Naujienos

Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas kartu su Neįgaliųjų reikalų taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos birželio 15 d. organizavo diskusiją, skirtą Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijai ir jos fakultatyviam protokolui įgyvendinti Lietuvoje „Konvenciją ratifikavom. Kas toliau?“
Seimo Spaudos konferencijų salėje surengtame renginyje dalyvavo visų neįgaliųjų organizacijų vadovai ar jų atstovai, beveik visų ministerijų viceministrai ar departamentų vadovai, Neįgaliųjų reikalų departamento atstovas, asociacijos „Lietuvos neįgaliųjų forumas“ prezidentė R. Kavaliauskaitė, socialinės apsaugos ir darbo viceministras, Neįgaliųjų reikalų tarybos pirmininkas D. Bitaitis ir kt.

Įžanginį žodį tarė renginio organizatorius Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas R.J. Dagys. Pirmininkas pasidžiaugė ratifikavimo faktu ir kvietė diskusijos dalyvius pasidalyti mintimis dėl šio dokumento įsiteisėjimo Lietuvoje. Deja, neįgalieji nerodė didelio optimizmo. Atskirų negalių atstovai vieni po kitų žėrė problemas, kurios nei išnyko, nei sumažėjo ir po Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo fakto. Pateikdami neigiamus pavyzdžius neįgalieji leido suprasti, kad geros deklaracijos pačios savaime netampa gerais veiksmais, reikia kryptingų pastangų ir lėšų.

Štai asmenys, turintys judėjimo negalią ir besinaudojantys neįgaliojo vežimėliais, į daugybę pastatų, kaip ir anksčiau, patekti negali. Jei specialūs privažiavimai ir padaromi, tai nepagalvojama apie jų matmenis, pakėlimo kampą. Jei įrengiamas specialus liftas, tai nesusimąstoma, kad reikia padaryti tinkamą privažiavimą iki jo ir t. t.
Ne mažesni sunkumai kaskart laukia fizinę negalią turinčių neįgaliųjų, susiruošusių pasinaudoti visuomeniniu transportu. Žemagrūdžių troleibusų ir autobusų – vos vienas kitas. O neregiams, ketinantiems keliauti traukiniu, lydimiems specialiai vedlio funkcijų išmokyto šuns, nėra galimybių kur nors nukeliauti. Jie sustabdomi jau perone, kai dar tik ketina lipti į traukinį. Esą norite vežtis naminį gyvūnėlį, - suprask, čia toks žmogaus įgeidis, kurio paisyti nebūtina, - išsipirkite visas vagono vietas.

Kurčiųjų skauduliai

Savo skriaudas liejo ir kurtieji. Dalį opių skaudulių paviešino Seimo narė, kurčiųjų užtarėja V.V. Margevičienė. Ji abejojo kurčiųjų integruoto mokymo nauda. Parlamentarės nuomone, savivaldybės patenkintos, kad daug didesni nei įprasta neįgaliojo mokinio pinigai atkeliauja į rajono ar miesto mokyklos biudžetą. Bet retai susimąstoma, kad už tuos pinigus reikia ir daugiau duoti: reikia nuolatinių surdopedagogo paslaugų, dirbti su kurčiais vaikais išmokytų pedagogų, klasės mokinių tinkamos nuostatos formavimo. Kalbėtoja apibendrino, kad viso to nėra, yra tik nepraktiška galimybė mokytis integruotai.

Parlamentarės mintį rutuliojo LKD prezidentė R. Klečkovskaja. Štai Švietimo ir mokslo ministerija nutarė, kad nuo rudens su kurčiu mokiniu kartu keliaus ir jo krepšelin įdėtos lietuvių gestų kalbos vertėjo paslaugoms apmokėti lėšos. Apie lėšas lyg ir pagalvota, bet pamiršta, kad kurtieji mokosi nedidelėmis grupėmis ir net krūvon sudėjus visų klasės mokinių lėšas jų niekaip nepakanka net daliai reikiamų paslaugų nupirkti. Norom nenorom švietimo ir mokslo viceministras V. Bacys pripažino, kad reikėtų peržiūrėti kurčio mokinio krepšelio formavimo tvarką.

Užuot pasidžiaugusi išgautu pažadu, LKD prezidentė valdžios vyrus spaudė toliau. Esą mokinio krepšelį galite „pastorinti“ dešimteriopai, bet problema vis tiek liks, nes vertėjų tiek, kiek reikia visų kurčiųjų poreikiams tenkinti, neįdarbinta.

Nesibaimindama autoritetų draugijos prezidentė kėlė klausimą dėl Darbo biržos vaidmens įdarbinant kurčiuosius. Vadovė atvirai pareiškė, kad beveik visus kurčiuosius, kurių per pastaruosius dvejus metus susidarė 300, įdarbino LKD parengti įdarbinimo tarpininkai. Na, o nuopelnus sau užsirašė Darbo biržos darbuotojai. „Na, tai ko jūs siekiate?“ - negalėjo suprasti viceministras D. Bitaitis. „Mes norime, kad Darbo birža pirktų mūsų paslaugas, nes pati šiai neįgaliųjų grupei jų suteikti nesugeba“, - susirinkusiųjų laukė iš anksto gerai apgalvotas atsakymas. Susikrimtusią vadovę D. Bitaitis dar bandė nuraminti pranešdamas, kad kitąmet numatoma skirti 14 naujų gestų kalbos vertėjų etatų. Jie galės palengvinti kurčiųjų įsidarbinimą. „Prašom nepainioti gestų kalbos vertėjų ir įdarbinimo tarpininkų“, - pažymėjo daug geriau į kurčiųjų problemas įsigilinusi diskusijos dalyvė.

Nenutylėta, kad sunkiai skinasi kelią pas kurčiuosius informacijos prieinamumas televizijos kanalais. Ypač komercinių televizijų. Naujausios Visuomenės informavimo įstatymo pataisos komerciniams kanalams iš viso atrišo rankas. Dabar titruoti laidas ar versti jas į gestų kalbą jie gali „pagal galimybes“ – tam tikros privalomos vertimų ar titravimo proporcijos, anksčiau numatytos nuo bendro transliuojamų programų skaičiaus, naujos redakcijos įstatyme nebeliko. R.J. Dagiui beliko tik žadėti „įtakoti“ įstatymo pataisų rengėjus.

Sulaukusi eilės dar vienai replikai R. Klečkovskaja atsigręžė į Seimą. Ji pasiskundė, kad Seimo kanceliarija į draugijos raštus neatsako, o žadėtą tiesioginį laidos „Seimas tiesiogiai“ vertimą į gestų kalbą, matyt, jau ir pamiršo. „Girdėjome, kad įrengti gestų kalbos vertėjo studiją kažkam pasirodė per brangu, - metė repliką kurčiųjų atstovė ir pareiškė: – Ruošiamės kreiptis į šalies prezidentę, nes akivaizdu, kad Seimas duoda blogą toną.“

Iš aukščiausios šalies tribūnos prezidentė guodėsi dėl lietuvių gestų kalbos mokytojų stygiaus. Tiksliau, ne stygiaus, o visiško jų nerengimo. Paradoksalu, kad lietuvių gestų kalba pripažinta kurčiųjų pirmąja kalba jau daugiau kaip 10 metų, bet profesionalūs jos mokytojai iki šiol nepradėti rengti. „Deja, į šį nusiskundimą iš viso jokio komentaro nesulaukiau“, - „Akiračiui“ sakė draugijos vadovė.

Užrašė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ