Naujienos

Justina Burbaitė. 21 metų, 171 cm ūgio atakuojanti gynėja ir lengvoji puolėja. Krepšinį pasirinko būdama 16 metų. Apibūdinama kaip kolektyvinio žaidimo meistrė. Draugiška, valinga ir užsispyrusi. Turi daug draugų ir draugystę labai vertina. Jos visas gyvenimas paskirtas sportui. Siekdama tikslo atiduoda visą save. Be krepšinio, taip pat kultivuoja kultūrizmą (iki 16 metų užsiiminėjo būtent šia sporto šaka kartu su girdinčiaisiais) bei aerobiką. Treniruojasi rytą ir vakarą. Mėgsta žvejoti. Pvz., kartu su tėčiu. Šiais metais baigė Kauno taikomosios dailės aukštesniąją mokyklą ir įgijo leidėjos ir maketuotojos kompiuteriu specialybę. Kol nepradėjo dirbti, talkina tėčiui jo firmoje. Po metų, daugiausia kelių ketina išvykti iš Lietuvos užsidirbti lėšų turtingesniam gyvenimui. Svajonė – žaisti Kurčiųjų olimpiadoje ir būti geriausia. Atrodo taip, tarsi nužengusi iš madų žurnalo viršelio.

Arvydas Bareikis. Be simbolinio penketo dalyvio titulo, Bamberge pelnė dar vieną - Vokietijos čempionato finalo naudingiausias žaidėjas. Įžaidėjas. Kitaip tariant, žaidimo strategas aikštėje. Ūgis – 180 cm. Amžius – 28 metai. Nuo aštuonerių metų žaidžia futbolą ir krepšinį. Nuo 12 metų pirmenybę atidavė krepšiniui. Futbolas liko tik laisvalaikio užsiėmimu. Už viską labiau asmeniniame gyvenime brangina laisvę. Kalbėdamas apie ją tiesiog nenustygsta. Tačiau jokio individualizmo - kai kalba apie krepšinį. „Labai patinka dirbti dėl komandos ir komandai“,- vylingai šypsodamasis sako vaikinas. Nors vieša paslaptis jo draugystė su krepšininke, apie tai atsisako kalbėti, kreipdamas temą mėgstamų užsiėmimų link. O tai – klausytis muzikos, keliauti ir bendrauti. „Užkietėjęs“ migrantas po Lietuvą. Joniškietis, vėliau mokęsis ir kurį laiką gyvenęs Kaune, paskui atvykęs į Vilnių. Čia ilgai neužsibuvo, pervažiavo į Klaipėdą. Nusipirko butą, susirado darbą UAB „Sendvario baldai“ kontrolieriumi. Tačiau, anot jo, ten dirbs jau neilgai. Netrukus ketina vėl grįžti į Vilnių.
Paradoksalu, įžaidėjo pozicija – galvoto vaikino pozicija, tačiau sako, kad mokslai jo niekada labai netraukę ir ne itin sekęsi. Pusiau rimtai, pusiau juokais tvirtina, kad, jei ne pareiga užsidirbti duonos kąsnį, gal ir numotų ranka į darbą… “Mane traukia laisvė“,- dar kartą pakartoja kiek paslaptingai pašnekovas.

Justinas Navlickas. 26 metų 189 cm ūgio komandos kapitonas. Krašto puolėjas. Serga už visus, išgyvena dėl visų. Kai jo klausaisi, atrodo, kad aikštėje didvyriai visi kiti, bet ne jis. Nors treneris ir statistika byloja ką kita. Kalba aforizmais. Girdinčiųjų. Dėl to lengva suprasti, kad apsiskaitęs žmogus. Pvz., jam krepšinis – „antroji religija“. Žaidžia nuo 13 metų. Būdamas 17-os pakviestas į „Tylos“ komandą. Kitąmet vyksianti Kurčiųjų olimpiada – jam bus trečioji. Taip pat atstovauja kurčiųjų klubų rinktinei, kuri dalyvauja Regionų krepšinio lygoje (RKL). Kartais vis dar padeda savo miestelio Kuktiškių (Utenos r.), kur gyvena jo tėvai, komandai. Teigia, kad sportas jo gyvenimą daro įdomų. Jei kalbėtume ne apie krepšinį, mėgsta, jo žodžiais tariant, „išdykauti“ ir „bendrauti“. Gyvena ir dirba Vilniuje.
Pirmojoje prieš čempionatą vykusioje stovykloje patyrė čiurnos traumą. Labai dėkingas komandos gydytojui Almantui Viruišiui, ne tik specialiais pratimais vėl pastačiusiam jį ant kojų prieš trečiosios stovyklos pradžią, bet ir už psichologinį palaikymą, kuris ne mažiau padėjo sveikti. Teigia, kad tai gydytojas stebukladarys. Dėkoja už begalinę kantrybę vyriausiajam treneriui A. Šatui ir didžiausiam komandos sirgaliui Aleksui (LKSK prezidentas).
Laimėjimą dovanoja savo tėvų ir brolio šeimai, savo draugei Deimantei, kuri taip pat žaidžia krepšinį. Ir būtinai prašo skaitytojams perduoti, kad rinktinė kitąmet Taipėjuje sieks pergalių bet kokia garbingos kovos kaina.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ