Ar kurtieji juokauja?

Kurčiųjų humoras dažniausiai būna susijęs su dominuojančia, vizualine kurčiųjų patirtimi. Taip pat yra girdinčiųjų humoro tradicijų įtaka. Kurčiųjų humoras gali pasireikšti kuriant naujus, vizualius gestus, taip pat šmaikščiai išnarstant ir perkuriant jau egzistuojančius gestus ir dvikalbiuose žaidimuose, manipuliuojant gestų ir žodinėmis kalbomis. 

Skaityti visą tekstą

Kurčiųjų humoro pagrindas – kurčiųjų bendruomenės nariai, kurie, pasinaudodami juos vienijančiu kurčiųjų identitetu, sutelkia vidinę kurčiųjų bendruomenę, ir nuvertina kurčiųjų bendruomenei nepriklausančius žmones: kurčiuosius, kurie nenori priklausyti bendruomenei, ir girdinčiuosius, kurie dažnai parodomi kaip grėsmė kurčiųjų bendruomenei. Kurčiųjų humoras glaudžiai susijęs ir su gestų kalba.

Kurčiųjų juokai, juokingai vartojama gestų kalba ir kalbos žaidimai sparčiai plinta kurčiųjų bendruomenėse. Plinta per asmeninius ryšius ir internetu. Plisdamas pokštas ar žaidimas keičiasi, pridedama nacionalinių detalių ir galų gale nebeaišku, kokia buvo pradinė pokšto forma.

Humoro paskirtis – teikti malonumą, džiaugsmą ir juoką juokaujančiam ir / ar auditorijai. Humoras kuria ryšį tarp juokaujančio ir klausančių. Kurčiųjų bendruomenei ši patirtis ir ryšys yra labai svarbus, nes daugelis į kurčiųjų bendruomenę įsilieja vėlai, auga be kitų kurčiųjų. Neseniai į bendruomenę įsiliejusiems kurtiesiems, juokavimai primena jų patirtį ir parodo, kad taip nutiko ne tik jiems, kad ir kitų kurčiųjų patirtis panaši, todėl juokai yra ir terapija, padedanti rasti kurčiojo identitetą.

Kita humoro paskirtis – perduoti informaciją, koks turi būti kurčiojo elgesys, kokios bendruomenės taisyklės. Humoru rodomas grupės vieningumas, tuo pat metu pasisakant prieš kitas grupes, pavyzdžiui, dažnai pasitaiko, kad girdintieji apsikvailina. Taip pat apsikvailina kurtieji, kurie nekalba gestų kalba, ir kurtieji, kurie nepripažįsta savo kurtumo ir kurčiojo identiteto. Taip pat kurtieji juokiasi iš neįgaliųjų. Gali pasirodyti keista, kodėl taip yra, tačiau tai rodo, kad kurtieji nelaiko savęs neįgaliaisiais. Dažnai anekdotuose veikėjai yra trys: kurčiasis, aklasis ir žmogus vėžimėlyje, bet tokiuose anekdotuose iš kitų žmonių niekada nesišaipoma. Pavyzdžiui:

Kurčiasis, aklasis ir žmogus vėžimėlyje sutinka Dievą. Dievas paklausė, ko jie norėtų. Vėžimėlyje sėdintis žmogus paprašė, kad galėtų vaikščioti  ir Dievas jam padėjo. Tada Dievas klausia aklojo, ko norėtų jis. Aklasis paprašė praregėti. Dievas ir jam padėjo. Tada Dievas klausia kurčiojo, ko jis norėtų, bet kurčiasis atsakė, kad nenori girdėti, nes tada nebegautų pensijos.

Humoras, žaidžiant gestų kalba, visų pirma yra formos keitimas. Tai pasireiškia trimis būdais: kuriant naują ir labai vizualų gestą (panaudojant veido išraišką ir kitus nerankinius elementus); žaidžiant su vidine gesto struktūra; dvikalbis humoras: žodinės ir gestų kalbos mišinys. Tradicinis būdas – rodyti gestą kitaip, negu jis yra rodomas kalbant paprastai. Tokioms istorijoms nereikia efektingo siužeto, nes kurtiesiems pasitenkinimą suteikia vizualiniai vaizdai, todėl istorija gali nutrūkti lyg ir be pabaigos, girdintiesiems taip ir nesuprantant, kas buvo juokinga. Pavyzdžiui, kurčiasis gali papasakoti, kaip girdintis nugriuvo. Atrodo, kad visai nejuokinga, tačiau kai tai parodama labai vizualiai ir ekspresyviai, kurtieji plyšta juokais. Šiuo atveju labai svarbi veido išraiška, kuri yra nenatūraliai išdidinama ir neįprastai dideli ar per maži gestai vartojami drauge. Kartais užtenka tiesiog žvilgsnio, pavyzdžiui, liftas atsidaro, ir abejingai apsidairo ir mato, kad niekas jo nelaukia.

Gestas turi formą, vietą, padėtį, judesį, gali turėti artikuliaciją, o kuriant humorą, galima vieną iš tų detalių pakeisti ar kažką pridėti, išplėsti. Pavyzdžiui, gestas profesionalas rodomas taip (žiūrėti video) arba norint pasijuokti taip (žr. video).

Taip pat juokingos pirštų abėcėlės istorijos, kai pasirenkama viena abėcėlės raidė, pvz., B (žr. video) ir visa istorija kuriama naudojant tik tokią formą.

Humoras taip pat kuriamas siejant gestų kalbą ir kurčiųjų kultūrą. Pavyzdžiui:

Kurčiasis atsidūrė negyvenamoje saloje, ten rado senovinę lempą, ją patrynė ir atsirado džinas. Džinas irgi buvo kurčiasis, jis paklausė gestų kalba:

- Ar moki gestų kalbą?

- Taip.

- Puiku. Tu kurčiasis?

- Taip.

- Sugalvok tris norus, aš juos išpildysiu.

- Hm, aš noriu girdėti, kaip atplaukia valtis manęs išgelbėti, todėl noriu kochlearinio implanto.

- Tu tikras?

- Taip.

Ir kurčias jau girdi.

- Gerai, - sako žmogus, - dabar noriu gerai kalbėti, nes man nereikia gestų kalbos.

- A tu esi tikras?

- Taip.

- Na, gerai, - sako džinas.

Dabar anekdoto pasakotojas lūpomis kažką sako džinui.

- Ką?, - nesupranta džinas.

KI vartotojas dar kartą kažką sako lūpomis.

- Nieko nesuprantu, - sako džinas ir pradingsta.

Taigi, žmogus neišnaudojo trečio noro, nes išsižadėjo savo identiteto.

 

Atsakymas parengtas remiantis:

http://www.swarthmore.edu/SocSci/dnapoli1/lingarticles/deafjokesandsignlanguagehumor.pdf

 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 5 ]