Naujienos

Sutiktuvės oro uoste

Rugsėjo 17 d. prieš vidurdienį Vilniaus oro uoste nusileidęs lėktuvas parskraidino didžiąją Taipėjaus kurčiųjų olimpinės delegacijos narių dalį. Juos pasveikinti atėjo ne tik Kurčiųjų draugijos, Kūno kultūros ir sporto departamento vadovai ir atstovai, žurnalistai, artimieji, bet atėjo susitikti ir dieną anksčiau grįžę olimpiečiai: orientacininkai, lengvaatletė, plaukikas. 26 valandų trukmės kelionę atlaikę Lietuvos pasiuntiniai, išglėbesčiuoti išsiilgusių namiškių ir pasveikinti valdžios institucijų atstovų, sugužėjo į spaudos konferenciją.

Abipusės padėkos ir sveikinimai

Pirmas pagerbti olimpinės rinktinės, grįžusios su įspūdingu medalių kraičiu, į tribūną stojo Kūno kultūros ir sporto departamento laikinasis generalinis direktorius Ritas Vaiginas. „Fantastiniai rezultatai, ačiū jums!“ – štai taip galima glaustai apibūdinti Lietuvos sporto vadovo sveikinimo kalbą.

Gavęs žodį Lietuvos kurčiųjų olimpinės sporto delegacijos vadovas, LKSK prezidentas Aleksas Jasiūnas dėkojo valdžios institucijoms už paramą, supratimą ir palaikymą, sportininkams – už jų valią ir ryžtą, atletų treneriams, medicinos personalui ir savo padėjėjams – už tikslų supratimą ir pastangas jų siekti, susirinkusiesiems – už šiltą priėmimą. Jis prisipažino esantis „labai laimingas“, tačiau vėliau už spaudos konferencijos salės ribų vis dėlto neiškentė mestelėjęs: „Galėjo medalių būti ir daugiau!“

Delegacijos narys, Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas Vytautas Kvietkauskas, pradėjo nuo to, kad moterys ir vyrai kurtieji krepšininkai reabilitavo Lietuvos krepšinį tarptautinėje arenoje. Pastaruosius žodžius, slepiančius nusivylimą, delegacijos narį privertė ištarti Lietuvos girdinčiųjų krepšinio rinktinės nesėkmingas pasirodymas Europos čempionate Lenkijoje. Vėliau V. Kvietkauskas savo kalboje išskaidė komandinių sporto šakų medalių komplektus po vieną, sudėjo su individualiose rungtyse pelnytais ir didžiuodamasis paskelbė, kad 43 kurtieji iš viso parskraidino į tėvynę 37 medalius. Vos ne kiekvienas po apdovanojimą! Kalbėjusiojo nuomone, įspūdingai Lietuva atrodo ir tarp komandų. Iš 91 valstybės dalyvės, atsiuntusios apie 2600 sportininkų, tik 47 šalys laimėjo medalius. Lietuva pagal jų skaičių atsidūrė 20-oje vietoje.

Į olimpiečių medaus statinę – du šaukštai deguto

Vėliau vienas po kito žurnalistų ir draugų buvo prašomi pasisakyti treneriai. Tačiau, deja, jų pasisakymus girdėjo ir matė tik olimpiečiai. Sutikti sportininkų atėję kurčiųjų bendruomenės nariai nesuprato nė žodžio. Į spaudos konferenciją versti atvyko tik viena vertėja. Ji, suprantama, pasisuko kalbėti olimpiečiams, už jos nugaros stovėję negirdintys artimieji ir draugai vertimo matyti negalėjo. Tai galima pavadinti pirmuoju deguto šaukštu saldžioje sutiktuvių ceremonijoje. Bet buvo ir dar vienas. Paaiškėjo, kad respublikinei žiniasklaidai kurčiųjų pasiekimai – nė motais. Nebuvo nė vienos Lietuvos televizijos; tik žurnalas „Žmonės“ atsiuntė savo atstovę. Tačiau dalies visuomenės nepagarba ir nedėmesys neįgaliems sportininkams nėra pagrindas mažiau džiaugtis pačiais didžiausiais olimpiniais kurčiųjų laimėjimais per visą LKSK egzistavimo istoriją.

Orientacininkai parskraidino aukso

Šios sporto šakos atstovus šįkart lydėjo pati didžiausia sėkmė. Jie pelnė net 6 medalius, iš kurių du buvo aukščiausios prabos. Tomas Kuzminskis individualiose rungtyse pelnė tris medalius: aukso medalį ilgojoje trasoje, vidutinėje trasoje jis buvo antras, sprinto rungtyje trečias. Du kartus antras – vidutinėje ir ilgojoje trasoje liko Vytautas Remeika. Aukso medalių komplektą trys mūsų vyrai išsidalino estafetės rungtyje. Be minėtų dviejų, taip pat ir Vytautas Songinas. Orientacininkų treneris Laimis Drazdauskas neslėpė esąs patenkintas rezultatais, bet ir nenutylėjo, kad medalių galėjo būti dar daugiau. Ypač jis tikėjosi daugiau iš moterų, kurios, deja, dėl padarytų klaidų patyrė daug diskvalifikacijų tiek individualiose, tiek estafetės rungtyse. Anot trenerio, bepigu komandai temptis, kai vienas iš stipriausių orientacininkų yra jos sudėtyje. Lyderiu, suprantama, treneris įvardino T. Kuzminskį. L. Drazdauskas ypač didžiavosi vyru pasiekimu – estafetės rungtyje jie įrodė šiuo metu pasaulyje esanti stipriausia orientacininkų komanda.

Adrija Kulbokaitė, Rasa Kaunelytė, Sandra Katinaitė negailėjo karčių žodžių azijietiškam miškui, visiškai nepanašiam į europinį. Jos viena per kitą tvirtino: „Buvo problemų su aplinka“. O miškas, pasirodė, esąs iš tiesų negailestingas. Saulė mieste orą įkaitindavo iki 36 laipsnių C, o miške gyvsidabrio stulpelis pakildavo iki 50 C. Drėgmė siekė 85 proc. Vietoj įprastų europiečiui medžių ten auga žolės, siekiančios net iki 1,6 m. Dėl šios priežasties ir apakintos saulės mūsų moterys, bėgdamos estafetę, nepamatė trasos žymėjimo ženklų ir buvo diskvalifikuotos. Dėl klaidų pačioje sprinto varžybų pabaigoje aukso medalis išsprūdo iš visą laiką iki tol pirmavusios Sandros rankų. Bet tos pačios nepastovios Fortūnos dėka gana netikėtai (buvo diskvalifikuota stipri varžovė ukrainietė) bronza ilgojoje trasoje „įšoko“ į Adrijos glėbį. Tai tik dar kartą patvirtina, kad sporte labai sunku ką nors iš anksto spėti. Nepaisant nieko, treneris pabrėžė išskirtinį rinktinės draugiškumą. Jam formuotis esą padėjo jo parengtos pozityvaus (teigiamo) mąstymo taisyklės. Beje, vėliau jomis naudojosi visi olimpiečiai. L. Drazdauskas orientacininkų rinktinę treniruoja nuo praėjusios Olimpiados. Individualiai su kurčiaisiais (pirmiausia V.Songinu, vėliau ir su V. Remeika bei kt.) pradėjo dirbti prieš 8 metus.

Viena lengvaatletė – du medaliai

Pirmoji šiose Žaidynėse medalius Lietuvai pelnė lengvaatletė Larisa Voroneckaja. Pirmąkart olimpine prizininke, trečios vietos laimėtoja Larisa tapo 2005 m. Melburne. Disko metimo sektoriuje ji tada liko šešta. Dabar jos rezultatai akivaizdžiai pagerėjo. Nors mėgstamiausioje rutulio stūmimo rungtyje Larisa vėl buvo trečia (13,54 m), bet už tai disko metimo sektoriuje pakilo net į antrą vietą (46,43 m). Paklausta, ar negalėjo būti dar geriau, lengvaatletė savo galimybes vertino objektyviai: negalėjo. Varžovės buvo stipresnės. Štai, pvz., jai varžybų metu atrodė, kad bent kelios už ją pranašesnės. Ir tik švieslentėje rodomi rezultatai ją įtikino jos pačios laimėjimais. Beje, šiose Žaidynėse ji pagerino savo abu asmeninius rezultatus.

Prieš Žaidynių treniruočių ciklą L. Voroneckaja pakeitė trenerį. Žaidynėms ją ruošė strategas Vytautas Burakauskas. „Man patinka, kad dabar aš esu treniruojama individualiai. Tai visai kitaip, nei kai būdavau paleidžiama į sektorių būryje su girdinčiomis merginomis. Tuomet turėdavau laukti ir gaudyti kiekvieną trenerės pastabėlę, dabar treniruotėse visas dėmesys tenka man. Juntu, kaip stiprėju techniškai“,- džiaugėsi mergina.

Kurtieji krepšininkai – pavyzdys girdintiesiems

Pasaulio ir Europos kurčiųjų krepšinio čempionai - Lietuvos vyrų rinktinė - Taipėjaus žaidynėse labai tikėjosi prie pasaulio ir Europos čempionų titulų pridėti dar vieną. Pagrindo tokioms viltims buvo iki pat finalinių rungtynių pabaigos. Iki finalo mūsų komanda Žaidynėse nebuvo pralaimėjusi nė vienerių rungtynių. Lietuva ir JAV: kas ką? – kirbėjo klausimas sirgalių galvose.

Lemtingos varžybos lietuviams prasidėjo nekaip. Amerikiečiai vis didino skirtumą. Vis dėlto apie rungtynių vidurį mūsų rinktinei pavyko rezultatą išlyginti. Deja, vėliau amerikiečiai vėl ryškiai persvėrė rezultatą savo naudai, o rungtynių pabaigoje skirtumas pasiekė 17 taškų. Ilgametis rinktinės vyr. treneris Algimantas Šatas kaip svarbiausią pralaimėjimo priežastį įvardijo pagrindinio mūsų įžaidėjo Arvydo Bareikio, vėliau ir Tomo Kleizos patirtas traumas. Priekaištų savo kalboje jis turėjo Kūno kultūros ir sporto departamentui. Esą kurčiųjų krepšinio rinktinė Žaidynėms ruošėsi itin prastomis sąlygomis. Kalbos pabaigoje krepšinio strategas vis dėlto pripažino, kad komandai finalinėse rungtynėse „galbūt pristigo ir sėkmės“. Šeši juodaodžiai amerikiečiai atkirto nuo krepšio mūsų gynėjus ir privertė mūsiškius dažnai klysti. V. Kvietkauskas trenerį viešai guodė: „Kad amerikiečiams finalinės rungtynės nebuvo lengvas pasivaikščiojimas po aikštelę, akivaizdžiausiai parodė JAV krepšininkų džiūgavimas po varžybų. Tai nenusakoma. Tai reikėjo matyti...“

Kovoje dėl trečios vietos Graikija įveikė Izraelį.

Vyr. treneris A. Šatas su mūsų vyrų rinktine – nuo pat LKSK susikūrimo. Jo vadovaujami lietuviai skynė pergales, tarp jų ir olimpines, daugelio pasaulio šalių arenose. Tik kartą, 1993 m. Sofijos žaidynėse, lietuviai vyrai liko be medalių (buvo šešti). 2001 m. Romoje ir 2005 m. Melburne jie tapo bronzos medalių laimėtojais. O šiose Žaidynėse pakartojo 18-ųjų, Kopenhagos žaidynių, sėkmę – buvo antri.

Moterų krepšininkių vyr. treneris Žilvinas Aleksandravičius pradėjo nuo padėkos savo asistentui Remigijui Balaišiui, sutvirtinusiam jo asmeninį ryšį su žaidėjomis. Norėdamas iliustruoti moterų krepšininkių rinktinės atsinaujinimo bėdas kalbėtojas rėmėsi Danutės Šerelienės pavyzdžiu. Šiai žaidėjai Lietuvoje nėra analogo – šiemet krepšinio veteranė jau penktą kartą iš eilės gynė Lietuvos garbę Olimpinėse žaidynėse. Ir esą ne šiaip dalyvavo, bet „traukė“ komandą sudėtingose situacijose. Strategas pasidžiaugė, kad vis dėlto šiose varžybose išryškėjo ir naujos kartos lyderė – Justina Burbaitė, ypač atsiskleidusi kovoje prieš graikes. Pasidalijęs džiaugsmu treneris neslėpė liūdesio: Lietuvos moterų krepšinio istorijos „perrašyti“ nepasisekė. Nuo 97-ųjų kurčiųjų olimpiados moterims nė kartelio Kurčiųjų žaidynėse nepavyko pakilti aukščiau trečios vietos. Kelią į kovą dėl aukščiausio apdovanojimo lietuvėms paprastai pastoja švedės. Švedės „kaltos“ ir dėl lietuvių sidabro Sofijos žaidynėse 1993-aisiais, nes tuomet būtent jos užkopė ant aukščiausios pakylos ir „nuskynė“ auksą. Na, ir šįkart grupės varžybose lietuvės turėjo tenkintis antrąja vieta, nes mūsiškes įveikė... švedės. Ketvirtfinalyje mūsų rinktinė privertė pasiduoti Ukrainą, o pusfinalyje vos 5 taškų skirtumu pralaimėjo JAV ekipai. Kovoje dėl trečios vietos už garbės pakylos ribų paliktą Graikijos penketuką mūsų moterys įveikė įtikinamai – 55:38. Taipėjaus žaidynių krepšininkių prizininkių rikiuotė tokia: Švedija, JAV, Lietuva.

Badmintoninkai: ir labai gerai, ir šiaip sau

Badmintonininkų Kristinos ir Tomo Dovydaičių tėvai nežinojo, nė kurį iš savo vaikų pirmiau apkabinti – medaliais pasidabinusią dukrą ar rimtą traumą patyrusį sūnų. Tomui varžybos baigėsi starto dieną - stipriai įplyšo Achilo sausgyslė. Tolimesnes rinktinės draugų kovas jis jau stebėjo sėdėdamas ant atsarginių suolelio, su Taipėjaus ligoninėje sugipsuota koja. Kitą dieną po grįžimo T. Dovydaitis Vilniaus mikrochirurgų buvo operuotas.

Rinktinės lyderė Kristina (2001 m. Romos Žaidynių moterų vienetų rungtyje bronzos medalio laimėtoja, Melburno olimpiados moterų vienetų rungties čempionė, mišrių dvejetų rungtyje su broliu Tomu sidabro medalio laimėtoja, moterų dvejetų rungtyje su Jevgenija Novik bronzos medalių laimėtoja) neslėpė nusivylimo: „Praėjusių Žaidynių debiutantės, dabartinės septyniolikmetės nepastebimai užaugo ir tapo labai stipriomis varžovėmis. Moterų vienetų varžybose turėjau tenkintis trečia vieta.“ Tėvas Virgilijus į reitingus mojo ranka: „Medaliai yra, o spalva nesvarbi!“

Visai kitaip tai atrodė ilgamečiui badmintonininkų treneriui Antanui Narvilui: „Po Tomo traumos komandos nebeliko: visa subyrėjo. Tiesiog negalėjau pažinti savo paties treniruotų žmonių. Taip iki Žaidynių pabaigos ir nepajėgiau jų mobilizuoti.“

Anot trenerio, tiesiog iš kišenės dėl Tomo traumos buvo „išluptas“ mišrių dvejetų medalis. Kažkokios spalvos jis būtų tikrai buvęs, nes esą lietuviai varžybas pradėjo labai gerai. Ne visai treneris patenkintas ir Kristinos individualioje rungtyje pelnyto medalio spalva. Apdovanojimo jis tikėjosi iš moterų dvejeto.

Komandinėje įskaitoje mūsų rinktinė pelnė trečią vietą. Čia jau ir savikritiškas A. Narvilas turėjo pripažinti, kad toks pasiekimas – „iš fantastikos srities“. Badmintonas – Azijos šalių žaidimas. Tad tarp 16 dalyvių įsiterpti į prizininkų trejetuką buvo šaunu. Strategas minėjo badmintono šalis - Indoneziją, Malaiziją, Kiniją, Korėją, kuriose kurčiųjų gyvena daugiau, negu Lietuvoje iš viso yra gyventojų. Lietuvai Žaidynėse atstovavo ir komandai bronzos medalį uždirbo: K. Dovydaitytė, Emilija Mažeikaitė, Viktorija Novik, T. Dovydaitis, Kazimieras Dauskurtas, Ignas Reznikas. Komandų prizininkių rikiuotė tokia: Korėja, Rusija, Lietuva. Lietuva kovoje dėl trečios vietos nuginklavo Taivaną.

Paplūdimio tinklininkės debiutavo trečia vieta

Ši sporto šaka – viena jauniausių Žaidynių disciplinų, startavusi tarptautinėse varžybose vos prieš 4 metus. Kaunietė trenerė Jovita Virbickienė teigė, kad trečioji komandinė vieta paplūdimio tinklinio debiutantei Lietuvai „yra labai gerai“. Ypač ji gyrė Birutę Aleknavičiūtę už atsidavimą, kovą be išlygų ir patirtų traumų ignoravimą. Jos porininkė Sigita Lukošiūtė atėjo treniruotis gerokai vėliau, ją atsivedė Birutė, bet pasirodė esanti ne mažiau pasirinktai sporto šakai atsidavusi atletė. Merginų tandemas kovoje dėl trečios vietos įveikė pirmąją Vokietijos komandą, o į priekį praleido Ukrainą (I vieta) ir Rusiją I (II).

Sutiktuvių spaudos konferencijoje kalbėjusi trenerė šiltai padėkojo debiutančių komandą rėmusiems Kauno tinklinio klubui “Heksa“ ir LKSK.

Be medalių liko dviejų sporto šakų atstovai

Tai plaukikas Marius Grigaitis (treneris Michailas Romanovskis) ir stalo tenisininkai (treneris Algis Majorovas). Marius 400 m laisvu stiliumi distancijoje buvo šeštas, 1500 m laisvu stiliumi plaukime – penktas. Komandinėse varžybose mūsų stalo tenisininkai D. Takinas, K. Žižiūnas, V. Narkevičius kovoje dėl 9-12 vietų į priekį praleido Hong Kongą ir Austriją ir liko vienuolikti. Vienetų varžybose geriausiai sekėsi D. Takinui – pralaimėjęs taivaniečiui ketvirtfinalyje, jis be kovos užėmė 5-8 vietą.

Skaičiai

Kurčiųjų pasirengimas ir dalyvavimas Taipėjaus olimpiadoje šalies biudžetui atsiėjo apie 800 tūkst. litų. Žvelgdami į pelnytų medalių skaičių specialistai tvirtina, kad tai nėra labai didelė suma. Visi olimpiečiai prizininkai gaus štai tokias Vyriausybės patvirtintas premijas: už pirmą vietą – 60 tūkst. Lt, antrą – 30 tūkst. Lt, trečią – 20 tūkst. Lt. Laimėję 13 medalių kurtieji sportininkai ir juos rengęs bei aptarnavęs personalas pretenduoja į maždaug 1,3 mln. Lt premijų fondą. Be to, visiems Žaidynių prizininkams visus kitus metus bus mokamos stipendijos.

Kitos Kurčiųjų žaidynės po 4 metų numatomos surengti Atėnuose.

Parengė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

26 valandų trukmės kelionę atlaikę sportininkai dairėsi savo artimųjų, draugų ir draugių.
Lietuvos kurčiųjų olimpinės sporto delegacijos vadovas, LKSK prezidentas Aleksas Jasiūnas dėkojo valdžios institucijoms už paramą, supratimą ir palaikymą, sportininkams – už jų valią ir ryžtą, atletų treneriams, medicinos personalui ir savo padėjėjams – už tikslų supratimą ir pastangas jų siekti, susirinkusiesiems – už šiltą priėmimą.	Justina Burbaitė, Olipiadoje išryškėjusi kaip naujos kartos lyderė, turi iš ko semtis patirties. Tai Danutės Šerelienės jau penktą kartą iš eilės gynusi Lietuvos garbę Olimpinėse žaidynėse.