Kurčiajam lietuvių kalba gali likti „kietu riešutėliu“
Visi gerai žinome, kad glaudus bendravimas su vaiku užtikrina jo psichinį ir emocinį vystymąsi bei praplečia vaiko pažinimą. šiame straipsnyje kaip kurčioji mama norėčiau padiskutuoti apie klausos negalės vaiko bendravimą su aplinkiniais žmonėmis ir gestų kalbos vartojimą švietimo ir ugdymo įstaigose.
Prieš kelerius metus man teko su Surdologijos centro suburta grupe lankytis vienoje iš Kopenhagos švietimo įstaigų. Labai įsiminė viena pamoka, kur mokytoja labai gražiai ir nuoširdžiai bendravo su mažomis moksleivėmis. Mokytoja mergaitėms aiškino sakytine gestų kalba - tardama žodžius, rodydama gestus ir kartais įterpdama rankų abėcėlę. Pasidomėjau šios įstaigos darbuotojo , kokiam mokymo metodui - sakytinei gestų ar gimtajai gestų kalbai - teikiamas prioritetas bendraujant su vaikais . „Anksčiau vaikai buvo mokomi ir ugdomi gimtąja gestų kalba. Vėliau ją pakeitėme į totaliąją komunikaciją (totalioji komunikacija paprastai vadinamas metodas, kuriame pagrindinė informacijos perteikimo priemonė yra kalkinė kalba - redakcijos past.) “, - paaiškino šios įstaigos specialistas. Iš šio atsakymo galima suprasti, kad senasis metodas pedagogų vilčių ir pastangų nepateisino.
Mano manymu, kurti vaikai turi būti mokomi lietuvių kalbos dar ankstyvoje vaikystėje, maždaug nuo 3-ejų metų, sakytiniu arba totaliosios komunikacijos metodais, atsižvelgiant į vaiko individą ir jo sugebėjimą. Su šiais vaikais turėtų dirbti kompetentingi pedagogai, surdopedagogai ir logopedai turintys specialųjį parengimą. šis darbas yra sunkus ir ilgas, reikalaujantis pasiaukojimo. Tik iš gerai parengtų vaikų galima sulaukti norimų rezultatų.
Nelabai norėčiau sutikti su konferencijoje „Lietuvių gestų kalba“ priimtos rezoliucijos ketvirtuoju punktu („Akiratis“ 2004 m. Nr.12) . Jame rašoma: „Norint kurčiuosius geriau išmokyti lietuvių kalbos kaip antrosios kalbos, pasiekti, kad pirmiausia jie būtų išmokyti gestų kalbos ir ja remiantis būtų mokomi antrosios kalbos bei visų mokomųjų dalykų.“ Abejoju, kad šiuo metodu bus galima pasiekti gerą pažangumą. Kaip galima išmokyti lietuvių kalbos ir kitų mokomųjų dalykų gestų kalbos pagalba, jei pastaroji dar nėra susisteminta, be to, dar neturi ir savo gramatikos. Nejaugi dabartiniai vaikai turės laukti, kol gestų kalba bus tinkamai parengta? Jeigu kurtieji nebus mokomi lietuvių kalbos , kol neišmoks gestų kalbos, bus prarastas laikas. šešerių ar septynerių metų vaiko loginis ir intelektinis mąstymas jau būna beveik susiformavęs, bendravimas sakytiniu būdu jiems gali būti jau nepriimtinas. Todėl ir lietuvių kalba jiems liks visam gyvenimui „kietas riešutas“.
Galima suprasti, kad rezoliucija buvo parengta remiantis kitų šalių patirtimi. Pavyzdžiui, angliškai kalbančiose šalyse, kur gestų kalba yra pirma, o anglų kalba – antra. Bet anglų ir gestų kalbos pagal žodžio sandarą ir gramatinę sistemą yra panašios. O su lietuvių kalba yra kitaip. šiuo atveju, kas tinka kitur, nelabai tinka mums.
Mano darbas susijęs su kurčiųjų kultūrine veikla. Pastebėjau, kad išsivystė tokia tendencija, kad dabartinis mūsų jaunimas mieliau bendrauja gimtąja gestų kalba nei sakytine gestų kalba. Gimtoji gestų kalba ir sakytinė gestų kalba labai skiriasi. Jeigu visi kurtieji mokėtų lietuvių kalbą, tada sakytinė kalba neatrodytų „baisi, darkyta“. Moksleiviams ne tik sunku mokytis, bet jie neturi jokios motyvacijos, nes nesupranta lietuvių kalbos. Gaila, kad kurtieji nemyli lietuvių kalbos. Tai kaip jie galės būti pilnaverčiai visuomenės nariai. Juk ir laikraščius, knygas reikia skaityti, užpildyti kvitus, anketas ir t.t.. Prie kiekvieno nepastatysi vertėjo.
Manau, su mano nuomone sutiks daug pedagogų ir tėvų, auginančių vaikus su klausos negale. Neuždarykime savo vaikų siaurame rate, tegu jie į pasaulį eina drąsiai, nebijodami būti atstumti. Leiskime kurčiam žmogui būti savarankiškam.
Ramunė Buikauskienė
Kurčia mama auginanti klausos negalės vaiką
MOKI ŽODĮ - ŽINAI KELIĄ„
2005 m. pirmajame “Akiračio” numeryje skaitėme: “…kurtieji gyvena visuomenėje, ir būtų neleistinas dalykas, jei mokykloje būtų skiriamas nepakankamas dėmesys lietuvių kalbai”. šis sakinys labai lauktas: pagaliau ir lietuvių kalbos reikalingumas pripažintas, nors per ilgą laiką ji jau priprato būti žeminama, niekinama, ignoruojama.
Nė viena pasaulio kalba nėra už kitas prastesnė, tačiau JT ar pasaulio forumuose nekalbama Afrikos genčių, kurių žodyną sudaro keli šimtai žodžių, kalbomis.
Bet grįžkime į Lietuvą, kur gyvena kelių tarmių atstovai, keliolika tautinių mažumų. šeimose jie kalbasi savo kalba ar tarme, tačiau valstybiniu lygiu visi kalba valstybine kalba ir privalo ją mokėti. Nors mokyklose nemokoma tarmių ir mažumų kalbų gramatikos, tačiau aukštaitis mokytojas, nuvykęs į Žemaitiją, ir atvirkščiai, puikiausiai su mokiniais susikalba ir juos išmoko valstybinės kalbos.
Neturiu kompetencijos ar tikslo nagrinėti gestų kalbos (reikia pasirengimo), bet... Jeigu kurtiesiems gestų kalba yra gimtoji, vadinasi, kartu – ir bendravimo priemonė. Todėl, savaime aišku, kad kurčiasis su kurčiuoju kalbėsis tik gestais. Kaip ir lietuvis su lietuviu nekalbės angliškai, o žemaičiai nekalbės tarpusavy aukštaitiškai. Taigi kurtieji turėtų realiau į tai žiūrėti ir nereikalauti, kad visa Lietuva kalbėtų gestais, kaip ir aklieji nepasieks, kad visi rašytų ir skaitytų Brailio raštu.
Ką daryti lietuvių kalbos kurčiųjų mokytojui? Pagrindinis jo uždavinys – mokyti suprasti tekstą, žodžius, juos įsiminti, sudaryti sakinius, skaityti laikraščius ir knygas, susirašinėti mobiliuoju telefonu, nors paprasčiausiais sakiniais susikalbėti su girdinčiųjų visuomene. Reikia prisipažinti, kad minėtų tikslų siekti sekasi labai sunkiai.
Jau daugiau kaip 200 metų pedagoginės sistemos ieško priežasties, kodėl kurčiųjų nepavyksta gerai išmokyti sakytinės kalbos. (Aišku, yra ir labai malonių išimčių, net ir mano 35-erių metų darbo praktikoje.) Daug buvo sukurta įvairių “efektų”, bet galų gale paaiškėja, kad jie - trumpalaikiai. Išvada viena: be sunkaus ir kruopštaus darbo ir paties kurčiojo pastangų, visi metodai yra beverčiai.
Panašią dilemą gvildena ir lietuviai pedagogai. Pagirtina, bet kyla ir abejonių, kad taip greit pavyko surasti visų nelaimių “kaltininką”. Tai kalkinė gestų kalba. O jei gestų kalba būtų ne kalkinė, ar tada mokiniams nereikėtų mokytis žodžių, sakinių? Ar parodytas gestas automatiškai mokinio galvoje suformuoja žodį? Ar mokytojui papasakojus gestais epizodą, įvykį, išdėsčius naują istorijos ar geografijos medžiagą mokiniai visa tai galės parašyti žodžiais? Pagal tokią logiką išeitų, kad pakaks to, jog tą patį vėl pakartos gestais. Lietuvių kalba tampa lyg ir visai nereikalinga. Nereikalingos kurtiesiems nei knygos, nei laikraščiai. Tokiu atveju prie kiekvieno kurčiojo – kaip Siamo dvynį – pakanka priskirti vertėją. Ar mūsų valstybė turės tokių lėšų? Jei kurčiasis nevartos žodinės kalbos (sakytinės ar rašto), o kalbės tik gestais, reikėtų pakeisti terminologiją ir pervadinti jį nebyliu.
Kaip minėjau, reikia ieškoti priežasčių, kodėl kurčiuosius sunku išmokyti žodinės kalbos. Visa mokomoji medžiaga susideda iš dviejų komponentų – medžiagos suvokimo ir išmokimo. Jei mokinys nesupranta, reikia kaltinti mokytoją (kai programa atitinka mokinio intelekto lygį). Tačiau jei mokinys neišmoko? Čia ir stabtelėkime. Gal jis perkrautas mokomąja medžiaga, jam sunku mokytis iš nepritaikytų vadovėlių, gal nerealios programos, o gal jis neturi noro mokytis, užimtas tik pramogomis ar kita neperspektyvia veikla?
Į šiuos klausimus turėtume ieškoti atsakymo visi. Kiek autorei žinoma, daugumos aukštųjų mokyklų anglų ar vokiečių kalbų dėstytojų moksliniai darbai yra metodiniai – t.y. kaip lietuvius mokinius išmokyti vienos ar kitos kalbos. Ar nereikėtų ir mums panašių darbų – kaip kurčiąjį gestų kalba išmokyti vieno ar kito dalyko, kada gestai yra efektyvūs ir kada ne, ir pan. Tačiau tai taps patrauklu ir vaisinga tik tiems, kurie pasirengę atsidėti ilgiems ir kantrybės reikalaujantiems tyrimams. O jei norisi kilti kaip ant mielių? Tuomet tokie tyrimai nuobodūs ir nešiuolaikiški.
Norėtųsi, kad šia tema pasisakytų mokytojai, tėvai, dabartinių mokinių tėvai.
Daugelis mano buvusių mokinių pasiguodžia, kad ne viską supranta laikraščiuose, knygose. Bet neteko išgirsti, kad jie nesusikalbėtų tarpusavy gestais. Tačiau širdį užlieja džiaugsmas, kai gauname buvusių mokinių laišką ir – nė vienos klaidos…
Mums, besirūpinantiems kurčiųjų bendruomene, reikėtų žiūrėti ne vieniems į kitus, o visiems viena kryptimi.
Milda POšYTĖ,
mokytoja
Bendras visų rūpestis
(Tęsiant pradėtą temą “Moki žodį – žinai kelią”)
Praėjusių metų gruodžių mėnesio „Akiratyje“ trumpai buvo pristatytas jau įvykdytas tarptautinis projektas “Kurčiųjų skaitymo įgūdžių lavinimas panaudojant modernias technologijas”. šį projektą vykdė Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centro darbuotojai. Jį koordinavo Lenkijos Vroclavo miesto kurčiųjų ugdymo centro pedagogai, šalys dalyvės - Anglija, Austrija, Belgija ir Lietuva.
2001 – 2004 m. šių šalių specialistai dalijosi patirtimi, stengėsi drauge spręsti, pasak pedagogės M.Pošytės, dviejų šimtų metų senumo problemą. Išmokyti kurčiuosius skaityti, rašyti ir, be abejo, kalbėti iki šiol yra sunkiausia užduotis. Tačiau visuotinai pripažinta, kad tai – svarbiausias kurčiųjų ugdymo tikslas. Jei nebūsi raštingas, nebūsi ir išsilavinusi asmenybė.
šiandieninė susivienijusi Europa siekia aukštų ugdymo standartų, propaguodama mokymosi visą gyvenimą idėjas. Ne veltui modernios technologijos pasitelkiamos būtent šiam – svarbiausiam tikslui įgyvendinti. Tikslas suvienijo penkių valstybių pedagogus, nepriklausomai nuo to, kokie ugdymo būdai prioritetiniai šiose valstybėse: totalinė komunikacija, integruotas ugdymas, bilingvinis ar dar koks nors. Kaip sakoma, nemesti kelio dėl takelio…
Vykdydami šį projektą, aplankėme kai kurias jame dalyvavusias šalis. Pastebėjome daug kurčiųjų ugdymo bendrų bruožų: metodinių priemonių gausa ir įvairovė, individualios kalbos ugdymo pamokos, disciplinų integravimas per įvairias pamokas ir t. t. Sužinojome, jog mūsų pedagogai nėra prastesni už kitų šalių, o kai kurie daugelį net aplenkia.
Dėl programų pritaikymo ar geresnio įdiegimo mūsų projekto dalyviai nediskutavo, tačiau sužinojome, kad Belgijoje kurčiųjų ugdymo institucijoms suteiktos teisės jas pritaikyti kurčiųjų poreikiams. O valstybinės kalbos egzamino standartas yra vienodas visiems. Kiekvienam sudaromos galimybės pakartotinai jį laikyti – kol kurčiojo žinios prilygs standartui.
Deja, Lietuvoje nebe pirmą kartą kurčiųjų ugdymo prioritetai yra pamirštami, stokojame bendro požiūrio ir tikslų sutelktumo. Į profesinį kurčiųjų rengimą žiūrima nevalstybiškai. Derėtų susėsti prie apskrito stalo ir visos Lietuvos mastu susitarti - kiek ir kokių profesijų imasi rengti naujai steigiamos kurčiųjų profesinio ugdymo grupės įvairiose institucijose. Belgijoje tai daroma seniai ir labai sėkmingai, todėl kurtieji gali rinktis net iš trisdešimties profesijų. Kiekvienoje apskrityje yra ugdymo centras, kur mokosi kurtieji, tačiau profesijos nesikartoja. Lietuvoje sudaroma bereikalinga konkurencija, o profesijų praktiškai nepadaugėjo. Daugumai rūpi mokinio krepšelis arba neįgaliųjų vardu laimėtas projektas. Kaip jaučiasi 2 ar 10 kurčiųjų tarp girdinčiųjų, jau yra žinoma iš mūsų daugiausia nelengvos studentų patirties.
Jeigu pasirinkome gestų kalbą ir bilingvinį ugdymą, turime sudaryti sąlygas ne tik tėvams mokytis gestų kalbos, bet ir kurčiam vaikui nuo mažens išmokti lietuvių kalbą – rašyti ir skaityti (tėvai norėtų - ir kalbėti).
Teko matyti filmuotą medžiagą tarptautinėje konferencijoje, kur gestų kalba rodomas žodis pateikiamas su piešiniu ir užrašu gimtąja kalba 1,5 – 2 metų vaikui. Kodėl? Kad tas vaikas būtų raštingas. Be šito jis nepavys šuoliuojančios pirmyn informacinės Europos bendruomenės.
Dėkoju gerb. M.Pošytei, kad yra nuoširdi ir ištikima kurčiųjų mokytoja ir draugė. Tikiu, kad Lietuvoje yra daug panašiai mąstančių tėvų ir pedagogų.
Birutė ARLAUSKIENĖ
“Pagavos” narė
Žodis – žibintas pasaulio tamsoje
(Tęsiant pradėtą temą “Moki žodį – žinai kelią”)
Dabar Lietuvoje yra apie 600 sutrikusios klausos mokinių, lankančių kurčiųjų mokyklas. Dar per 400 neprigirdinčiųjų ir daugiau kaip 40 kurčiųjų yra mokomi integruotai bendrojo lavinimo mokyklose. Palyginti su bendru mokinių skaičiumi, sutrikusios klausos ugdytinių nėra daug. Bet nėra lengva juos ugdyti, ypač jei žvelgiame giliau: į specifinius kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo aspektus, gebėjimą suvokti ir įsidėmėti naujos mokomosios medžiagos turinį. Nuolat kyla šios srities problemų.
Naujam ugdymui nepasiruošta
1997 m. šMM patvirtinta Sutrikusios klausos asmenų ugdymo ir socializacijos koncepcija. Dokumente numatyta, kad 2003-2004 m. pereinama prie bilingvinio (dvikalbio) kurčiųjų ugdymo metodo ir kad jis tampa prioritetinis. Tad dokumente netiesiogiai sakoma, kad buvusi ir atgyvenusi sovietinė mokymo metodų visuma nesuteikė kurtiesiems galimybės pasiekti mokslo aukštumų, o gal net luošino juos. Tačiau nutarus drastiškai pasukti kitu keliu, tam buvo nepasirengta. Nebuvo paruošta tinkama bazė ir pagrindas šiam metodui įgyvendinti. Esą totaliosios komunikacijos metodas taip pat kelia nepasitikėjimą (jo esmė – visų galimų ugdymo metodų taikymas kompleksiškai). Tad “kaltininkų” sąrašas ištįso: pedagogai, nemokantys gestų kalbos, kalkinė gestų kalba, visuomenė, nesugebanti ir nenorinti su kurčiaisiais bendrauti gestų kalba, ir t.t.
Trūko diskusijų
Labai stebėtis nederėtų. Lietuviai mėgsta kraštutinumus. Demokratinėse, tolygiai besivystančiose šalyse pirmiausia apgalvotai (atliktais moksliniais tyrimais, apklausomis, analizėmis) paruošiama dirva ir tik po to siūlomas tinkamiausias metodas. Tai būdinga ir kitoms mokslo šakoms (medicinai, fizikai ir kt.). Deja, neteko girdėti, kad mūsų šalies kurčiųjų mokyklose būtų atlikta mokinių tėvų anketinė apklausa, išklausyta pedagoginės visuomenės nuomonė, surengtos diskusijos. Pasigendame ir aukštųjų mokyklų docentų, profesorių, mokslo daktarų požiūrio ir vertinimo, koks galėtų būti tinkamiausias ugdymo būdas kurtiesiems. Kitaip tariant, nėra mokslinio pagrindo.
Tikiuosi, skaitytojai mane supras teisingai. Nesu gestų priešas, tačiau kai kurtieji vis dažniau ima piktintis, kad visuomenė su jais nebendrauja gestais, man tampa liūdna. Taip, kurtieji turi teisę reikšti savo nuomonę. Bet ir aš pasilieku teisę abejoti.
Teks bendrauti ir be gestų vertėjo
Formuoti kurčiajam kalbos įgūdžius (gestų, žodinę) nelengva. Surdopedagogai šiam tikslui atiduoda nepaprastai daug jėgų, sveikatos, žinių ir energijos. Tačiau dažnai to nepakanka. Ar neapninka, gerbiami kolegos, abejonės, ar neatsiduriame kartais ties nevilties slenksčiu? Ir kaip būtų įmanoma kardinaliai pakeisti padėtį ugdymo bare? Kur rasti visraktį į šnekamosios kalbos pasaulio duris? Kas galėtų atsakyti, kiek kurčiasis gali išmokti kalbos ir kiek didelė bei kokiu laipsniu įveikiama klausos sutrikimo įtaka jos mokymuisi? šia tema bandžiau ieškoti psichologų, surdologų, medicinos daktarų darbų, analizių. Deja... Galbūt kada nors į šį klausimą atsakys patys aukštuosius mokslus baigę kurtieji? Labai viliuosi.
Priežasčių taisyklingam žodinės kalbos formavimui (-si), be abejo, yra daug. Kartais tas priežastis kaip neįveikiamą sieną jaučiame visa savo esybe. O kaip jas pašalinti, koks kelias pats tiesiausias? Atsakymo nėra. Blogai ir skaudu. šiuo metu bendrieji ugdymo planai vienodi ir kurtiesiems, ir girdintiesiems. Ar tai realu? Kaip manote jūs?
Ir dar. Pasigirsta nuomonių, kad kurčiųjų mokymas žodiniu metodu – esą gyvenimas praeitimi, klajonės prisiminimų labirintais, blaškymasis madingų tarptautinių žodžių brūzgynuose. Be abejo, gyventi praeitimi neperspektyvu. Bet ir gyventi trapių iliuzijų pasaulyje nesinori.
Kurtieji turi įsisąmoninti, kad mūsų gyvenimas pilnas staigmenų ir nenumatytų situacijų. Ir gestų kalbos vertėjas negalės nuolat būti šalia.
Valstybinės kalbos įstatymui – 10 metų
Vis svarbesnę vietą mūsų gyvenime užima informacinės technologijos, o kalba pasipildo naujomis sąvokomis. Deja, dar nėra mobiliųjų telefonų, kuriais būtų galima bendrauti gestų kalba, todėl svarbu kurčiajam mokėti sklandžiai formuluoti mintį raštu, sugebėti pasiųsti SMS žinute gražų linkėjimą ar užuojautą. O kur dar dokumentų ir formų pildymas: pareiškimai, įgaliojimai, sutartys. Mokėti bendrauti taisyklinga kalba – kiekvieno prestižo ir išsilavinimo reikalas!
Neseniai “Akiratyje” perskaičiau: “Problematiškas greitosios pagalbos kvietimas SMS žinute. Ne visi kurtieji raštingi, o medikui iškviesti reikalingas išsamus paciento būklės apibūdinimas”. Pateiksiu ir kitą pavyzdį. Tarkim, kurčiasis Vieningos pagalbos telefonu 112 siunčia tokio turinio SMS žinutę: “Mes mašinos kelias avarija lūžo galva mašinai gaila”. Gavusi tokio turinio žinutę tarnyba vargu ar supras, kas norėta pasakyti. Įdomu, kokią pagalbą asmuo, išsiuntęs žinutę, gaus? O gal tai bus palaikyta tik netikusiu pokštu? Tokių atvejų pasitaiko dažnai. Tuomet ir suvokiama, kaip svarbu taisyklingai formuluoti mintis, reikšti prašymą, norą. Nemokantis šnekamosios kalbos kurčiasis tokioje situacijoje tampa visiškas bejėgis.
šie metai mums visiems labai svarbūs – 10 metų Valstybinės kalbos įstatymui. Neturėtume likti abejingi šiai datai. Mūsų būtinybė ir pareiga – puoselėti, saugoti ir gerbti lietuvių kalbą. Ir taisyklinga kalba rašantis, tariantis žodį, sakinį kurčiasis tik laimės visuomenės akyse. Juk kalba lemia net žmogaus būdą, kultūrą. Daug pasaulio garbių žmonių yra pasakę savo požiūrį į kalbą. Mums brangiausi yra poeto J. Marcinkevičiaus eilėraščio “Gimtoji kalba” žodžiai. Paskaitykime.
Gimtųjų žodžių apkabintas
Aš gyvas kalboje.
Sakau: esi man kaip žibintas
Pasaulio tamsoje.
Kas moka žodį – randa kelią
Visur ir visada.
Sakau: lietuviška knygelė –
Kaip neregiui lazda.
Kalba gimtoji – kasdieninė
Tu duona mums esi,
Kai tariam: motina, gimtinė,
Dangus – ir mes visi.
Drįstu manyti, kad eilėraščio šventų žodžių dvasios ir reikšmės neįmanoma perteikti net tobuliausiais rankų judesiais (gestų kalba). ši dvasia turi būti gyva mūsų širdyse.
Alfonsas MITKUS
surdopedagogas
Tieskime tiltus tarp abiejų kalbų
Turbūt nėra tėvams, auginantiems kurčius vaikus, skausmingesnio klausimo, kaip vaiko ugdymas. Sėkmingą mokymą lemia tinkamas ugdymo metodo parinkimas. Suvokdami didžiulę atsakomybę ir pasekmes, daugelis tėvų entuziastingai palaikė manifestinę frazę - kurti vaikai turi augti dvikalbiai. Tačiau labai gaila, kad lietuviškoje dvikalbystės sampratoje baigia išnykti sakytinė kalba. O girdinčiose šeimose augantiems kurtiems vaikams ši kalbos forma yra labai svarbi.
Amerikiečių mokslininkas ir kurčiųjų mokytojas An Lovell, pats būdamas kurčias, teigia, kad sakytinio metodo jokiu būdu negalime atmesti. Reikia statyti tiltus tarp šių abiejų kalbų. Jis tyrė aukštąjį išsilavinimą pasiekusius kurčiuosius amerikiečius ir lygino juos pagal mokymosi metodą. Duomenys nesiskyrė. Tik įdomi detalė - gestų kalba mokyti mokiniai buvo gimę kurčiose šeimose, o sakytiniu metodu - girdinčiose. Vadinasi kalba, kuria laisvai bendraujama šeimoje, yra vienas svarbiausių veiksnių. Tačiau naivu tikėtis, kad girdinčios šeimos labai greitai išmoks gestų kalbą. Joms pirmiausia reikia įveikti stresą. O kaip sudaryti kalbinę gestų aplinką? Gyvenime nebūna viskas taip gražu ir lengva kaip norėtume.
Nesvarbu, kokiu metodu dirbsime, svarbu, kad dirbtume gerai. Kyla klausimas, ar nesislepia kartais po nauja lietuviška ugdymo koncepcija nesugebėjimas perteikti žinias, tinginystė ir noras priskirti visas nesėkmes pereinamajam laikotarpiui. Arba proga pasinaudoti palankia situacija. O norėtųsi, kad svarbiausia būtų geros vaikų žinios.
Kurčio vaiko džiaugsmas, suvokus, kad ir pats, be niekieno pagalbos gali susikalbėti su visai nepažįstamu girdinčiu suaugusiu, gali užgesinti diskusiją dėl sakytinės kalbos reikalingumo. Aš mačiau, kaip švytėjo mano dukters akys, kai ji pirmą kartą kalbėjo sakytine kalba su nepažįstama dantų gydytoja ir jos abi viena kitą suprato. Džiaugiausi kartu su ja ir dėkojau mintyse mokytojai A. Vieliūtei už jos darbą, nepaisant jokių koncepcijų ar naujų vėjų. Puolame aukštinti užsienio patirtį, nepastebėdami, kokį pedadogikos fenomeną turime šalia. Mokytojos A. Vieliūtės mokiniai toje pačioje Skandinavijoje stebina bilingvinio ugdymo specialistus savo žiniomis ir gebėjimais, galėjimu kalbėti sakytine kalba. Ar kas susistemino Lietuvoje mokytojos patirtį, ar kas nori dirbti jos metodu. Galų gale ar mokytoja galės dirbti savo darbą kaip iki šiol, jei visa mokykla dirbs pagal lietuvišką bilingvinio ugdymo variantą. Turime branginti ir vertinti savus mokytojus, perimti jų žinias.
O kur galimybė rinktis tėvams? Ką daryti mamai, kurios didelėmis pastangomis vaikas, ryškiai išsiskiriantis savo gebėjimais iš visos klasės, galintis kalbėti sakytine kalba, pagal naują koncepciją eilėraštį atsakinėja raštu, kaip ir visa klasė. Tuo tarpu namuose ji kuo puikiausia lietuvių kalba deklamuoja eilėraštį. Laukti, piketuoti ar kurti naują koncepciją? Valdininkams ir specialistams ne tiek svarbu ir skausminga. Viską galime nurašyti nepasiteisinusiems eksperimentams, tačiau mes savo vaikų ir jų ateities nurašyti negalime.
Norėtųsi, kad šios pastabos nebūtų suprastos kaip gestų kalbos kritika ar nepripažinimas. Niekas neneigia šios kalbos reikšmės kurčiųjų gyvenime. Man asmeniškai ši kalba labai graži, ir aš džiaugiuosi, galėdama jos mokytis. Mano duktė supranta, kad ji kurčia ir bendrauja su draugais gestais. Tačiau aš negaliu savo vaiko išplėšti iš girdinčios aplinkos ir nemanau, kad taip būtų teisinga.
Vilma KISNIERIENĖ
Kurčios ir girdinčių vaikų mama
Gestų kalba de jure ir de facto
Kitais metais švęsime lietuvių gestų kalbos pripažinimo gimtąją kurčiųjų kalba dešimtmetį. Jubiliejaus proga yra priimta apžvelgti istoriją ir džiaugtis pasiektais rezultatais. Ką šia proga pasakys kurtieji? Su kokiomis mintimis ir nuotaikomis šią datą sutiks specialistai, dirbantys Draugijos kurčiųjų sistemoje? Kaip mūsų užmojus ir rezultatus įvertins tėvai ir pedagogai?
De jure – pokyčių bei laimėjimų sąrašas ilgas ir svarus. Vyko ilgalaikiai tarptautiniai projektai, kurie skleidė Lietuvoje gerąją užsienio kolegų patirtį, sudarė galimybes mūsų specialistams apsilankyti užsienio kurčiųjų ugdymo centruose ir susipažinti su ten taikomais darbo metodais ir technologijomis. Visa tai neliko tik įdomiomis pažintinėmis kelionėmis – daugybę straipsnių šia tema publikavo „Akiratis“, šviesdamas sutrikusios klausos asmenis, tėvus ir pedagogus. Turime naują sutrikusios klausos asmenų ugdymo ir socializacijos koncepciją, programų, gavome ir materialinę paramą – techninės įrangos, specialiosios literatūros. Atliktas didžiulis lingvistinis darbas: išleista gestų kalbos žodynų, kitų mokymo priemonių, į šį darbą įtraukti patys kurtieji, Vilniaus kolegijoje rengiami gestų kalbos vertėjai, vyksta gestų kalbos kursai tėvams... Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Bet aš, būdama mokytoja, noriu atsigręžti į mokyklą.
Visi šie įvykiai pakeitė mokyklos veidą. Koncepcijoje teigiama, kad kurčiųjų ugdyme prioritetiniu laikomas dvikalbis metodas, ir jis turi būti pradėtas vieningai taikyti nuo 2004 metų. Kaip yra de facto? Manau, kad yra „geriau negu blogai“, bet visa tai tolima tam, kam entuziastingai pritardavome seminarų ir konferencijų apie dvikalbystę metu. Keistas lietuviškas mentalitetas – entuziastingai (arba pasyviai) pritariame, pasitaikius progai paskaitome įdomų pranešimą, iliustruodami užsienio patirties pavyzdžiais, bet kasdienėje veikloje keičiamės labai nedaug arba visai nesikeičiame. Aišku, kad pirmiausia ir būtiniausia sąlyga dvikalbio ugdymo metodo startui – pedagogų gebėjimas bendrauti tikrąja gestų kalba. Tik labai maža dalis gali drąsiai teigti moką šią kalbą. Lyg ir negalima būtų smerkti už nemokėjimą, nes niekas ir nemokė. Visi vykę kursai mokė atskirų gestų kalbos sąvokų ir kalkinio jų kopijavimo pagal lietuvių kalbos sintaksinę struktūrą. štai čia ir prasideda didysis iečių laužymas diskusijų kovoje dėl gestų kalbos ir jos reikšmės.
Jau daugybę kartų įvairiuose kontekstuose buvo aiškinta, kad kalkinė gestų kalbos forma nėra kalba, todėl ji negali būti tinkama vartoti ugdymo procese mokant lietuvių kalbos ar kitų mokomųjų dalykų (čia nekalbama apie prigirdinčius asmenis ar vėliau apkurtusius). Tiems, kurie nori prieštarauti šiam teiginiui, siūlau įsivaizduoti anglų ar bet kurios kitos žodinės užsienio kalbos pamokas, kuriose lietuvių kalbos frazė išverčiama į kitą kalbą, nekeičiant sąvokų sintaksinės struktūros. Ir kokią kalbą mes išmoktume? Su kuo galėtume susikalbėti? Kol klasėje stovėdami prieš mokinius rodysime gestus, bet nekalbėsime gestų kalba – nesusišnekėsime. Mes demonstruosime savo nemokšiškumą, nebūsime autoritetai, mūsų mokiniai taip ir nesupras, ką jie turi išmokti, o mes piktinsimės, kad visos pastangos veltui – rezultatai prasti.
Laikydamiesi tokios pozicijos negalvojame apie žmogų, kuris negirdi. Aš tik teoriškai suprantu, ką reiškia visiškai negirdėti, bet neturiu asmeninės patirties. Ką išgyvena mažas vaikas atėjęs į mūsų mokyklą? Kažką panašaus kaip ir svetimtautis, atvykęs į Lietuvą. Jis moka truputį lietuvių kalbos žodžių, mokytojai taip pat moka jo kalbos sąvokų, vadovėliai parašyti lietuviškai, o pamokose kalbama abiejų kalbų mišiniu. Skirtumas tas, kad girdintis vaikas, kasdien klausydamasis kalbos, pamažu pradeda ją suprasti ir galiausiai išmoksta. O ką daryti negirdinčiam?
Galbūt jau daugelis, beskaitydami šiuos samprotavimus, pasipiktinote: „Iš kur čia tokia protinga atsirado?“ Nesu ir aš tobula, bet turiu asmeninę profesinę patirtį, kurios dėka aš ir mano mokiniai pasiekėme puikių rezultatų. Pernai išleidau pradinės mokyklos laidą, kurią mokiau penkerius metus. Visi vaikai buvo iš kurčiųjų šeimų ir puikiai bendravo gestų kalba, jų socialinis išprusimas buvo aukštesnio lygio nei vaikų, augančių girdinčiųjų šeimose. Visus tuos metus džiaugiausi, kad tai yra mano svajonių klasė. Nemanykite, kad buvo labai lengva. Anaiptol! Vaikai, protingi ir sąmoningi, nuolat keldavo klausimus ir reikalaudavo vis naujesnės ir gilesnės informacijos. Bet ne tai svarbiausia.
Darbas su šia klase buvo mano dvikalbio ugdymo metodo mokykla. Ištobulėjo mano gestų kalbos įgūdžiai. Manęs irgi niekas specialiai tos kalbos nemokė – mokiausi bendraudama (ir dabar tebesimokau). Visą ugdymo turinį, pačią įvairiausią informaciją perteikdavau gestų kalba, pasitelkdama vaizdines priemones ir eksperimentus. Lietuvių kalba taip pat neliko už borto – nuolat turtinome aktyviosios ir pasyviosios leksikos žodyną, mokėmės pažinti kalbos sandarą ir dėsningumus, tobulinome jos raišką. Mano patirtis parodė, kad nauja ir vis sudėtingėjanti informacija gestų kalba provokavo platesnį ir gilesnį lietuvių kalbos supratimą ir poreikį labiau ją išmokti. Nuo trečios klasės lietuvių kalbos mokėmės iš girdinčiųjų mokyklų vadovėlių („šaltinis“. E. Marcelionienė, V. Plentaitė). Aišku ne viskas mums buvo pasiekiama – praleisdavome tas užduotis, kurios reikalauja girdėjimo, bet skaitėme vis didėjančios apimties tekstus. Vaikai iš pradžių protestavo, kad daug ir sunku, kad kita klasė neskaito tokių ilgų tekstų, bet ilgainiui pajuto pažinimo ir supratimo džiaugsmą. Ir nebegalėjau pateikti kokio nors adaptuoto teksto – nebeįdomu! Išlavėjo mokinių kalbinis jausmas, jie išmoko savarankiškai skaityti ir versti į gestų kalbą (darbas su įvairiais žodynais buvo mūsų kasdienybė nuo pat parengiamosios klasės). Matematikos, pasaulio pažinimo ir tikybos dalykus mokėmės nenukrypdami nuo Bendrųjų programų. Aišku, mokinių pasiekimai skyrėsi pagal jų įgimtus gabumus ir mokymosi motyvaciją.
Bet šiandien aš jais didžiuojuosi, nes iš kolegų, kurie juos moko, girdžiu tik puikius atsiliepimus, jų pažangumas geriausias visoje mokykloje. Juos giria ne tik lietuvių kalbos, bet ir anglų kalbos mokytoja. Vadinasi, vienos kalbos mokėjimas skina kelią kitų kalbų mokymuisi.
Aha! Sakysite, kad nė žodeliu neužsiminiau apie sakytinę kalbą. Jos mokėmės pagal asmenines vaiko galimybes ir poreikius. Svarbiausias dėmesys buvo skiriamas rašto kalbai. Ir manau, kad kalba ne į lūpas ar rankas įdėta, o į galvą! Apie tai ir siūlau galvoti pradedant pamoką. Sėkmės!
Rita BAGDONAITĖ
Vilniaus kurčiųjų internatinės mokyklos
vyresnioji pradinių klasių mokytoja surdopedagogė
