|
Kaip gyveno kurtieji antikos laikais? XVIII amžiuje? Laiko mašina grįžkime į praeitį ir susipažinkime su kiekviena epocha.
Pradėkime nuo senovės. Tai padės suprasti, kodėl daugiau kaip šimtą metų ginčijasi ir nesutaria kurčiųjų mokymo sakytine ir gestų kalba šalininkai. Laimė, įnirtingi ginčai šiandieną rimsta.
Nuo antikos iki renesanso
Senovėje kurčias vaikas, nepriklausomai nuo negalios sunkumo, buvo pasmerktas paniekai ir visiškam skurdui. Nors kurčias vaikas nėra nebylys, kadangi jo balso stygos puikiai funkcionuoja, jis nesugebėdavo ištarti to, ką bergždžiai kartodavo jį mokydama motina: vaikas tiesiog nežinojo, ką reikia pakartoti.
Suvokęs, kad pastangos išreikšti save nieko vertos, kurčias vaikas pamažu užsidarydavo ir išties tapdavo nebyliu, savo tylą kartais pertraukiančiu šaižiais riksmais.
Suprantama, anais laikais joks mokslas kurčiam vaikui nebuvo prieinamas. Vis labiau atstumiamas visuomenės, kuri anuomet buvo kur kas mažiau pakanti vargšams nei šiandieną, kurčias vaikas po truputį tapdavo panašus į gyvulį.
Garsus graikų filosofas Aristotelis manė, kad kalbos stoka neleidžia kurčiajam „pasiekti“ moralės ir abstraktumo sąvokų. Anot filosofo, išsilavinimui yra būtina klausa: „Klausa labai daug prisideda prie mąstymo, nes kalba yra mokslo pagrindas. Iš tiesų mokymą sudaro žodžiai, o kiekvienas žodis yra ženklas. Todėl kalbant apie žmones, iš prigimties neturinčius jutimų, nuo gimimo aklieji yra protingesni nei kurčnebyliai.“
Šv. Jeronimas (IV a. pabaiga) pastebėjo, kad kurtieji Evangeliją gali išmokti gestais ir „kasdieniuose pokalbiuose“ jie naudoja „išraiškingus viso kūno judesius“.
Šv. Augustinas savo susirašinėjime su Šv. Jeronimu mini labai gerbiamą kurčiųjų milaniečių turtuolių šeimą, kuri kalbos žodžius rodo gestais.
Antikoje kai kuriose tautose žmonės taip gėdydavosi ir nusimindavo dėl kurčnebylio vaiko gimimo, kad slėpdavo jį nuo visuomenės. Tuo tarpu Egipte, o ypač Persijoje religingi žmonės rūpindavosi kurčiųjų likimu.
Viduramžiai
Viduramžiais buvo gausu vargšų kurčiųjų, kurie klajojo po kaimus ir miestų lūšnynus ir buvo išnaudojami kaip pusžmogiai, jei tik jų nesumušdavo ar net neužmušdavo už nieką. Tais laikais kurčias žmogus neturėjo jokių teisių: nei teisės vesti, nei paveldėjimo teisės.
Kadangi kurtieji nekalbėjo, bažnyčia juos laikė bedvasiais ir drausdavo dalyvauti religinėse apeigose. Tačiau Ispanijoje, kuri yra religinga šalis, jau XVI amžiuje buvo pradėta mokyti kurčiuosius vaikus, gimusius turtingų didikų šeimose. Privatūs mokytojai vartodavo daktilį. Jų tikslas buvo išmokyti šiuos privilegijuotus, nepaisant jų negalios, vaikus skaityti ir rašyti, o ypač kalbėti. Keletą didikų vaikų mokė benediktinų vienuolis Pedras Ponce'as de Leonas (1520–1584). Jis viešai pademonstravo, kad toks lavinimas yra sėkmingas.
XVI a. prancūzų filosofas Michelis de Montenis rašė: „Mūsų nebyliai ginčijasi, argumentuoja ir pasakoja istorijas, naudodami gestus“. Kiek vėliau jis pridūrė: „Jiems reikia daktilio ir gestų gramatikos“.
Pamažu šios pastangos rado atgarsį Europos dvaruose ir paskatino žymius mokslininkus pasiaukoti kurčiųjų ugdymui. Bet sunkumai ir nesėkmės, su kuriomis jie susidūrė stengdamiesi išmokyti kurčiuosius kalbėti, privertė ieškoti kitų būdų nei klausymas ir kalba. Pavyzdžiui, garsus matematikas Džonas Volis, kuris buvo Niutono amžininkas ir yra žinomas dėl savo darbų apie matematinę konstantą „Pi“, naudojamą apskritimo perimetrui bei plotui apskaičiuoti, nemažą gyvenimo dalį paskyrė kurčių vaikų ugdymui. Iš pradžių Volis buvo aršus šių vaikų mokymo kalbėti šalininkas. Tačiau pamažu jis vis daugiau ėmė vartoti gestus ir sukūrė taktilinę abėcėlę, šiek tiek panašią į naudotąją Ispanijoje. Dėl šios abėcėlės pirmą kartą gestų naudojimas tapo svarbesnis nei mokymas kalbėti.
Tuo pat metu Prancūzijoje buvo atrasta, kad su klausomuoju vamzdeliu kai kurie kurtieji vaikai gali pajusti skardžius garsus, jei tik šiuos galima „pagarsinti“. Atsirado galimybė šiuos santykinai mažiau neįgalius vaikus mokyti kalbėti. Tačiau toks mokslas buvo prieinamas tik pasiturinčių tėvų vaikams, išgalinčių samdyti mokytojus, dažniausiai žymius žmonės, beveik kasdienėms vaikų pamokoms. Neturtingose šeimose gimę kurtieji vaikai ir toliau negaudavo jokio specialaus mokymo; iš tiesų jie tebeliko tokie pat beteisiai, kaip ir prieš šimtus metų.
XVIII amžius
XVIII amžiaus pradžioje mokytojas, dailininkas ir architektas Etienne'as de Fay'us buvo pirmas kurčias žmogus, mokęs kitus kurčiuosius gestų kalba.
Prancūzijoje mokytojas Jacobas Rodrigue'as Pereire'as (1715–1780) ima mokyti kalbėti jaunus kurčiuosius iš turtingų šeimų. Pereire'as naudojo Juano Pablo Bonečio sukurtą daktilį bei keletą savo paties sugalvotų gestų kai kuriems skiemenims. Pereire'as nepripažino „natūralių“ gestų ir buvo už „nebylumo įveikimą“ tokiu būdu: mokinys liečia mokytojo gerklę ir stengiasi kartu imituoti vibraciją, kurią jaučia, ir organų artikuliaciją, kurią mato.
Tik 1760 m. girdintysis pradeda domėtis „natūraliais“ kurčiųjų gestais ir jų vartojimu. Tai buvo abatas Charlesas Michelis de l’Épée (1712–1789). Pasakojama, kad netyčia, slėpdamasis nuo lietaus, abatas užsuko į namus, kuriuose gyveno kurčios seserys dvynės. Jį tiesiog sukrėtė gestų kalbos, kurią buvo sukūrusi Paryžiaus kurčiųjų bendruomenė, sudėtingumas. Abatas de l’Épée mokėsi gestų su seserimis ir pirmą kartą pripažino, kad gestais galima išreikšti žmogaus mintis taip pat, kaip ir šnekamąja kalba. Kiek vėliau Malūnų gatvėje Paryžiuje de l’Épée įkūrė nedidelę mokyklą, kurioje mokė visus jam patikėtus kurčius vaikus. Jis mokė vaikus prancūzų rašomosios kalbos pasitelkdamas į pagalbą vaikų naudojamus „natūralius gestus“ ir savo paties sukurtus dirbtinius gestus. 1771–1774 m. abatas organizavo bendravimo su kurčiais vaikais mokymus, į kuriuos specialiai atvykdavo auklėtojai bei žymūs žmonės iš visos Europos. Vis plačiau plito idėja, kad naudojant gestus kurčiuosius galima mokyti grupėse ir kad išsilavinimas prieinamas ne tik turtingiems kurtiesiems. Pasakojama, kad tuomet neturtingi kurtieji įgijo netgi didesnių galimybių mokytis, nei neturtingi girdintieji...
1776 m. de l’Épée paskelbė pirmąjį savo darbą „Kurčiųjų ir nebylių mokymas“, kuriame aprašė „metodiškų ženklų“ sistemą. Ši knyga tapo tikra bomba! Prieš de l’Épée mokymą sukilo mokytojas Pereire'as (Paryžius), abatas Deschamps'as (Orleanas), Heinickė (Vokietija), teigdami, kad tik kalba galima išreikšti žmogaus mintis!
Abatas de l’Épée neišrado gestų kalbos, tik kūrė „gestų naudojimo taisykles“, tačiau kurtieji, pripratę prie savo bendruomenės naudojamų gestų, o ypač prie savo gestų kalbos gramatikos, kurią de l’Épée ignoravo, greitai jų atsisakė. Tačiau Charleso Michelio de l’Épée kova nenuėjo veltui, nes jam pavyko įteigti savo pažiūras – idėją, kad kurtieji yra tokie pat žmonės kaip ir visi ir kad yra protingi ir mokytini.
1779 m. išėjo pirmoji kurčiojo žmogaus parašyta knyga, ją parašė 32 metų Pierre'as Desloges'as, knygrišys ir baldų apmušėjas. Desloges'as apkurto, kai jam buvo 7 metai, tačiau buvo per jaunas tapti abato de l’Épée mokiniu. Vis dėlto Pierre'as Desloges'as užteko laiko išmokti prancūzų kalbos pagrindų, kuriuos vėliau tobulino skaitydamas į jo rankas patekdavusias knygas.
1791 m. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja abatui de l’Épée suteikė Žmonijos geradario vardą ir nusprendė, kad kurtieji gali naudotis Žmogaus teisėmis. 1789 m., po abato de l’Épée mirties, jo įkurta mokykla tapo Nacionaline kurčiųjų mokykla, kuriai ėmė vadovauti abatas Sicard'as.
XIX amžius
Prancūzų gydytojas Jeanas Marcas Itard'as (garsus tuo, kad auklėjo „laukinį“ vaiką iš Averono) nuo 1800 m., kai buvo paskirtas Paryžiaus kurčiųjų mokyklos vyriausiuoju gydytoju, savo gyvenimą paskyrė kurčnebylystės gydymui ir mokymui kalbėti. Įsitikinęs, kad kurtumas yra fiziologinė negalia, Itard'as darė daug skausmingų (dažnai netgi žiaurių) medicininių bandymų su mokyklos mokiniais. Kai gydytojui nepavyko išmokyti savo mokinius tarti žodžius ar garsus taip, kaip norėjo, jis nusprendė, kad mokiniai „užsikrėtė“ nuo kitų mokinių kalbėjimu gestais. Itard'as visiškai nustojo vartoti gestus ir mokė kurčiuosius vien kalbėti. Be to, savo testamente jis skyrė finansinę paramą tai mokyklos klasei, kurioje bus draudžiama kalbėti gestų kalba.
1816 m., norėdami Naujajame žemyne atidaryti mokyklą kurtiesiems, amerikiečiai atvyko susitikti su Paryžiaus kurčiųjų mokyklos mokytoju Français'u Laurent'u Clercu. Vėliau Konektikuto valstijoje buvo įkurta mokykla, kurioje buvo vartojami vien prancūziški gestai.
Aršus kurčiųjų gynėjas buvo Nacionalinės Paryžiaus kurčiųjų mokyklos mokytojas Ferdinand'as Berthier'as. Jis parašė daug knygų apie kurčiųjų pasaulį ir buvo išrinktas rašytojų asociacijos nariu. Berthier'as nurodė abato de l’Épée mokymo metodo klaidas, tačiau be galo jį gerbė ir gynė visą savo gyvenimą.
Žengiant į XXI amžių
Didelę reikšmę kurčiųjų ugdymui ir gyvenimui turėjo Milano kongresas, kuriame dalyvavo 162 girdintieji (daugiausiai prancūzai ir italai) ir tik 2 kurtieji. Dvi dienas prieš kongresą ir kasdien vykstant kongresui delegatams buvo demonstruojama, kaip kurtieji moka kalbėti. Visi pristatymai buvo išties sėkmingi. Yra nemažai įrodymų, kad šiems „žaidimams“ buvo iš anksto kruopščiai pasiruošta. Kongresas baigėsi šūksniais: „Tegyvuoja kalba!“ ir vienbalsiai (išskyrus amerikiečius) buvo nuspręsta uždrausti gestus kurčiųjų mokyme.
Šį sprendimą išdrįso užginčyti girdintis kurčiųjų mokytojas Edwardas Mineris Gallaudetas, kuris pasiūlė „miksuotą“ kalbos mokymą (kruopščiai vengdamas žodžio „gestas“), tačiau kongresas jo siūlymą atmetė. Nuo Milano kongreso prasidėjo „šimtametis karas“, kurio metu bendrauti gestais kurtieji galėjo tiktai slapta, taip „perduodami“ uždraustą kalbą visose mokyklose bei kitose ugdymo institucijose.
1924 m. prancūzo Eugène'o Rubenso-Alcaiso ir belgo Antoine'o Dresse'o iniciatyva buvo surengtos Olimpinės kurčiųjų žaidynės.
1926 m. Crellard'as įkūrė Tarptautinį tyliųjų menininkų susivienijimą („Le Salon International des Artistes Silencieux“).
1988 m. birželis 17 d. Europos Parlamentas priėmė Rezoliuciją dėl gestų kalbos. Joje valstybės narės raginamos remti gestų kalbą, užtikrinti, kad kurtieji galėtų dirbti ir mokytis pasirinktąja kalba ir pašalinti visas kliūtis gestų kalbos vartojimui. Rezoliucija kviečia valstybes nares finansuoti projektus, skirtus mokyti girdinčius vaikus ir suaugusiuosius gestų kalbos.
Iš prancūzų kalbos išvertė Ieva VANAGAITĖ
Šaltinis: http://www.afideo.org/surdite/presentation/historique/)
|
