Adolfas Razma blogai girdėti pradėjo būdamas 7 metų po traumos. Dar ir dabar mena, kaip juokingai atrodė artimųjų nekalbančios, tik judančios lūpos. Mokėsi kurčiųjų mokykloje, pirmoji darbovietė buvo Klaipėdos buitinis kombinatas, kur jis dirbo staliumi.
Vėliau, jau vedęs panevėžietę Birutę, to paties amato ėmėsi Panevėžyje. Tačiau ekonominis sunkmetis iš darbo rinkos pamažu išstūmė neįgaliuosius... Netekęs darbo, jis negalėjo pamiršti medžio apdirbimo: Bernatoniuose pradėjo grąžinti savo artimos giminaitės, šeimos narių tiesiog vadinamos teta, sodybą. Jau žinodamas visus medžio apdirbimo „kaprizus“, Adolfas pirmiausia, kaimynui padedant, nupjovė seną sodybos ąžuolą. Iš jo pasisekė sukurti keletą kompozicijų puošiant aplinką.
Pasitelkus fantaziją surentė erdvią pavėsinę, sūpuokles, senam šuliniui sukonstravo medinę apdailą, jo aplinką išgrindė akmenimis. Adolfas sako, kad daugiausia dirba su ąžuolo arba uosio mediena. Jis nebando drožti, kurti ornamentų puošybai, bet naudoja natūralaus medžio grožį, medyje ieško pačios gamtos sukurtų kompozicijų. Taip gimė vazos vijoklinėms gėlėms, tvorelės, kiti dekoratyvūs elementai, kurių sodyboje labai daug. Norėdamas prailginti medienos amžių, dirbinius jis padengia specialiais dažais.
Sumanumo pareikalavo jo statyta pirtis – sauna. Ir ne bet kokia, bet moderni. Tačiau darbštus vyras ją pastatė per tris mėnesius! Atviravo, kad teko kviestis elektriką, visa kita atlikta jo rankomis. Adolfo rankomis prijaukintas medis karaliauja visoje sodyboje, darbai yra funkcionalūs: įdomaus dizaino stalai suolai, kėdės, karučiai, vežimėliai, loveliai,didelių gabaritų dėžės vasarinėms gėlėms...
Nagingas medžio meistras myli ir akmenis, tačiau prisipažįsta, kad ne tik surasti įdomesnį sunku , bet ir didelės išlaidos parsigabenti. Nepaisant to, kelias dešimtis gėlių rūšių turintis B. ir A. Razmų gėlynas „įrėmintas“ lauko akmenimis, kurie gražiai tinka prie natūralaus medžio.
Dabar, Adolfo rankomis išpuoselėta sodyba, tikra užuovėja ir saviems, ir draugams.
Aldona-Gema Stankevičienė-Macionytė
