Joniškio rajone, Skaistgiryje, toli nuo kurčiųjų centrų gyvenanti menininkė Valerija Dauginienė – tarp kurčiųjų mažai kam žinoma. Tik vyresniosios kartos literatai ją gerai pamena ir lig šiol yra dėkingi už pirmąjį (1984 m.) „Poezijos pavasario“ leidinį. Jos meniškai iliustruotas ir ranka perrašytas almanachas ir liks pats unikaliausias!
Visų pirma – V.Dauginienė brandi asmenybė, reto gerumo ŽMOGUS. Ji - skulptorė, tapytoja, grafikė, netgi išbandžiusi medžio drožybą, pastaruoju metu iliustruoja knygas ir atnaujina pažintį su muzika.
1962 m. jai suteiktas Lietuvos liaudies menininkės vardas.
Kūryba moteriai buvo savojo skausmo malšinimas, savęs išreiškimas. Ji padėjo subtilesne forma perteikti išgyvenimus, o darbais įprasminti būtį. Moteris kurdama negalvojo apie pripažinimą, todėl dalis darbų net be inicialų...Šlovė ir garbė jai mažiausia rūpėjo. O baltai – juodais klavišais beplazdančios liaunos rankos tik lyg prisiminimų vizija iš jaunystės, kai ji virkdė kaimo mokykloje senąją fisharmoniją.
Savo kūrybos darbais ji šildo draugų ir pažįstamų namus. Yra sudariusi šešis (po 50 – 60 piešinių) grafikos darbų albumus, atskirus ciklus: „Bežodės ir begarsės dainos“, „Neregio elegija“, „Medžiai ir žmones“ ir kt.
Pateiktoje parodoje tik maža dalis darbų.
Aldona STANKEVIČIENĖ
Plačiau apie menininkę skaitykite rubrikoje „Mūsų žmonės“.
