Vilniaus dailės akademijos kurčiųjų diplomantų sąrašas šiemet pasipildė dar vienu vardu. Bakalauro studijas baigė ir baigiamąjį darbą gegužės 31 d. apgynė Vytautas Vanagas. Vertinimo komisija jam skyrė aukščiausią balą – dešimt.
2005 m. stodamas į Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo ir taikomojo meno fakulteto tapybos specialybę Vytautas į studijas atsinešė ne tik „geras rankas“, bet ir patikrintą kruopštumą, ištvermę monotoniškam darbui.
Po poros kursų dėl šeimyninių aplinkybių vaikinui teko imti metų akademines atostogas. Galbūt tai pakoregavo jo profesinį kelią.
2008 m., būdamas trečiakursis, vaikinas perėjo į molbertinės tapybos restauratoriaus specialybę. Vytautas įsitikinęs, kad pastarosios studijos jam yra arčiau prigimties.
Pirmu savarankišku tapybos restauratoriaus darbu ir tikru iššūkiu sau Vytautas vadina diplominį darbą.
Tai Arvydo Ambraso, anksti mirusio dramaturgo, poeto ir tapytojo darbas, į Vytauto rankas atkeliavęs iš privačios kolekcijos. Kai V. Vanagui jį patikėjo restauruoti, buvo 2009 m. lapkritis ir tuomet jis vadinosi „Sėdinčios moters studija“. Kai baigė, antram gyvenimui prikeltam tapybos darbui dėstytojai davė „Senmergės sapno“ pavadinimą. Kūrinys yra originalus, stiprus, netikėtas, kiek ironiškas.
Vytautas ne tik iš naujo sukūrė paveikslą, jis sužinojo viską, kas buvo įmanoma apie jo atsiradimą ir autorių. A. Ambrasas gimė 1947 m. Vilniuje. Baigęs vidurinę įstojo į tuometį Vilniaus dailės institutą. Ruošdamas diplominį darbą sunkiai susirgo ir mirė. Tuomet Arvydui buvo vos 23-eji, mažiau negu Vytautui šiandien. Arvydas kilęs iš žinomų Lietuvos architektų Nasvyčių šeimos ir yra jų sesers Undinės Nasvytytės sūnus. Sakoma, kad, jei likimas būtų lėmęs Arvydui gyventi ilgiau, šiandien Lietuva turėtų didį menininką. Esą jis turėjęs lengvą tapytojo ranką. Jo sukurtas eiles dainomis pavertė ir iki šiol dainuoja dainininkai ir aktoriai. Na, o „Sapnas“, manoma, sukurtas 1967 m., kai Arvydas atliko studentų vasaros praktiką Telšiuose.
Iki šių dienų iš „Studijos“ buvo nelikę beveik nieko, tik spalvotos dėmės drobėje. Reiklaus, daug patirties turinčio darbo vadovo, specialybės dėstytojo Lino Lukoševičiaus ir Dailės akademijoje įgytų įgūdžių pagalba Vytautas prikėlė paveikslą naujam gyvenimui. Į darbą sudėjo daug šilumos ir triūso. Pasiektas rezultatas atsilygino su kaupu. Manau, tai pastebės ir įvertins mūsų skaitytojai.
Po gynimo Vytautą asmeniškai pasveikino vertinimo komisijos narys, vitražistas prof. Algirdas Dovydėnas. Padovanojo savo autografu žymėtą 2008 m. artimųjų ir draugų pastangomis išleistą A. Ambrasui įamžinti knygą „Žeme, nepalik mūsų: poezija, dramos, prisiminimai“. Jaunam žmogui tai reikšmingas pripažinimas, nes A. Dovydėnas yra A. Ambraso kurso draugas.
Plačiau apie Vytautą Vanagą skaitykite rubrikoje „Mūsų žmonės“.
