos ramindamas, mano balso tonas vis kyla, ir kai jie vis tiek nenurimsta, aš pikta kaip ugnikalnis įsiveržiu į kambarį ir šaukiu ant jų. Girdintiems vaikams tai normalu – jie visą laiką girdėjo, kad mama pamažu vis labiau pyksta, jos balso tonas kyla, ir pamatę ją piktą įlėkusią į kambarį supranta, kad jau tikrai reikia baigti, nes ribos peržengtos. Kurčiam vaikui viskas atrodo kitaip. Mat paskutinį kartą jis matė mamą labai švelnią ir mylinčią, o čia staiga po dešimties minučių ji įlekia į kambarį baisiausiai perpykusi ir kažkuo nepatenkinta. Taip yra dėl to, kad virdama valgyti aš pamiršau nueiti į kambarį ir gestų kalba pasakyti, kad baigtų triukšmauti ir nusiramintų.

Dabar noriu papasakoti jums apie vizualinį, arba vaizdinį, triukšmą.

Vieną kartą namie mano kurčioji dukra gulėjo ant sofos ir žiūrėjo televizorių, o gretimame kambaryje jaunesnis girdintis sūnus treniravosi karatė. Kadangi durys buvo atviros, Maja jį galėjo matyti. Tuo metu aš virtuvėje gaminau valgyti ir išgirdau Mają triukšmaujant. Aš nuėjau jos raminti, kad baigtų triukšmauti ir žiūrėtų sau ramiai televizorių. Grįžusi į virtuvę po kiek laiko vėl išgirstu triukšmą. Ir vėl einu jos raminti: “Žiūrėk tu televizorių, o jis tegul sau žaidžia. Nei jis tau trukdo, nei tu jam trukdyk. Raminkitės.” Trečią kartą vėl kartojasi tas pats. Pagaliau Maja paaiškino, kas jai trukdo: “Mama, bet man visąlaik atrodo, kad jis nori su manimi bendrauti!” Tada aš supratau, kas darosi – brolis ją tiesiog erzina. Ir aš jos paprašiau, kad jinai man pasakytų, kada ją erzina girdintieji. Mat mes paprastai esame įpratę kurtiems vaikams aiškinti, kas kelia triukšmą girdintiesiems, kokie garsai jiems yra nemalonūs, tačiau man niekad nebuvo kilusi mintis, kad ir kurčiuosius gali kas nors erzinti, kad jiems kas nors gali būti nemalonu. Maja dar buvo tokio amžiaus, kad pati negalėjo suprasti, jog yra ir kurčiųjų triukšmas, kad kažkas kelia triukšmą kurtiesiems.

Pateiksiu keletą pavyzdžių.

Mokykloje mokytojai nuolat kelia triukšmą. Įsivaizduokite, kad klasėje kurtieji moksleiviai sėdi ratu, vienas mokytojas stovi priešais klasę, o kitas sėdi. Danijoje kurčiųjų mokykloje vienoje klasėje paprastai dirba du arba trys mokytojai vienu metu. Taigi, dažnai vienas mokytojas dirba, o kitas sėdi ir stebi, kol klasė bus padalinta į rupeles ir reikės dirbti su grupelėmis. Tad sėdintis mokytojas nusprendžia užsiimti kokiais nors savais reikalais. Jis atsistoja ir labai labai tyliai, kad netrukdytų dirbančiam mokytojui, eina vaikams už nugarų ko nors pasiimti iš lentynos. Vaikai, žinoma, tai pastebi ir sukasi žiūrėti į tą mokytoją. O jis sako: “Žiūrėkit į mokytoją, žiūrėkit į priekį.” Tuo tarpu pamoką vedantis mokytojas trepsi koją ir bando pritraukti vaikų dėmesį į save, ir sako: “Žiūrėkit į mane”. Tad abu mokytojai kalba su vaikais vienu metu. Taigi, toks vaikščiojimas per pamoką labai blaško vaikų dėmesį, kurtiesiems tai yra triukšmas. Kai mokytojas eina vaikams už nugarų ir ima ką nors iš lentynos (pakelia rankas arba pasilenkia), visa tai yra judesiai, kurie, kurčiųjų įpratimu, yra skirti patraukti jų dėmesiui, kad jie žiūrėtų į tą žmogų. Todėl jie ir sukasi atgal. Tokiu atveju klasėje susidaro konfliktinė padėtis, kai vaikams reikia žiūrėti į abu mokytojus iškart. Tai atsitinka ne dėl to, kad girdintis mokytojas būtų kvailas; tiesiog niekas jam nepaaiškino, kad bet kokie judesiai kurtiesiems yra triukšmas. Danų gestų kalboje vartojamas toks gestas VAIZDINIS TRIUKŠMAS (rodomas kaip gestas TRIUKŠMAS, tik ne prie ausų, o priešais akis). Taigi, triukšmas gali būti dvejopas – girdinčiųjų triukšmas ir kurčiųjų triukšmas.

Daugelis kurčiųjų mokymo specialistų ir mokytojų teigia, kad kurtieji negali priimti informacijos kolektyviai. Mokytojai sako, kad su vaikais per pamokas reikia bendrauti individualiai, kiekvienam aiškinti individualiai, ir stebisi, kodėl moksleiviai negali suprasti to, kas sakoma visai klasei. Yra kelios priežastys. Viena iš jų – kad vaikai įpratę būti mokomi tokiu būdu. Pavyzdžiui, girdinčiųjų šeimoje tėvai iš pradžių visiems vaikams pasako, ką reikia daryti, o paskui kurčiajam vaikui pasako asmeniškai. Kurti vaikai įpranta laukti, kol jiems viskas bus pasakyta asmeniškai. Kita priežastis yra ta, kad mes įpratę elgtis kaip girdintieji su girdinčiaisiais. Pavyzdžiui, mokytoja aiškina ką nors pusračiu sėdintiems kurtiems vaikams gestų kalba arba kalkine kalba. Tada vienas vaikas kreipiasi į mokytoją ir ko nors paklausia. Mokytoja pradeda aiškinti tam vaikui asmeniškai. Taip įprasta elgtis girdinčiųjų supratimu gerai mokytojai, nes girdinčiųjų klasėje, kai mokytoja kalba, visi girdi. Taigi, aš iškart atsakau klausimą uždavusiam vaikui, ir tai normalu. Bet tai nėra normalu kurčiųjų kultūros atžvilgiu. Taip darydamas mokytojas pažeidžia kurčiųjų bendravimo taisykles ir elgiasi nemandagiai. Mokytojas, pažįstantis kurčiuosius ir jų kultūrą, turėtų elgtis taip: kai kuris nors vaikas ko nors paklausia, jis kitiems vaikams liepia šiek tiek atsitraukti nuo darbo ir žiūrėti; tada jis kalba su tuo vaiku, kuris klausė, bet kartu žvilgsniu aprėpia visą klasę. Nes jeigu jis staiga pradeda kalbėti su vienu vaiku, tai reiškia, kad dabar bendravimas vyksta tik tarp jų dviejų, kitiems žiūrėti nereikia. Taip elgdamasis mokytojas moko kurčius vaikus, kad iš pradžių mokomas vienas, paskui kitas, paskui trečias. Tad vyksta ne kolektyvinis, o individualus mokymas.

Štai vienas pavyzdys iš Danijos kurčiųjų mokyklos. Klasėje dirba viena pagrindinė mokytoja, o kita mokytoja dirba su vaiku, turinčiu papildomų sutrikimų. Pastaroji mokytoja sėdi ir laukia, kol reikės ką nors daryti, ir pastebi, kad kuris nors vaikas nesusikaupęs, dairosi į šalis. Tada jis tyliai pasako: “Žiūrėk, Petriukas nesiklauso.” Tai normalu. Būdama gera kolegė, pagalbinė mokytoja pasako pamoką vedančiai mokytojai, kad tas vaikas nežiūri. Tada pagrindinė mokytoja gestais liepia tam vaikui žiūrėti į jį. Kaip tuo tarpu visa klasė reaguoja į tokią situaciją? Pirmiausia vaikai pamato, kad mokytoja staiga nutraukia pasakojimą ir žiūri į kitą mokytoją. Tad visi ima žiūrėti į ją. Paskui vėl kalba pagrindinė mokytoja, tad vėl reikia žiūrėti į ją. Paskui visi žiūri į Petriuką, nes mokytoja kalba su juo. Ir taip besidairant praeina penkios minutės, kol galima tęsti pamoką. Taigi, būdama gera kolegė antra mokytoja tik kelia triukšmą.

Kita situacija, kurią mano dukra nurodė kaip erzinančią. Visi sėdi klasėje, mokytoja aiškina pamoką, staiga atsidaro durys ir galvą įkiša kita mokytoja: “Ei, kaip dėl rytdienos? Gerai. Ate.” Atrodo, nieko tokio neįvyko, paprasčiausias draugiškas pokalbis, tačiau kurčius vaikus tai labai erzina. Mat kurtieji nesupranta, kas vyksta. Jeigu tai būtų girdintys vaikai, jie būtų girdėję, apie ką kalbėjosi mokytojos, ir nekreiptų į tai dėmesio. Bet kadangi mokytojos kalbėdamos nevartojo gestų, vaikai nieko nesuprato. Tad pamoka buvo sutrukdyta, tik neaišku, dėl ko. Suaugę kurtieji dažnai stebisi, kodėl du girdintieji žmonės, norėdami pasikalbėti taip, kad niekas negirdėtų, neišeina iš kambario.

Pateiksiu dar vieną vaizdinio triukšmo pavyzdį. Kai aš buvau vaikas, tėvai vesdavosi mane į kurčiųjų klubą. Ten būdavo daug vaikų, ir mes labai dūkdavome bei triukšmaudavome. Tačiau niekam tai nekliudė, nes kurtieji nežinojo, kad mes kėlėme triukšmą. Tačiau kartais į klubą ateidavo girdintys suaugusieji, ir jie visą laiko mus ramindavo ir tildydavo. Jie visada labai pykdavo ant mūsų. Taigi jie prieidavo prie kurčių tėvų ir sakydavo: “Jūs esate blogi tėvai. Kodėl aš turiu už jus raminti jūsų vaikus. Negi jūs nematote, kad jūsų vaikas labai triukšmauja? Jūs neprižiūrite savo vaikų.” Ir kurtieji pripažindavo, kad jie yra blogi tėvai, neprižiūrintys savo vaikų, ir jausdavo gėdą dėl to. Tačiau aš prisimenu vieną renginį, kur buvo suvažiavę tėvai su kurčiais vaikais. Paskaitos vykdavo palapinėje, ir lauke triukšmaujantys vaikai trukdė girdintiesiems. Vieną dieną turėjo vykti įdomus vaidinimas. Pirmosiose eilėse buvo susodinti vaikai, už jų sėdėjo suaugę kurtieji, o gale – girdintieji tėvai. Vaidinimas nebuvo toks įdomus, kaip žadėta, tad vaikams greitai atsibodo ir jie pradėjo kumščiuotis ir kalbinti vieni kitus gestais. Girdintiems tėvams tai visai nekliudė, ir jie į tai nereagavo, tačiau kurtieji vaidinimo žiūrėti beveik nebegalėjo, nes jiems tai buvo baisus triukšmas.

Jeigu mes visada prisiminsime apie vaizdinį triukšmą, galėsime paklausti kurčiųjų, kas jiems kelia triukšmą. Jeigu norime, kad kurtieji žinotų, kas yra triukšmas girdintiesiems, ir į tai atsižvelgtų, mes turime taip pat žinoti, kas yra triukšmas jiems. Tuomet galėsime sudaryti vaikams geresnes sąlygas mokytis.

Jeigu esate girdintis ir norite atkreipti kurčiojo dėmesį, jūs žinote, kad nėra jokios prasmės šaukti, nes jis vis tiek neišgirs. Gali būti, kad jums kas nors pasakys, jog norint atkreipti kurčio žmogaus dėmesį galima treptelėti koja į grindis arba trinktelėti ranka į stalą. Tada kurčias žmogus pajus vibraciją ir pažiūrės į jus. Suaugusieji kurtieji taip pat naudoja tokį būdą atkreipti vaikų dėmesį, bet ne taip, kaip mes įpratę tai daryti. Pavyzdžiui, į stalą ranka tranko tik tada, kai pyksta. Arba kai nori pasakyti: “Nagi greitai. Aš noriu su tavimi kalbėti dabar!” Jeigu trepsima koja, tai reiškia: “Aš pykstu. Tu padarei kažką blogo!” Šiaip kurtieji labai gerai žino, kokiu stiprumu reikia trinktelti į stalą arba į grindis, kad vibracija būtų pakankama dėmesiui atkreipti. Pavyzdžiui, užtenka lengvai patapšnoti į stalą arba vos vos trepsėti koja, be jokio triukšmo, kad vibracija pasiektų reikiamą žmogų. Taip pat labai dažnai girdintieji, norėdami atkreipti kurčiojo dėmesį, tapšnoja jam per petį. Vėlgi, kurtieji taip nedaro. Jeigu jau reikia atkreipti dėmesį tokiu būdu, tai jie tiesiog švelniai padeda ranką ant peties. Tačiau taip liesti kitą žmogų galima tik tada, jeigu abu yra neblogai pažįstami. O šiaip norint atkreipti dėmesį pamojama ranka. Toks gestas reiškia: “Aš noriu su tavimi kalbėtis”.

Štai vienas pavyzdys. Mano kurčia dukra sėdi kambaryje ir skaito knygą. Jeigu aš esu normali girdinti mama ir įėjusi į kambarį matau, kad dukra susitelkusi skaito, aš žinau, kad ji manęs nematys, tad prieinu prie jos, patapšnoju per petį ir liepiu eiti valgyti. Jeigu aš būčiau kurčia mama, elgčiausi visai kitaip. Įėjusi į kambarį aš mostelčiau ranka. Jeigu dukra nereaguoja, tada prieinu arčiau ir dar kartą mosteliu. Paskui dar arčiau. Jeigu dukra vis tiek nereaguoja, tada pagaliau aš paliečiu jos petį, bet jau mano veidas piktas, lyg sakytų: “Kodėl tu nekreipi į mane dėmesio?!” Tuo aš noriu parodyti savo dukrai, kad ji elgiasi nemandagiai. Kodėl? Mat būdama kurčia mama tiksliai žino, kokiu kampu jos mostas turėjo būti matomas, tad pirmą kartą mostelėjus dukra jau turėjo atkreipti dėmesį. Kai jinai nesureagavo mostelėjus antrą kartą iš arčiau, tai jau buvo labai nemandagu. Tad jeigu mamai reikia prieiti prie pat, ji jau pyksta: “Kodėl tu į mane nežiūri?” Taip aš jai duodu suprasti, kokia yra kurčiųjų bendruomenės elgesio kultūra, mandagumo taisyklės. Jeigu vaikas auga girdinčiųjų šeimoje, jis taip ir neišmoks šių kurčiųjų mandagumo taisyklių, kol užaugs.

Aš dažnai stebiu, kaip girdinti mokytoja elgiasi su kurčiais vaikais lauke. Jeigu ji nori prisišaukti kitame kiemo gale esantį vaiką, ji bėga prie to vaiko ir sako jam, kad jis kažką blogai daro ar pan. Kurčioji mokytoja niekuomet taip nesielgtų. Jeigu ji mato, kad vaikas, kuriam ji nori ką nors pasakyti, nežiūri į ją, ji susiranda kitą vaiką šalia jo, kuris tuo metu žiūri į ją, ir gestais paprašo, kad šis pakviestų aną vaiką. Tiesa, jaunesnio amžiaus vaikai kurčiųjų mokyklose dažnai dar nebūna išmokę šios technikos, ir jeigu mokytojas į juos kreipiasi, jie ima aiškintis: “O kuo čia aš dėtas? Aš nieko nedarau!”

Per pertrauką čia aš mačiau vieną mergaitę verkiant ir kaip girdinti moteris ją ramina. Aš norėčiau paaiškinti jums apie skirtumą, kaip ramina vaikus suaugę kurtieji ir suaugę girdintieji. Girdintieji, pamatę girdintį vaiką, prieina prie jo, apsikabina jį, glosto ir bando su juo kalbėtis, klausia, kas atsitiko, o visus kitus veja šalin. Kurčiasis tiesiog apsikabina ir glosto verkiantį vaiką, tuo pačiu metu kita ranka bando išsiaiškinti su aplinkiniais, kas atsitiko ir kodėl vaikas verkia. Mat kurtieji žino, kad verkdamas vaikas nieko nemato, ir neverčia jo kalbėti. Jam reikia leisti tiesiog verkti. O tas laikas naudojamas išsiklausinėti kitų vaikų, kas atsitiko; verkiantis vaikas tiesiog raminamas kūnu. Girdintis žmogus, bandydamas prakalbinti verkiantį vaiką, norėdamas būti geras ir išspręsti vaiko problemą, iš tiesų tik sudaro jam papildomą stresą. Daugelį dalykų mes darome būtent taip todėl, kad esame įpratę taip daryti. Pavyzdžiui, mama sėdi viename kambaryje, o jos mažas vaikas miega kitame. Staiga mama išgirsta, kad vaikas atsibudo ir verkia. Mama eina į kambarį ir eidama jau kalba su vaiku: “Nusiramink, aš ateinu, aš tuoj ateisiu”. Aš nesakau, kad jūs to nedarytumėte, tik noriu atkreipti dėmesį į jūsų elgesį. Jeigu jūs einate prie kurčio vaiko ir kalbate su juo gestais, tai jūs praktiškai raminate tik save, nes vaikas jūsų nemato.

Kai mano kurčioji dukra buvo maža, aš jos niekada neguldydavau atskirame kambaryje, nes nenorėjau, kad ji atsibudusi pamatytų, jog mamos nėra šalia. Aš norėjau, kad mano kurčioji dukra visuomet žinotų kur aš esu. Kaskart kur nors eidama aš nueidavau pas dukrą ir pasakydavau: “Dabar aš einu prie skalbimo mašinos”, o grįžusi vėl pasakydavo: “Aš jau grįžau, dabar einu į virtuvę” ir t. t. Taip aš dariau todėl, kad mano kurčias vaikas jaustųsi toks pat saugus, kaip girdintys vaikai, kurie pagal garsą visada žino, kur yra mama, arba gali ją šūktelti, kad ji atsilieptų. Tačiau toks nuolatinis bėgiojimas prie vaiko mane labai vargindavo. Aš galvojau, kad aš tą darau, kadangi gerai žinau savo kurčios dukros situaciją. Tačiau vėliau aš supratau, jog toks elgesys yra visai normalus kurčiųjų bendruomenėje. Ypač gerai aš tai supratau, kai mano vyras manęs paklausė: “Sussi, kodėl tu man visuomet pasakai, kai eini į vonią?” Tada aš pradėjau galvoti ir prisiminiau, kad kai aš augau, mano tėvai niekuomet neišeidavo iš kambario nepasakę, kur jie eina. Tiesiog aš buvau tai visai pamiršusi ir automatiškai pati taip elgdavausi. Tad aš ėmiau stebėti savo kurčiuosius kolegas ir pamačiau, kad prieš išeidami iš kabineto jie visuomet pasako, kur išeina.

Kartą man teko matyti tyrimą iš Islandijos. Ten buvo rašoma apie tokią situaciją: yra grupė kurčiųjų, kurie apie ką nors kalbasi, ir vienas išeina į tualetą ar dar kur nors, paskui sugrįžta. Taigi, kai jis pakyla ir išeina, visiems pasako, kad išeina, o kai jis grįžta, kuris nors iš kurčiųjų jam papasakoja, kas vyko tuo metu, kai jis buvo išėjęs. Girdinčiųjų kultūroje tokia taisyklė neegzistuoja, mes to nedarome.

Neseniai man teko lankytis darželyje, kurį lanko kurtieji vaikai ir kur dirba keli suaugę kurtieji. Ten buvo trejų metukų berniukas, kuris buvo kiek apsirgęs. Aplinkui suaugusieji aptarinėjo, kaip jis dabar jaučiasi, kaip jautėsi vakar, buvo labai susirūpinę ir rodė šiam vaikui daug šilumos. Tačiau visas pokalbis vyko tik danų kalba, niekas nevartojo gestų, tad berniukas nežinojo, jog čia apie jį kalbama ir juo rūpinamasi, tik jautė, kad jam vis tapšnojama per galvą. Tada mes ėjome valgyti priešpiečius, ir tas berniukas sėdėjo šalia vieno iš tų auklėtojų. Kambaryje buvo du telefonai: vienas paprastas, o kitas toks, kuriam suskambus užsidegdavo lemputė. Taigi, tuo metu suskambo tas paprastasis telefonas, auklėtojas švelniai (būtent, švelniai) atstūmė tą berniuką ir nuėjo prie telefono. Girdinčiajam vaikui tai būtų normalu: suskamba telefonas, ir suaugusysis pakyla ir eina prie. Tai jam normali sąsaja. Tuo tarpu kurčias vaikas negirdi telefono ir nesupranta, kodėl suaugęs žmogus staiga jį atstumia ir išeina. Taip kurtieji vaikai ir auga: jie įpranta, kad suaugusieji bet kada gali pakilti ir išeiti, neaišku nei kodėl, nei kur, nei kuriam laikui.

Dažnai mandagumo protokolas tiek kurtiesiems, tiek girdintiesiems yra vienodas: tiek vieni, tiek kiti dėkoja už tai, kad buvo pakviesti pietų ir pan. Tačiau kurčiųjų bendruomenėje, jos etikete yra keletas taisyklių, apie kurias girdintieji turėtų žinoti. Pavyzdžiui, kartą aš skaičiau paskaitą kurčiųjų darželyje. Per pertrauką aš išėjau į koridorių ir norėjau užeiti į tualetą. Kai aš dariau tualeto duris, mane užkalbino viena koridoriuje stovėjusi mama, tad aš įėjau į kambariuką atbula, kalbėdamasi su ja, ir vos neatsitrenkiau į tame kambariuke buvusią kurčią mamą. Kai aš į ją atsisukau, ji į mane žiūrėjo taip, lyg sakytų: “Na gerai, tu girdinti, tiek jau to. Bet juk tu užaugai kurčiųjų šeimoje, todėl turėtum žinoti”. Aš pasielgiau nemandagiai. Mat aš buvau paskutinė, įėjusi į kambarį, tad turėjau apsižiūrėti, kas jame vyksta, ar jame kas nors yra.

Dar vienas pavyzdys. Aš buvau susirinkime, kuriame dalyvavo girdintieji, neprigirdintieji ir kurtieji, kuriems vertė viena vertėja. Visi sėdėjo ratu – neprigirdintieji, toliau kurtieji, dar toliau girdintieji. Aš sėdėjau tarp girdinčiųjų ir pastebėjau trumpą tarp kurčiųjų įvykusį epizodą. Viena kurčia moteris kiek pavargo ir truputį pasilenkė į priekį. Tačiau tada ji užstojo šalia jos sėdinčiai moteriai vertėją. Ši moteris švelniai palietė pirmajai (užstojusiai) petį, tada pastaroji atsisuko ir atsiprašė, nes nemandagiai pasielgė. Po penkių minučių panaši situacija atsitiko tarp kurčiojo ir neprigirdinčiojo (tai galėjo būti ir girdintis). Šį kartą į priekį pasilenkė pavargęs neprigirdintysis ir užstojo vertėją šalia sėdinčiam kurčiajam. Kai kurčiasis palietė jam petį, jis vietoj to, kad atsitrauktų, ėmė aiškinti, jog yra pavargęs ir jam sunku taip visą laiką sėdėti, nors aš ir žinau kad tau užstoju. Taigi, jis nesilaikė mandagumo taisyklių ir ėmė ginčytis. Kurčiųjų bendruomenėje, jeigu tu taip atsisėdi ir kitas paliečia tau petį, net negalvoji, kad jis nori su tavimi kalbėtis. Iš tokio palietimo kurčiasis iš karto supranta, kad nekultūringai elgiasi, ir atsiprašo – net nepažiūrėjęs į tą žmogų.

Taigi, kurčiųjų bendruomenėje visada reikia žiūrėti, kad visi galėtų matyti. Jeigu kas nors paprašo kito žmogaus, kad kiek pasitrauktų, nes užstoja, dėl to nekyla jokių pretenzijų ar nepasitenkinimo, tai normalu. Tuo tarpu girdintieji labai dažnai užstoja vieni kietiems (pavyzdžiui, kine), tačiau niekas niekada neprašo, kad priešais sėdintis žmogus pasitrauktų, nes užstoja.

Aš buvau ištekėjusi du kartus. Pirmasis mano vyras buvo girdintis kurčių tėvų vaikas. Kai mes buvome labai stipriai įsimylėję ir eidavome į restoraną, mes elgdavomės taip, kaip mums abiem buvo įprasta, nes mes buvome užaugę panašiose šeimose. Pavyzdžiui, restorane mes visada sėdėdavome vienas priešais kitą ir žiūrėdavome vienas kitam į akis. Bet paskui aš išsiskyriau ir ištekėjau už girdinčio vyro iš girdinčiųjų šeimos. Ir kai mes pirmą kartą nuėjome į restoraną, vietoj to kad atsisėstų priešais mane, jis atsisėdo šalia. Aš labai pasimečiau ir paklausiau, ką jis daro, kodėl jis sėda prie manęs. Tada aš supratau, kad kurtiesiems yra kaip taisyklė sėdėti vienas priešais kitą – tiek važiuojant traukiniu, tiek restorane, tiek kitur – kad matytų vienas kitą ir galėtų bendrauti.